Tavo krantas: destrukcija

Maniau, kad numirsiu. Čia ir dabar. Tačiau sustingusi nuo miego ranka nuspaudė tą nelemtą žadintuvo mygtuką... Diena, kaip visada, buvo ne tokia, kokios tikiuosi kiekvieną rytą jau nuo tada. kai pradėjau atsiminti savo gyvenimo įvykius. Kasdieniškai sumurkė Pelė, visą naktį gulėjusi ant kapo šaltumo mano kojų ir dabar norinti būti išleidžiama į „pirmadienišką" kiemą. Apsivilkau savo aštriai šiltą megztinį, kad dar labiau nesušalčiau, nors tai nebeįmanoma, kambaryje buvo vos keli laipsniai, ir nereikia stebėtis – ruduo, o langas atviras. Jį palikau nakčiai, kad dingtų troškus smilkalų, pirktų tik iš smalsumo, kvapas. Taigi tęsiau savo rytinę veiksmų eigą: apsiaviau šlepetes ir vos nuėjau prie durų, katė glaustėsi ir murkė kaip niekada anksčiau. Užsimiegojęs raktas niekaip nesisuko ir pradėjo kelti manyje niurzgėjimo simfoniją. Bandžiau atrakinti duris begalę kartų, tačiau jos man nepasidavė. Rimtai susirūpinau, nes reikia kažkaip ištrūkti iš namų.
Truputį nusiraminau. Atsisėdau ant sofos. Pelė nebemurkė ir netrypčiojo ant mano pėdų savosiomis pūkų letenėlėmis; atsirėmusi priekinėmis kojytėmis į duris, ji kniaukė baisiau, nei Liūtas Karalius prieš mirtį. Į galvą įsibrovė paranojiška mintis: juk niekada neištrūksiu iš šio buto ir manęs kas nors pasiges tik po kokio mėnesio, o aš jau būsiu mirusi ir Pelė liks vieniša. Bet ne, jei aš neišgyvensiu, tai ir ji neišgyvens. Iškart pasidarė lengviau. Tokia jau mūsų prigimtis, nusitempti į pragarą visus, kuriuos pažįsti. Staiga atsipeikėjau ir supratau, kad čia visai ne koks filmas, kuriame išsikrauna mobilieji, operatorius išjungia interneto paslaugas, o gretimo buto kaimynas išvyksta į Antarktidą mokslinių tyrinėjimų. Atrodo turiu susilaikyti, kad išgyvensiu, ir dabar turėsiu skambinti nežinia kam, jog išvaduotų iš mano pačios namų. Paradoksas spjovė man į veidą, ir tai yra pakankamai gerai, palyginus su tuo, kad tai padaręs jis lieka. Pašokau nuo sofos, uždariau langą, pasiruošiau pusryčius, kurių ruoša iš mano gyvenimo negailėsitingai išbraukė pusvalandį, o po to paliko neplautų indų ir vis dar „riaumojančią“ katę prie durų. Papusryčiavusi grįžau į šiltą guolį, pasiėmiau romaną ir skaičiau tol, kol pradėjo merktis akys. Padėjusi knygą užmigau, nors tai buvo beveik neįtikėtina, žinant mano jautrumą garsams. Taigi, apsikabinau ateities skambutį kieno nors. kas galės padėti ištrūkti iš namų, ir nugrimzdau į sapną, kuris bus kaip visada vertas knygos, tačiau po prabudimo užmirštas. Tokia jau aš ir mano sapnai.
Prabudau nuo telefono skambėjimo. Žiūrėjau į lubas ir klausiausi erzinančios melodijos. Tikrai. Gal ji ne tokia ir baisi, jeigu nekilo noras jos išjungti. Pagaliau mobilus nustojo skambėjęs ir aš galėjau tęsti savo žiemos miego įžanginę dalį. Kad ir kiek apgailestavau, tačiau negalėjau užmerkti akių. Visiškas pasaulio ignoravimas buvo sutriuškintas apgailėtino smalsumo. Iškėliau iš lovos vieną koją. Pasitikrinau, ar tąja išlipau, kuria reikėjo, ir nuėjau ieškoti šių laiku stebuklo. keliančio vėžį. Kaip visada, telefono ieškojimas užtruko ilgiau nei buvau nusiteikusi, nes vien šlovėj imas viduryje kambario ir galimybių: „Kur padėjau mobilųjį?“ skaičiavimas išplėšė iš manęs daugiau nei ketvirtadalį mano gyvenimo valandos, nekalbant apie tikimybės: „Jis bus mano rankinėje“ suradimą, atsisėdus ant sofos. Suvokiau, kad patogumas savaime neskatina protinės veikios aktyvumo, todėl pasielgiau spontaniškai ir daugiau negaišdama savo brangaus laiko, priverčiau save atsiminti, ką ir kur padėjau.
„Mama“ – štai kas išdidžiai buvo parašyta ekrane. „Ar aš noriu jai pasiskųsti, kad net mano pačios durys ėmėsi ignoruoti šeimininkę?'' – paklausiau savęs ir supratau, jog to tikrai netrokštu. Taigi, tai reiškia, kad aš vis dar čia įkalinta ir dar labiau išpuikusi nei iki tol. Pati nežinojau, ko laukiu – princo ant balto žirgo. Tado Blindos pasekėjo Robino Hudo su juokingu triko, o gal oratorystės meno spragas savo išvaizda lopančio Supermeno. Vis dėlto, turiu priimti sprendimą – pasinaudosiu paslauga, kuri buvo man pasiūlyta, vos atsikėliau į šį butą su Pele. ar ne.
Jau vidurdienis. Išmušus dvyliktai valandai, nei pavirtau į Pelene, nei atidariau su manim nesiskaitančius duris. Tiesa, moliūgo irgi niekur šalia nebuvo. Taigi, viena tekstinė žinutė, kaimynas, atidarytos durys, praleistos paskaitos, pokalbis, padėka, išreikšta šypsena ir dusliu „ačiū“ ir naktis, laukiant įprasto pirmadienio bei tikint, jog durys bus atidarytos. Ši kartą neužmiršiu pabelsti...


Šiame straipsnyje: tavokrantas(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių