Tarpukario dailininkės talentas nespėjo pražysti

Balandžio 24-ąją sukanka 100 metų, kai gimė Marcė Katiliūtė. Vienos ryškiausių tarpukario Lietuvos jaunųjų dailininkių gyvenimo kelias buvo pernelyg trumpas, kad jos talentas būtų atsiskleidęs visa jėga. Paslaptimi lieka ne tik nesukurti darbai, bet ir priežastys, dėl kurių 1937 m. balandžio 5 d. M.Katiliūtė pati nutraukė savo žemiškąją kelionę.

Labiausiai tirta kūryba

Kodėl nutariau imtis studijos apie M.Katiliūtę? Dar 1963 m. buvo išleista Akvilės Mikėnaitės monografija. Tai buvo pirmoji kruopščiai ir to laiko sąlygomis atsakingai surinkta ir motyvuotai pagrįsta medžiaga. Autorė daugiau dėmesio skyrė jos kūrybos analizei. Liko netyrinėti dailininkės tapybos darbai, sudarantys atskirą kūrybos dalį.

Pokario metais spausdintuose straipsniuose bandyta analizuoti dailininkės anksti nutrūkusio gyvenimo aplinkybes ir jos kūrybą.  Daug kas liko nutylėta. Tik jaunos dailininkės dienoraštis ir likę užrašai atskleidė daugiau gyvenimo ir kūrybos tiesos.

Skaudi vaikystės patirtis

Iš atlikto tyrimo pagaliau tapo aišku, kur iš tikrųjų gimė M.Katiliūtė. Surastas dailininkės tėvo Jurgio Katiliaus dienoraštis liudija, kad būsimoji dailininkė gimė Ivoškių kaime, Katiliškių vienkiemyje. Ten buvo Marcės senelio žemė – 5 ha žemės rėžis per tris laukus.

Išaiškėjo, kas auklėjo jauną mergaitę Joniškyje. Tėvų santuokos įregistravimo dokumentai liudija, kad gabi menui mergaitė augo pas Julijoną Varnaitę -Čepulienę (Čepulevičienę). Ji, būdama uždaro būdo, religinga, griežta, savotiškai auklėjo mergaitę. Tai vėliau atsiliepė jos charakteriui.

Žeimelyje, o ne Joniškyje jos meninius gabumus pastebėjo mokytojas Vytautas Budrys. Jo vardas taip pat ilgą laiką buvo nežinomas. Jo dėka mergaitė pajuto, kad “kažkas prie paišybos ilgiau sulaikydavo negu prie kitų pamokų”. Mokytojo dėstomas piešimas labai patiko.

Daug ką Marcės gyvenime pakeitė pamotės atėjimas, mirus motinai. Dailininkė tikros motinos meilės praktiškai nepatyrė, nes ilgą laiką gyveno pas senelę. Ji net liepdavo, kad Marcelė ją mamyte vadintų, tai ši taip ir vadino… “Parvažiavau ir jau radau ją (motiną – J. B.) gulinčią ant lentų, bet mano širdyje tokio skausmo nepaliko, kaip aš įsivaizdavau, kad jei būčiau mačius paskutinėje atsisveikinimo valandoje. Baisiai gailiuosi, kodėl aš jos nemačiau mirštant.”

Prasidėjo nesutarimai šeimoje. Marcė rašė, kad nėra dienos, kad nebūtų skandalų. Tėvai labai sunkiai kūrėsi Vaizgučių kaime. Tai liudija išlikęs tėvo dienoraštis. Iš dvarininko Helmano Neirando nusipirkęs 59 ha žemės ėmė kurtis jau savo žemėje ir pavadino Laimužės vienkiemiu. Ten jau gimė antros Jurgio Katiliaus santuokos su Eugenija Kupčikaite vaikai – sūnus Juozas ir duktė Eugenija. Dabar abu – mokytojai pensininkai.

Dailė – gyvenimo tikslas

1928 m. baigusi mokslus Joniškyje, Marcė pasipriešino tėvo norui tarnauti ir kartu lankyti suaugusiųjų gimnaziją Šiauliuose.

Iš tikrųjų Šiauliuose jai neteko mokytis, nes nuo rugsėjo 5 d. jau mokėsi Kaune, “Saulės” gimnazijoje. Ten Marcei mokytis nepatiko  (“tvarka kaip pas vienuoles, reikia atlikti įvairias ceremonijas po pamokų ir prieš pamokas, o aš prie to nepratusi”).

Nuo rugsėjo 11 d. Marcelė perėjo mokytis į “Aušros” mergaičių gimnaziją. Yra išlikusios šios gimnazijos penktos klasės pirmų dviejų trimestrų mokymosi ir elgesio žinios. Įdomu, kad iš piešimo ir braižybos ji turėjo ketverto įvertinimą…

Nuo 1929 m. lygiagrečiai mokėsi Kauno meno mokykloje. Pasirinkti dailę kaip savo gyvenimo tikslą Marcę skatino subtilus grožio pajautimas, kūrybinga prigimtis. Meno mokykloje prasidėjo dailininkės gyvenimo ir kūrybos drama.

1929 m. sausio 19d. ji pateikė prašymą laikyti egzaminus į Meno mokyklą. Tėvas taip pat buvo iškėlęs sąlygą, kad jeigu ji neišlaikytų egzaminų, tai turėtų būtinai grįžti į suaugusiųjų gimnaziją Šiauliuose. Spalio mėnesį Marcė dar buvo gavusi iš tos mokyklos direktoriaus laišką, kviečiantį ten mokytis.

Egzaminus Marcė išlaikė tik iš antro karto. Pirma diena Meno mokykloje – 1929 m. sausio 26 d. Meno mokykloje Marcė visuomet stropi, su didžiausiu užsidegimu atsiduodanti studijoms, mokoma dailininko Kajetono Sklėriaus. Jis mokinei buvo didžiausias autoritetas, ryški meninė individualybė. Jis suteikė jaunai dailininkei tvirtus piešimo pagrindus.Menininkas Marcei išugdė tikrą darbštumą ir pasišventimą, valingą tikslo siekimą. Likimas lėmė, kad abu menininkai atgulė amžinojo atilsio Kaune, Petrašiūnų kapinėse, Panteone, beveik šalia vienas kito.

Gyvenimas nepritekliuje

1932–1933 mokslo metais prasidėjo gyvenimo ir kūrybos drama. Marcė iš tėvų paramos jau negavo. Tik maisto jai atsiųsdavo. Abu tėvai sunkiai vertėsi ūkiškai. Marcė dirbo pagal užsakymus, platino valstybinės loterijos bilietus ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Pasaulinės ekonominės krizės metais užsakymų sumažėjo.

Tėvai turėjo ūkį, bet jis buvo praskolintas. Už skolas net gyvuliai buvo aprašyti. Šeima buvo didelė – 7 vaikai. Meno mokykloje mergaitė kreipėsi į giminaitį dailininką dėstytoją Adomą Varną, bet jis nuolat mergaitei primindavo, kad “Roma ne iš karto užkariaujama…”

1933 m. rugpjūčio 31 d. išduotą Joniškio valsčiaus savivaldybės neturto liudijimą Marcė pateikė Meno mokyklai. Mokytojų taryba paskyrė Marcei Katiliūtei 50 litų stipendiją, leidusią baigti mokslus. Bet stipendiją reikėjo sugrąžinti... Marcę vis dažniau apimdavo apatija. Ji stengėsi mažiau rodytis žmonėms. Viską aukojo menui. Darbas ir skaitymai – valandų valandas. Iki išnaktų.

Tačiau tai nebuvo atsiribojimas nuo gyvenimo tėkmės. Dailininkės kūryboje vis aštriau brėžėsi gyvenimo kontrastai iš gyvenimo Kaune vaizdų. Pasitenkinimą rado tik kūryboje.

Sunkus laisvės kelias

Marcė pasirinko laisvos menininkės gyvenimo kelią. Jos laukė dideli išbandymai. Vien iš kūrybos gyvenančių dailininkų buvo vienetai. Oficialiai dailininkai nesiskyrė nuo kitų valstybės tarnautojų ir dauguma jų kūrybai galėjo atiduoti tik laiką nuo darbo bendrojo lavinimo ar amatų mokykloje, mokytojų seminarijoje, spaustuvėje, žurnalo redakcijoje ar kokioje nors kitoje valstybės įstaigoje.

Dauguma menininkų puikiai suprato, kad laisvas menininkas Lietuvoje, kurioje vienintelis patikimas mecenatas buvo valstybė, pasmerktas vargams, negandoms, skurdui. Jam pasišvęsti gali tik labai dideli idealistai arba materialiai aprūpinti žmonės. Tačiau idealizmas apkarsta, kai duonos pristingama...

Ieškoti nuolatinio darbo gyvenimas privertė net radikalių meninės kultūros permainų būtinybę skelbę modernistai, gynę kūrybos laisvę. O M.Katiliūtė, be to, buvo menininkė moteris. Jauna, graži, netekėjusi... Marcei laisvė buvo reikalinga, kad išliktų kūrybinga. Ištekėjusi ji galėjo viso to netekti. Profesiją ir nuolatinį darbą turinčios moterys nenorėjo ištekėdamos trauktis iš viešojo gyvenimo. Visuomenės pagrindinė vertybė buvo šeima, o ne individas.
Gyvenimo aplinkybės prieštaravo Marcės nusistatymui nedirbti valdiško darbo. Ir vis dėlto ji pasirinko laisvos menininkės gyvenimo ir kūrybos kelią norėdama įrodyti, kad galima iš meno pragyventi ir ekonominės krizės metais. Didžioji drama prasidėjo baigus Meno mokyklą (1935–1937).

Užkirstas kelias į užsienį

1935–1937 metai – prieštaringiausiai vertinamas paskutinis M.Katiliūtės gyvenimo laikotarpis. Ji baigė Kauno meno mokyklą labai gerais įvertinimais. Vienintelė iš šešiolikos 1935 m. baigusių asmenų Marcės darbai iš tapybos ir grafikos buvo įvertinti labai gerai.

Penkis mokinius, tarp jų M.Katiliūtę, Meno mokyklos taryba rekomendavo Švietimo ministerijai toliau lavintis užsienyje. Vis dėlto studijuoti užsienyje Marcei neteko. Kodėl? Matyt, todėl, kad ji moteris. Vyrus, daug negabesnius, išsiuntė. O norėjo dirbti „sulig vyrais“.
Vėliau gyvenimas dailininkei ne kartą kirto negailestingai. Ekonominės krizės metais Marcė dar buvo kupina didelių vilčių. Bet gyvenimo realybė griovė jos entuziazmą. Ji negalėjo sudurti galo su galu. Toks vargingas gyvenimas griovė jos entuziazmą, pasitikėjimą savimi. M.Katiliūtė nepajėgė sustabdyti depresijos, nusivylimo, kad negali savęs realizuoti, kad galima pragyventi iš kūrybos.

Trumpas, bet prasmingas buvo gyvenimas, o dailininkės kūryba nušvito lyg meteoras Lietuvos dailės padangėje. Šiandien iš naujo prikeliamas dailininkės atminimas. Jos vardu pavadinta Joniškio rajono Gataučių pagrindinė mokykla. Ji vėl mums reikalinga savo tauriu požiūriu į gyvenimą ir kūrybą.

Uždara ir jautri

Kokią įtaką menininkės likimui turėjo charakteris? Nuo mažens būdama uždaro būdo, ji jautriai reaguodavo į pastabas, kad esanti tyli, nekalbi. Vaikystėje bendravimas su žmonėmis buvo tarsi pro stiklą: šaltas, per atstumą ir labai trapus.

Blogai būdavo, kai užpūsdavo šviesą ir neleisdavo ilgai vakaroti, kurti. Tai buvo jos silpnybė – dirbti vienumoje, niekam nematant, susikaupus. Būdama ramaus būdo negalėdavo pakęsti skandalų ir bėgdavo iš kambario, ką nors išgirdusi nemalonaus...

Buvo tvirtos valios, nepasiduodanti jokiam meilės svaiguliui. Įsimylėti jai atrodė tuščia... Viena stengėsi išgyventi ir džiaugsmą, ir liūdesį. Mokėjo kukliai ir skoningai rengtis, tačiau nemėgo skųstis savo bėdomis. Būdama sau nepaprastai reikli, nemokėjo pasidžiaugti savo kūriniais, net gerai visų vertinamais. Manė, kad jie gali būti dar geriau atlikti. Menininkė stengėsi nuo visų atsiriboti – net tada, kai jai buvo tiesiama draugiška ranka.

Bandė paneigti stereotipus

Kas vis dėlto nulėmė tragišką jos lemtį? Trumpai tariant, susiklostė nepalankios gyvenimo aplinkybės. Pasaulinės ekonominės krizės metai sutapo su dailininkės paskutiniais mokymosi ir pirmaisiais savarankiško, laisvos menininkės gyvenimo metais. Sunki tėvų ekonominė padėtis neleido tėvams pastebimiau materialiai padėti.

Marcės likimui įtakos turėjo asmeninio gyvenimo peripetijos, jos pačios charakteris. Prisidėjo nesantaika naujoje tėvo šeimoje. Vargingas gyvenimas griovė jos entuziazmą, pasitikėjimą savo jėgomis. Jautri ir jausminga asmenybė skausmingai reagavo į kūrybos pastabas.

Dailininkę veikė skeptiškas vyrų požiūris į moteris kūrėjas. Savo gyvenimu ir kūryba ji norėjo paneigti primestą nuomonę apie moteris menininkes. Siekis išgyventi tik iš meno moters kūrėjos gyvenimą padarė tragišką. Marcės asmenyje sunkiai derinosi moteris ir menininkės vaidmenys.

Gyvenimo ir kūrybos kelias buvo per trumpas, kad talentas galėtų suspėti atsiskleisti visa jėga ir ji galėtų įsitvirtinti tarp dailės korifėjų. Ir pagaliau menininkė, būdama nepaprastai jautri, uždaro būdo, išdidi moteris, galėjo neatleisti asmeninio gyvenimo išdavystės.

Žmonės iki šiol romantizuoja jaunos, gražios ir talentingos menininkės gyvenimą. Tačiau mirtis nėra romantiška. Mūsų noras bent kiek įsiskverbti į jos paslaptis yra beprasmis.

Pritarčiau M.Katiliūtės bendramokslio P.Augustinavičiaus minčiai, išsakytai dar 1940 m.: „Gyvenimas ir žmonės per daug ją ignoravo.“ Bet argi šiandien mes nepanašiai elgiamės vieni su kitais?



NAUJAUSI KOMENTARAI

autorius

 autorius portretas
"Žmogaus asmenybės kultūrą sudaro ne technika, ne moderniausi drabužiai ir papuošalai, o santykiai su žmonėmis". Šie jaunos dailininkės žodžiai šiandien skamba ypač aktualiai. JI kvietė jaunuolius gerbti save, savo jausmus.

ištaisykit klaidą

ištaisykit klaidą portretas
pavadinime DALININKĖS.:)
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių