Šventėms artėjant: Kalėdinė miesto pasaka kitaip

Vienos mokyklos vadovybės pakviesta “pakalbėti vaikams apie kūrybą, teatrą ir šiaip apie gyvenimą, nes dabar jie, žinot, kokie…”, Diena skubėjo į susitikimą su moksleiviais. Galvoje padrikai dėliojosi būsimo pokalbio eiga. Lauke oras buvo pakankamai giedras. Niekas aplinkoje nebylojo apie artėjančius Naujuosius Metus.

Tos dvi  vidur saulėtos  dienos žybsinčios girliandos atrodė panašios daugiau į nesusipratimą nei į puošmeną, gal todėl, kad buvo pritvirtintos prie nedidelio belangio nesuprantamos paskirties statinio, kuris pūpsojo greta žalut žalutėlio tvarkingo gazono. Jeigu kas nors čia, prie šito namuko, šią akimirką  būtų atsibudęs iš daugiadienės komos, nieku gyvu nepasakytų, koks dabar iš tiesų yra metų laikas. Jau greičiau pagalvotų, kad tos dvi girliandos jam rodosi.

Ji pasilenkė, kad iš labai arti apžiūrėtų augančią žolę, ir pamatė, kad šitos žolės niekaip nepavadinsi augančia. Aukštokas gazonas su visu, net nesiverčia liežuvis pasakyti, kalėdinės žolės žalumu atsidūrė jos akių linijoje. Graži, tanki, vešli, svaiginančiai žalia - ji nebuvo auganti. Ji buvo panaši į nusidriekusį susišiaušusį gyvį, kuris, kaip koks piktas susivėlęs vaikas, įsirėžęs, įtraukęs pečius tyčia nė auga, nė nyksta. Naujametinė pieva…Neįtikėtina. “ Ta žolė čia ne be reikalo… Šituo nesavalaikiu žalumu ji nori kažką pasakyti…”,- Diena net pasiputė nuo minties.

Skubiai atsistojo ir paėjusi keliolika žingsnių, dar kartą atsigrįžo: na taip - gazone plytėjo rėkte rėkianti Kalėdinė žaluma. Praeiviai skubėjo, žiūrėdami sau po kojomis ir niekam nebuvo įdomu, kas tuo norima pasakyti. “Gal čia tik man taip atrodo? Gal aš nenormali? Ir, ką aš kalbėsiu su tais vaikais, jeigu pačios galvoje vien tik nežinomieji?.. Ką aš galiu pasakoti šitiems vaikams, kurių net nepažįstu ir visai nežinau, ko jiems reikia, ko jie nori? Ar tikrai jie taip jau nori, kad kas nors ateitų ir papasakotų apie teatrą, ir dar būtent tokią dieną, kai taip netoli Kalėdos ?. “,- Diena šyptelėjo, nes, gal, dėl tos žolės , mintyse išniro senas savas eilėraštis, taip mėgiamas tuomet mažo jos sūnelio  /mat jį deklamuojant reikėdavo kalbėti trijų nykštukų balsais/:

Kaskart, kai paskutinįkart
Tu sugrįžti į seną vietą,
Suolelis nori tau ištart:
- Ne tavo vieno čia sėdėta…

Kaskart, kai paskutinįkart
Tu atsisveikini su jūra,
Žuvėdra nori tau ištart:
- Pakelk save, kaip keliam burę…

Kaskart, kai paskutinįkart
Tave parklupdo išgyvenimas,
Žolytė nori tau ištart:
-  Nemink manęs, ir aš – gyvenimas…


Maloniai besišypsanti direktoriaus pavaduotoja pasitiko ir palydėjo į neįprastai erdvią klasę su jaukia pakyla mokytojos stalui. Koks pusšimtis  mokinių, susigrūdę suoluose, kai kur po tris, niuksėjo vienas kitą alkūnėmis, suprask, nekantraudami laukė, kad šita teta pakeltų jų kultūrinį lygį. Čia laukusi mokytoja suskubo mandagiai atsiprašyti už jų bruzdėjimą, mat,  šiandien esanti paskutinė mokymosi diena ir, pasibaigus šiam susitikimui, visi bus paleisti Kalėdinėms atostogoms. Diena nusišypsojo:

-  Supratau, reiškia, aš būsiu paskutinioji injekcija…Pasistengsiu  šitų garbingų piliečių neužlaikyti.
Mokytoja šurmuliuojančiam kolektyvui pristatė viešnią ir Diena, be užuolankų, pasiūlė:
-  Sveiki, noriu kai ką pasakyti, tai bus ne tik įdomu, bet ir naudinga.
Vaikai akimirksniu nutilo.
-  Artėja Kalėdos, stebuklų metas. Lygiai po dviejų pamokų jums prasideda atostogos. Ar laukiate atostogų?
- Ta-a-aip!..
-  Puiku. Vienas stebuklas įvyks šiandien, tuojau pat...Norite?
Po antrojo griausmingo „Ta-aip!!!” įsivyravo mirtina tyla.
- Dabar mes su jumis trumpai rimtai pasikalbėsime apie tai, kas jus ir mane domina, palinkėsime vieni kitiems ramybės ir iškeliausime į atostogas ne po dviejų, o po vienos pamokos.
Pusiau angliškais, pusiau lietuviškais naujadarais, džiugiai rėkdami, visi išreiškė pritarimą, bet, vos Dienai pridėjus pirštą prie lūpų, akies mirksniu tapo tylu.
- Kaip jau minėjo jūsų mokytoja, aš atėjau iš teatro, todėl man būtų lengviausia pradžioje pakalbėti su jumis apie teatrą.Ar sutinkat?
- Ne!
- Ne? O apie ką tu norėtum, kad mes kalbėtume?,- Diena kreipėsi asmeniškai į ką tik ištarusį „Ne“, gale sėdintį drąsuolį.
- Apie kūčių valgius!..,- pasigirdo iš kito krašto
- Apie kūčių valgius..? Tai gal tu čia vienas tuo domiesi?
- Ne e e!..,- pradėjo rėkti iš visų pusių ir Diena suprato, kad šią paskutinę priešatostoginę pamoką joks teatras jų nedomina ir, kad  jai, švelniai tariant, ne pačiai geriausiai  ne tik kūčių, bet ir apskritai valgių specialistei, teks šnekėtis apie kūčių valgius.
- Mokytoja, o mano mama sako, kad senovėj kūčių būdavo uždrausta švęsti?!
Netikėtai, šių guvių vaikų pavadinta „mokytoja“ Diena neįstengė suvaldyti šypsenos:
- O, kada buvo ta senovė?
- Nu, kai mano mama buvo maža!
- A-a...Na, jeigu  tavo mamos vaikystė buvo senovėje... tai tokioje senovėje Lietuva gyveno kitokioje santvarkoje, o žodis „santvarka“ savyje turi dar vieną  žodį. Koks tas žodis?
- San...Tvarka?..
- Na, matai, pats atsakei. Kuo tu vardu?
- Gabrielius. Tai buvo tada... Kitokia tvarka?!..
- Na, taip.
- Žinom .. Mes ėjom per istotiją, ankščiau Lietuva buvo ne Europos sąjungoj,o Sovietų sąjungoj!,- aukštai iškėlusi purtomą ranką išrėkė mergaitė.
- Taip, teisingai jūs ėjot per istoriją,- Diena tęsė, sunkiai tramdydama viduje kylantį juoką,- tik, noriu pasakyti, kad kūčių niekas nešvenčia ir dabar, kai esame Europos sąjungoje. Kūčių vakaras iš tiesų nėra jokia puota. Tai rimties, susikaupimo ir maldos vakarienė, o švenčiamos yra Šventos Kalėdos, kaip džiaugsmas, kad žemei gimė pasaulio Išganytojas.
- Nu, nežinau, mes tai visąlaik einam per kūčias pas tetą, tai ten, ženokit, kiek visko būna, kad paskui net bloga darosi, ženokit, net pilvas plyšta!
Vaikai vėl pasiuto juoktis ir, visomis grimasomis maivydamiesi, kilnojo rankas, daužydami sau per pilvą, vizualiai demonstruodami, kokie garsai ir kvapai veržiasi iš jų, esant persivalgius. Tuoj suskubo „pasijungti“ prie palangės sėdinti mokytoja, ėmusi garsiai gėdinti vaikus, girdi, ką apie juos pagalvosianti ši viešnia, bet Diena, tyliai tarusi: „viskas gerai“, netikėtai nusisuko nuo rėkiančios auditorijos ir ėmė ktreidele kažką mikroniškai mažo paišinėti ant lentos. Palaipsniui, matyt, susidomėję, ką ji ten daro, vaikai nutilo. Vos įsivyravus tylai, ji staiga atsisuko ir labai tyliai paklausė:
- Kodėl nutilot?
Vaikai žiūrėjo į ją, tarsi matytų kažką neįprasto.
- Jums įdomu, kodėl aš nusisukau? Todėl, kad rėkaudami jūs nusisukote nuo manęs, tuomet aš pamėginau užsiimti tuo, kas man įdomu.
- O kas jums įdomu?
- Man įdomu pasiimti kreidą ir prie mokyklinės lentos prisiminti savo vaikystę, kai aš buvau mokinė...Tokia, kaip jūs...
Diena lėtai perėmė kreidą į kairę ranką, iškėlė ją į viršų ir, nenusukdama žvilgsnio nuo vaikų, atbula ranka už savęs nupiešė pakankamai taisyklingą eglutę.
Vaikams šitokie „gebėjimai“ padarė įspūdį. Kažkas pasakė: „ O, ba !“
- Čia nupiešiau savo vaikystės nuodėmę. Prieš kūčių vakaro persivalgymą, derėtų bent jau nupiešti savo nuodėmę, tuomet jos nebekartosime, o, reiškia, augsime ne tik mūsų kūno ūgiu, bet ir vidumi – savo dvasioje.,- ramiai pasakė Diena ir padėjo kreidą. Ji lėtai valėsi rankas, o vaikai žiūrėjo į ją labai keistais, akimirksniu persikeitusiais veidais, mintimis kažkur toli nuklydę.
Po to jie kalbėsosi ir apie teatrą, ir apie kūčių valgius ir apie tai, kad, ilgai lauktas nuostabusis saulėgrįžos metas, kuomet diena ima ilgėti nakties sąskaita ir šviesa regimai triumfuoja viršum tamsos, ko gero, neatsitiktinai sutapo su diena To, Kuris gimė sklidinas Šviesos, kad ją paskleistų žemiškose, dar neprabudusiose mūsų sąmonėse.
- Vaikai, Jis gimė visiškame neturte, neįsileistas į padorių gyventojų namus, gimė tiesiog tvarte, tarp gyvulių...Pirmoji jo lovelė buvo šieno ėdžios, o pirmieji, jo neatstūmę, buvo gyvulėliai...Visa tai įvyko prieš daugelį metų, mažame Betliejaus miestuko tvartelyje, bet, ar jūs suprantat, kad jis gimė mums visiems?
Vaikai tylėjo. Nuskaidrėjusiomis blizgiai tyvuliuojančiomis akimis mergaitė trūkčojančiu balsu paklausė:
- Gal?... Gal dėl to tą naktį gyvūnai šneka?
- Tikriausiai... Kaip tavo vardas?
- Marija...
- Taip, Marija, tikriausiai, dėl to...
- O!.. Toks vardas buvo jo mamos... , aš žinau... Bet, tai, kas iš to, kad gimė, jį  paskui vistiek nukryžiuos?..,-  suglumęs, keistais rankos judesiais bandydamas nuslėpti savo jausmingumą, gana garsiai pasakė pas  tetą persivalgantis berniukas.
- Taip, bet, gal, bent jau dėl to verta kūčių vakarą nepersivalgyti ?.. Ką? O... ar tau gaila, kad Jį nukryžiuos?..
- Tai aišku...
- Norit, aš jums pasakysiu, ką galima padaryti, kad Jam būtų geriau?
- Tai, kad jį jau nukryžiavo..!
- Taip, nukryžiavo, bet Jisai prisikėlė ir yra gyvas.
- O, ba...geras...
- Vakare, prieš miegą, atsiprašyk Jo už tuos žmones, kurie nukryžiavo. Jis tave išgirs, nes Jis ir dabar mus girdi...Ir, žinai ką..., niekam šito nepasakok, čia tebus asmeninė tavo paslaptis, gerai?
- O mes taip... irgi galim daryt?!,- keldami rankas, paklausė keli vaikai.
„Žinoma“,- pasakė keistoji viešnia, o mokytoja ženklais parodė, kad jau laikas baigti susitikimą. Diena atsigrįžo į virš mokyklinės lentos kabantį laikrodį – buvo praėję dvi pamokos. Ji nutaisė kaltą veido išraišką ir, baksnodama į ant rankos segimą laikroduką, pasakė:
- Kaip negerai...Aš neįvykdžiau savo pažado, stebuklas neįvyko – jūs neišėjote atostogauti viena pamoka ankščiau...
- Tai kas, nesvarbu!.. Bet, pasakykit, ar teisybė, kad va ...Gabrielius sako, kad jo vardas reiškia angelą, katras pasakė Marijai, kad jinai pagimdys kūdikėlį?!..
- Tiesa.
- O, koks jūsų vardas?
- Diena.
- Toks jūsų vardas?..
- Toks mano vardas,- pasakė mokinių viešnia ir, lyg kalta, šypsodamasi nuleido galvą.
- Bet, jūs nepergyvenkit, “Diena“, tai irgi gerai...Taigi čia - ne kokia tamsa... čia beveik jau šviesa..!
- O mūsų močiutės šuo – Tamsiukas, tai ką, čia blogai?!..Mokytoja, o šunų buvo tam tvartely..?!
- Nebu-u-uvo, nenusišnekėk, ten buvo tik avys ir asilas..!
- Ką „nenusišnekėk“, jeigu sako, kad ir šunys šneka tą naktį... mano tėvas pats girdėjo..!

Ir taip toliau, ir taip toliau... Diena penktokų apsuptyje praleido dar beveik visą pamoką. Vaikai seniai galėjo išeiti ir tuo prailginti savo Kalėdinių atostogų pramogos laiką, bet... šį sykį taip neįvyko.


Šiame straipsnyje: tavokrantas(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių