Tamsioji bohemos pusė pagal T.Marcinkevičiūtę

Ji – viena ryškiausių viduriniosios kartos Lietuvos poečių, vertėja, poeto Gintaro Patacko žmona, dviejų vaikų mama. Tai apie Tautvydą Marcinkevičiūtę.

Nors turi sukaupusi nemaža visokių apdovanojimų, liudijančių poetinį talentą, jos galvos dar nepuošė solidžiausias – „Poezijos pavasario“ laureato – vainikas. Kodėl? Nelygioje kovoje su vyrais, moterys poetės pralaimi – prieiname vieningos nuomonės. Gal ąžuolo lapų vainiką pelnys dvyliktoji jos poezijos knyga, kurią T.Marcinkevičiūtė dabar ruošia spaudai. Kaip ruošia? Suveda tekstus į kompiuterį. Nes rašo šiems laikams senoviškai – ranka. „Turiu tam specialų sąsiuvinį, į kurį atgula įvairios paskirties užrašai – ne tik poezija“, – pasakoja poetė. O kas, jei eilės gimsta spontaniškai, tiesiog gatvėje? „Persirašau į sąsiuvinį“, – šypsosi Tautvyda.

Jos poezija, kaip reta kuri lietuviškai moteriška, persmelkta britų literatūros – angliškų žodžių, vietovių, poetų pavardžių. Nenuostabu – anglų kalbos ir literatūros išsilavinimą turinti moteris duonai užsidirba vertimais.

–     Kažkada rašėte apie moterį, išeinančią tarsi į kovą vilioti jauno meilužio, apie Erotą, kitas su meile, aistra susijusias eiles. Dabar jau rašote apie išeinančius draugus…

–        Jaunystėje mirtis mus aplanko labai retai. Šiame amžiaus tarpsnyje atrodo, kad mirties ir nebus – artimiausi žmonės mums atrodo amžini. Su netekties jausmu apsiprasti sunku. Tačiau laikui bėgant, kai mirtis šienauja kaip kasetinių minų lauke, šito negali nejusti. Pasijunti labai nesaugus su savo trapia gyvybe, panašiai pasijunta ir tau artimi brangūs, mylimi žmonės, draugai. Dažnai aplanko jausmas, kai gatvėje, atrodo, matai jau išėjusio artimo žmogaus eiseną, atsimeni jo žodžius. Turi rašyti apie tai, dėl ko tau labiausiai skauda. Tačiau jei rašytume apie viską, ką jaučiame, neužtektų popieriaus. Turi subręsti toks perteklinis jausmas, kai atrodo, kad visko per daug, kad nebeištversi, jei neparašysi. Ir pradedi kalbėti metaforom.

–        Poeziją ne tik  kuriate – ir verčiate. Alekso Churgino atlikti Williamo Shakespeare vertimai akademiniuose sluoksniuose kritikuojami dėl to, kad vertėjas ten, kur W.Shakespeare nutylėjo arba atliko tam tikrus „minties šuolius“, pridėjo teksto nuo savęs. Kaip jūs vertinate A.Churgino atliktus W.Shakespeare vertimus?

–        Aš labai kritiškai viską vertinau iki tol, kol pati pradėjau versti. Kai imiesi šio darbo, supranti, kad ne taip paprasta versti. Be to, jei A.Churgino vertimai būtų iš tikrųjų prasti, jie nebūtų tiek išsilaikę, nebūtų cituojami ir šiais laikais.

–        Tačiau jūs bene pirmoji iš lietuvių W.Shakespeare sonetuose išdrįsote panaudoti vyriškosios giminės kreipinį – eilučių autorius kreipiasi į vyrą.

–        Vyro kreipinys į vyrą būdingas XVI a. poezijai – tokia buvo dviejų vyrų dvasinio bendravimo išraiška.

–        Ar tiktai dvasinio?

–        Niekas nežino. Liudininkų iš XVI a. neturime.

–        Jūsų su Gintaru pora atrodo tarsi maloni išimtis iš taisyklės, kad du menininkai po vienu stogu gyventi negali. Tuo labiau, kad G.Patacko charakteris neatrodo iš lengvųjų… Kas jus vienija?

–        Kartu pragyventi metai nenueina veltui – tai yra dvasinis turtas, kuriuo mes remiamės. Taip pat ir vaikai. Gyvenome bendrais jausmais dar prieš susituokdami, patyrėme daug įvairių nuotykių. Daug kur išbandėme vienas kitą. Esame ne tik vienas kito kritikai, bet, mano manymu, ir geri draugai.

–        Kai kuriuose eilėraščiuose Gintaras netiesiogiai mini jus: ruda lapė – tai lyg ir jūs. O jūs kaip nors užmaskuotai savo eilėse Gintarą minite? Pavyzdžiui, pavargęs karžygys poetas, susirinkęs duoklę kavos puodeliais iš savo vasalų – tai juk Gintaras?

–        Jei jis yra vienas iš spalvingos asmenybių galerijos, kasdien pražygiuojančios Laisvės alėja personažų, galima sakyti, kad tai – jis. O galbūt ir ne…

–       Kažkada užsiminėte, kad bohema į jus yra atsukusi tamsiąją mėnulio pusę. Kokia ta tamsioji bohemos pusė?

–        Kur gausiai liejasi vynas, ten iškyla grėsmė, kad pliūptels ir jo pakaitalas – kraujas. Bohema – tai ne vien tik įdomi pasaka visiems. Dažniausiai bohema domisi miesčionys, norintys atsidurti šalia tikrųjų bohemos narių. Antra vertus, tikrais bohemos atstovais galima laikyti tik atskirus asmenis, kurie savo įpročiais jau taip skiriasi nuo kitų sveikų, normalių gyventojų, kad jie yra tapę legenda arba jie yra būsimos legendos. Tai yra bohema. Šiuo metu tokių Kaune beveik nematau.

Tamsioji bohemos pusė yra ir tai, kad kartais viskas išvirsta į paprastą girtuokliavimą. Bohemai save priskiria ir tie, kurie turi girtuoklio sindromą. Bet galvoja – jeigu jie geria, vadinasi, jie bohema. Jie prisiplaka prie tikrųjų bohemos atstovų – dvasinių vedlių. Šie, kad ir nespėja kažko padaryti, kai geria, bet paskui su nauja jėga puola prie savo kūrybinių sumanymų. Kiekvienas nori sušilti prie tikrųjų bohemos atstovų dvasinio laužo. Jie tampa tarsi visų nuosavybe.

Visą interviu su T.Marcinkevičiūte skaitykite šeštadienio, birželio 12 d., "Kauno dienoje."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių