Tavo krantas: destrukcija

Maniau, kad numirsiu. Čia ir dabar. Tačiau sustingusi nuo miego ranka nuspaudė tą nelemtą žadintuvo mygtuką... Diena, kaip visada, buvo ne tokia, kokios tikiuosi kiekvieną rytą jau nuo tada. kai pradėjau atsiminti savo gyvenimo įvykius. Kasdieniškai sumurkė Pelė, visą naktį gulėjusi ant kapo šaltumo mano kojų ir dabar norinti būti išleidžiama į „pirmadienišką" kiemą. Apsivilkau savo aštriai šiltą megztinį, kad dar labiau nesušalčiau, nors tai nebeįmanoma, kambaryje buvo vos keli laipsniai, ir nereikia stebėtis – ruduo, o langas atviras. Jį palikau nakčiai, kad dingtų troškus smilkalų, pirktų tik iš smalsumo, kvapas. Taigi tęsiau savo rytinę veiksmų eigą: apsiaviau šlepetes ir vos nuėjau prie durų, katė glaustėsi ir murkė kaip niekada anksčiau. Užsimiegojęs raktas niekaip nesisuko ir pradėjo kelti manyje niurzgėjimo simfoniją. Bandžiau atrakinti duris begalę kartų, tačiau jos man nepasidavė. Rimtai susirūpinau, nes reikia kažkaip ištrūkti iš namų.
Truputį nusiraminau. Atsisėdau ant sofos. Pelė nebemurkė ir netrypčiojo ant mano pėdų savosiomis pūkų letenėlėmis; atsirėmusi priekinėmis kojytėmis į duris, ji kniaukė baisiau, nei Liūtas Karalius prieš mirtį. Į galvą įsibrovė paranojiška mintis: juk niekada neištrūksiu iš šio buto ir manęs kas nors pasiges tik po kokio mėnesio, o aš jau būsiu mirusi ir Pelė liks vieniša. Bet ne, jei aš neišgyvensiu, tai ir ji neišgyvens. Iškart pasidarė lengviau. Tokia jau mūsų prigimtis, nusitempti į pragarą visus, kuriuos pažįsti. Staiga atsipeikėjau ir supratau, kad čia visai ne koks filmas, kuriame išsikrauna mobilieji, operatorius išjungia interneto paslaugas, o gretimo buto kaimynas išvyksta į Antarktidą mokslinių tyrinėjimų. Atrodo turiu susilaikyti, kad išgyvensiu, ir dabar turėsiu skambinti nežinia kam, jog išvaduotų iš mano pačios namų. Paradoksas spjovė man į veidą, ir tai yra pakankamai gerai, palyginus su tuo, kad tai padaręs jis lieka. Pašokau nuo sofos, uždariau langą, pasiruošiau pusryčius, kurių ruoša iš mano gyvenimo negailėsitingai išbraukė pusvalandį, o po to paliko neplautų indų ir vis dar „riaumojančią“ katę prie durų. Papusryčiavusi grįžau į šiltą guolį, pasiėmiau romaną ir skaičiau tol, kol pradėjo merktis akys. Padėjusi knygą užmigau, nors tai buvo beveik neįtikėtina, žinant mano jautrumą garsams. Taigi, apsikabinau ateities skambutį kieno nors. kas galės padėti ištrūkti iš namų, ir nugrimzdau į sapną, kuris bus kaip visada vertas knygos, tačiau po prabudimo užmirštas. Tokia jau aš ir mano sapnai.
Prabudau nuo telefono skambėjimo. Žiūrėjau į lubas ir klausiausi erzinančios melodijos. Tikrai. Gal ji ne tokia ir baisi, jeigu nekilo noras jos išjungti. Pagaliau mobilus nustojo skambėjęs ir aš galėjau tęsti savo žiemos miego įžanginę dalį. Kad ir kiek apgailestavau, tačiau negalėjau užmerkti akių. Visiškas pasaulio ignoravimas buvo sutriuškintas apgailėtino smalsumo. Iškėliau iš lovos vieną koją. Pasitikrinau, ar tąja išlipau, kuria reikėjo, ir nuėjau ieškoti šių laiku stebuklo. keliančio vėžį. Kaip visada, telefono ieškojimas užtruko ilgiau nei buvau nusiteikusi, nes vien šlovėj imas viduryje kambario ir galimybių: „Kur padėjau mobilųjį?“ skaičiavimas išplėšė iš manęs daugiau nei ketvirtadalį mano gyvenimo valandos, nekalbant apie tikimybės: „Jis bus mano rankinėje“ suradimą, atsisėdus ant sofos. Suvokiau, kad patogumas savaime neskatina protinės veikios aktyvumo, todėl pasielgiau spontaniškai ir daugiau negaišdama savo brangaus laiko, priverčiau save atsiminti, ką ir kur padėjau.
„Mama“ – štai kas išdidžiai buvo parašyta ekrane. „Ar aš noriu jai pasiskųsti, kad net mano pačios durys ėmėsi ignoruoti šeimininkę?'' – paklausiau savęs ir supratau, jog to tikrai netrokštu. Taigi, tai reiškia, kad aš vis dar čia įkalinta ir dar labiau išpuikusi nei iki tol. Pati nežinojau, ko laukiu – princo ant balto žirgo. Tado Blindos pasekėjo Robino Hudo su juokingu triko, o gal oratorystės meno spragas savo išvaizda lopančio Supermeno. Vis dėlto, turiu priimti sprendimą – pasinaudosiu paslauga, kuri buvo man pasiūlyta, vos atsikėliau į šį butą su Pele. ar ne.
Jau vidurdienis. Išmušus dvyliktai valandai, nei pavirtau į Pelene, nei atidariau su manim nesiskaitančius duris. Tiesa, moliūgo irgi niekur šalia nebuvo. Taigi, viena tekstinė žinutė, kaimynas, atidarytos durys, praleistos paskaitos, pokalbis, padėka, išreikšta šypsena ir dusliu „ačiū“ ir naktis, laukiant įprasto pirmadienio bei tikint, jog durys bus atidarytos. Ši kartą neužmiršiu pabelsti...


Šiame straipsnyje: tavokrantas(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • M. Vitulskis – apie bohemą ir sutiktas primadonas
    M. Vitulskis – apie bohemą ir sutiktas primadonas

    Šeštadienį, spalio 28 dieną, LNOBT laukia žiūrovų Giacomo Puccini operoje “Bohema”. Prieš tai, spalio 25 d. 14 val., įvyks jaunimui skirta edukacinė popietė, kurioje ši opera bus pristatyta plačiau. Popietėje d...

  • Kaip nutolti nuo visų įtikėtų stereotipų?
    Kaip nutolti nuo visų įtikėtų stereotipų?

    Juvelyrika suvokiama labiau kaip gražus, funkcinis objektas nei meno kūrinys. Tačiau skulptorius Gediminas Pašvenskas, kuriantis masyvias eksterjero skulptūras, mažąją plastiką, juvelyrikoje sujungia šias skirtingas patirtis, smulkiose, s...

  • Į praeitį nukelianti „Baleto atmintis“
    Į praeitį nukelianti „Baleto atmintis“

    Šią savaitę Kaune pristatytas nedidelę Lietuvos baleto istorijos dalelę atgaivinęs koncertas/retrospektyva "Baleto atmintis“. Publika pakviesta trumpam nusikelti į praeitį – jie scenoje išvydo rekonstruotus iškiliau...

  • Bendravimo mozaika išmokė žvelgti kito akimis
    Bendravimo mozaika išmokė žvelgti kito akimis

    Tarp gausių šiemetės Kauno bienalės partnerystės projektų – ir Švietimo mainų paramos fondo "Erasmus+" finansuojami tarptautiniai mokytojų kvalifikacijos tobulinimo kursai. Spalio 9–13 d. vykę Kauno Nemuno mokykloje-...

  • Švedų menininkas: aš žinau, kur aš einu
    Švedų menininkas: aš žinau, kur aš einu

    Visi turime tam tikras ribas, tačiau svarbu sekti savo gyvenimo linija, net jei kartais nežinome, dėl ko tai darome. Menas yra kalba, kuria artikuliuoju su aplinka, todėl neprivalau kiekvieną kartą išrasti kažko naujo. Mano kūriniai – mano...

  • Atsiminimų zona dabarties akimirką
    Atsiminimų zona dabarties akimirką

    Kada istorijos yra naujos? Kokią laiko atkarpą jas galime tokiomis laikyti? Ir išvis ar žodis "istorija" – nuoroda į būtąjį laiką, įvykių seką praeityje, kurią atmintis sudėlioja į rišlų pasakojimą? Greta atsidūr...

  • Kauno folkloro klubas lankėsi Ukrainoje
    Kauno folkloro klubas lankėsi Ukrainoje

    Kauno folkloro klubas "Liktužė" (vadovė Jūratė Svidinskienė) lankėsi Ukrainoje, kur Lvove atstovavo Lietuvai Ukrainos tautų festivalyje "Ornamenty Fest". ...

  • Palangoje skambės unikali Apalačų kalnų muzika
    Palangoje skambės unikali Apalačų kalnų muzika

    Šeštadienį Palangos kurorte skambės Apalačų kalnų muzika. Duetas „Anna&Elizabeth“ – Anna Roberts-Gevalt ir Elizabeth LaPrelle iš JAV – publiką užburs be galo atvira, šilta ir nuoširdžia k...

  • Lietuvos atkūrimo šimtmečio proga dviračiu pervažiavo džiungles
    Lietuvos atkūrimo šimtmečio proga dviračiu pervažiavo džiungles

    Keliautojas Gediminas Vasiliauskas Lietuvos atkūrimo šimtmečio sukakties proga Amazonės džiungles pervažiavo dviračiu. 900 kilometrų vyras įveikė per 3 savaites. ...

  • Minint Lietuvos šimtmetį skambės seniausias Lietuvos varpas
    Minint Lietuvos šimtmetį skambės seniausias Lietuvos varpas

    Minint Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, projekte „Gloria Lietuvai“ tarp atrinktų skambiausių 100 Lietuvos bažnyčių varpų, skambės ir Kriaunų bažnyčios varpas. Kol kas vienas seniausių šalies varpų saugojamas Laisvės ...

Daugiau straipsnių