Tavo krantas: Aušros Viktutės Paulauskaitės eilės

Šįkart „Santakoje" publikuojame Aušros Viktutės Paulauskaitės eiles.

***
per rūpestėlių tiltus
į ilgesio lankas
maniau kad pasislėpsiu
nugąsdino suras
ir vejas tolių aidas
pavirtęs laukimu
kodėl tokie beveidžiai
lyg apsėstų namų
nors dienos surūdijusios
bet vakarai šventi
palieskim laisvės giją tik
troškimų apsupty
***
jau tylėsiu kantriau
ir mylėsiu brandžiau
išdavikė viltis nusigręžia
suglumau nuo savęs
ar laukimą pratęst
gauti dalį tiktai juk man mAža
apsvaigimo ugny
paklydimų stoty
būtų metas sugrįžt į tikrovę
bet sustabdo laisvi
klausia kas tu esi
supratau dar vilties neišrovė
****
keista prekyvietė gyvenimo vardu
joje svajonės dažnai mainomos į auksą
kaip ruidens riešutas suaižėjusiu kevalu
mes atiduodam branduolį gryniausią
nes taip saldu kai trokštamą pasiekiam
tik ar yra prasmė jei už idėją niEkiai
***
amžina mano siela
laikinam žemės kūne
kur ir koks bus tau naujas būstas
juk keliauji į Dievą
keičiant būvį iš būvio
čia teliks atminimas... ar bus tas...
amžina kito siela
juk taipogi klajūnė
įvairovėj... virsme... tobulynėn...
kas pagarbins ir argi
bus laike ne per vėlu
dvasios aidu nusklęst amžinybėn
***
šešėlių valandoj
susigrumiančios mintys
prabėgančioj dienoj
laukimas atgaivintas
nors kausis be prasmės
bet nugalės prasmingai
kam tęsti ir kentėt
juk nerimas klastingas
gal tolis visuomet
gražesnis išsvajotas
nes šios nakties gaida
tai atstumtųjų puotos
***
kas yra sunku
tiesos suvokimas
kas yra tyra
kalčių atleidimas
kada būna lengva
kai trokštam pakilti
ir jeigu taip lemta
neleisk nusivilti
***
nuogOs žolės raudojimas
kuo
paryčio rasa
be pabaigos giedojimas
kol
įsižiebs tiesa
ir išvešėjus vilčiai
kad Viešpats neapleis
dvasia dar spės pakilti
bei kūnui tvirtėt leis
o būki mano sąžine
taikoje su savim
ir nieko nepagražinus
nuo apsukrių apgink
***
keršto dainos klastingos
žodžiams garso pristinga
nesukilkit prieš tiesą,
ją branginti juk reik
ašarotas trapumas
su melu nuolat grumias
jei jau lemta prabilti
tai skambėt ir nekeikt
būna diEnos – košmarai
noriai lieka kur gEra
išsipildymų godos
ne bevaisės juk taip
gal branginam kaip grūdą
bei apsaugom nes budim
pasitiks atradimai
jei jų spėsim ateit