„Švyturio menų doke“ poeziją skaitys aktorius R.Kazlas

Šeštadienį uostamiestyje svečiuosis Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, ne vieno Auksinio scenos kryžiaus savininkas vilnietis aktorius Rolandas Kazlas.

Poezijos ir muzikos vakare „Nusileisk, dangau, ant žemės“ jis skaitys poeto Vlado Šimkaus (1936–2004) eiles – žaismingai virtuoziškas ir lyriškas, netikėtas ir lyg girdėtas, skaudžias ir jaudinančias. Aktoriui talkins gerai Lietuvoje žinomi muzikantai – Saulius Stanevičius-Auglys (vibrofonas) bei Genadijus Savkovas (akordeonas). Jie atliks J.S.Bach,o, C.Debussy, C.Bollingo ir kitų kompozitorių kūrinius.

2009-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas R.Kazlas su šia programa sugrįš į „Švyturio menų doką“, kur ją pirmąsyk su didžiuliu pasisekimu pristatė 2010-aisiais per „Naktigonių“ festivalį.

Du dešimtmečiai – su teatru

Ištikimybė teatrui, savo paties „nesąmoningai pasirinktai“ profesijai, ištikimybė žmonėms, kuriems visa tai skirta, ištikimybė sau pačiam, naujai atrandamam ir atpažįstamam kiekviename naujame vaidmenyje – turbūt taip galima apibūdinti štai jau per du dešimtmečius perkopusį aktoriaus R.Kazlo kūrybinį gyvenimą teatre.

Šimtai vaidmenų ir 2009 m. paties sukurtas pirmasis spektaklis „Lėlės“ teatre „Geležis ir sidabras“ pagal poeto V.Šimkaus eiles ir antrasis – Kauno dramos teatre „Palata“ pagal A.Čechovo kūrybą. Tais pačiais metais jis tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. 2010 m. Jaunimo teatre režisavo spektaklį „Raštininkas Bartlbis“ pagal H. Melville’o apsakymą ir laiškus.

Kūrybai teatre aktorius R.Kazlas šiuo metu skiria visą dėmesį ir laiką, todėl televizoriaus ekrane jau kurį laiką jo beveik nebematome.

Atsiimdamas 2009 m. Nacionalinę kultūros ir meno premiją už  tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes, už kūrybinį principingumą, laureatas net ironizavo, kad „premija jam skirta ir už tai, ką jis daro, ir už tai, ko jis nedaro“.

Dera tragiškumas ir juokas

Ir tikrai R.Kazlo kūrybinis kelias pastaruoju metu itin gausiai nubarstytas pripažinimo bei įvertinimo gilėmis ir gėlėmis. 2010-ųjų pavasarį už spektaklį pagal Vlado Šimkaus eiles „Geležis ir sidabras“ jis buvo įvertintas vieno aktoriaus teatro spektaklių festivalyje „MonoBaltija“, o 2010-ųjų „Poezijos pavasario“ uždarymo vakarą Vilniaus Sarbievijaus kieme jam buvo įteikta ir poezijos skaitovo šviesaus atminimo Laimono Noreikos vardinė juosta.

Kartą paklaustas, kaip jame gali taip įstabiai derėti tragiškumas ir juokas, R.Kazlas yra atsakęs: „Ogi gyvenu, dairausi aplink, įsiklausau į save, ir manęs neapleidžia tragiška nuojauta, kad viskas eina į bloga, dėl visko kaltas aš, ir nėra jokios vilties. Sakau visiškai rimtai, nors ir komiškai tai skamba. Žinau, kad žmonės nemėgsta tokių, bet man taip lengviau ištverti, kažkaip linksmiau tampa. Aš taip linksminu save. Man atrodo, jog kur kas blogiau yra tiems, kurie visą laiką kikena, ir absoliučiai viskas jiems yra juokinga. Čia jau ne būsena, o kažkas daugiau, gal net liguistumas. Yra tokia liga hebefrenija, berods… Nuolatinis, nenutrūkstantis kikenimas. Dažnai prasideda jaunystėje, o pasibaigia tik su ta, kuri ateina ir pakikena paskutinė…“

V.Šimkaus eilėraščiai – kaip atgaiva

Už ką R.Kazlas taip mėgsta V.Šimkaus poeziją, kurią skaitys ir Klaipėdoje? „Gera poezija lieka gera visais laikais, – įsitikinęs jis. – O V.Šimkus – itin savitas, vyriškai santūrus, žemiškas, kūrybiškai sąžiningas, reiklus, jo žodis neišgalvotas, neiškankintas, o tarsi išplaukęs su vidiniais potvyniais ir atoslūgiais. 

Savo spektaklį pagal V. Šimkaus eiles „Geležis ir sidabras“ jis norėtų vaidinti dar ilgai: „Jis tiesiog man reikalingas kaip žmogui. Tai tikra atgaiva. Kad ir koks prieš spektaklį būčiau pavargęs, be nuotaikos, suirzęs ar dar koks nors, V. Šimkaus eilės suveikia tarsi stebuklingas vaistas, ir po spektaklio būnu visiškai naujas žmogus. Geresnis, ramesnis, viduje kažkaip tarsi viskas prašviesėja. Vadinasi, tos eilės gyvos, nuolat atsinaujinančios, tarsi tobula formulė. Tai liudija ne tik apie poeto talentą, bet ir apie būtinybę, iš kurios tie eilėraščiai atsirado. Kiek slypi už žodžių… V. Šimkaus sueiliuoti žodžiai, rimai – tarsi gerai suręsta užtvanka, kuri sulaiko milžinišką, nematomą jėgą. Tai turbūt labiausiai ir jaudina.“

Tai jaudina ne tik aktorių, bet ir publiką, kuri visoje Lietuvoje plūste plūsta pasiklausyti, kaip R.Kazlas skaito V.Šimkaus eiles. Ne vienas aktoriaus ir poezijos gerbėjas į tuos vakarus ir spektaklius ateina ne po kartą. R.Kazlas džiaugėsi, kad publikoje yra veidų, kuriuos jau atpažįsta.

Pilna poetinių „mirties kilpų“

Pasiklausai dainos, kuri

galulaukėj pabaido kiškį,

ir tobulas eiles kuri,

kurias kur nori, ten ir kiški.

Tai poeto V.Šimkaus „Tobulo eilėraščio“ fragmentai iš rinkinio „Nusileisk, dangau, ant žemės“ (Vilnius, „Vaga“, 1982 m.). Šio poeto vieta lietuvių literatūroje unikali: nors yra išleidęs vos keturias knygas (1960 m. „Gražiausioji sekundė„, 1963 m. „Kranto kontūrai“, 1968 m. „Geležis ir sidabras„, 1973 m. „Bitės pabėgėlės“), jo eilėraščiai nagrinėjami, komentuojami solidžiose monografijose, literatūros istorijos vadovėliuose. V.Šimkaus leksikos, intonacijos pėdsakas atpažįstamas visur, kur tik pastebima „rupi detalė“ ir universali potekstė, todėl nenuostabu, kad netikėtai nustojęs rašyti jis nuolat buvo klausiamas, kodėl daugiau nebekuria? Į tai poetas atsakydavo, kad ... neturi talento.

R.Kazlo nuomone, tik tikras talentas ir galėtų taip drąsiai pasakyti: „Jo eilės nepanašios į jokių kitų poetų kūrybą. Ir ko tik ten nėra: skoningo šviesaus humoro ir tragizmo, meilės lyrikos ir autoparodijos, visokių kitokių, sakyčiau, poetinių „mirties kilpų“. Mane tai ir žavi. Pats stengiuosi kovoti su stereotipais, liūdesy ieškoti džiaugsmo, būti savikritiškas, ironiškas... Skaitai V.Šimkų ir jauti, kad tikrai žmogus stovi ant žemės. Kartais jis kreipiasi į dangų, į būtį, bet tuoj pat šelmiškai mirkteli ir prabyla, tarkim, apie lėktuvus. Nes gal apie svarbiausius dalykus reikia tylėti?“

Poezijos ir muzikos vakare „Nusileisk, dangau, ant žemės“, tada, kai aktorius R.Kazlas tylės, skambės  C.Debussy, J.S.Bacho, C.Bollingo, A.Satie ir kitų kompozitorių kūriniai.

Vakaras vyks uostamiesčio „Švyturio menų doke“ (Naujoji Uosto g. 3) vasario 11 d. 18 val., bilietai – po 27–37 Lt, platina „Bilietų pasaulis“ ir „Tiketa“.