Švenčių karalienė – mišku kvepianti žaliaskarė

Šalies miestų ir miestelių aikštėms pasipuošus didžiosiomis eglėmis, urėdijų vadovai kviečia pasirūpinti kvepiančia šventine puošmena ir savo namams.

Be eglės – ne šventė

„Eglutė skarota, eglutė žalia, meškutė gauruota ją lanko šile“, – ratu apsupę žaliaskarę darželinukai metai iš metų atiduoda pagarbą didžiųjų ir labai laukiamų švenčių simboliui. Jie žino, kad geriems vaikams Kalėdų Senelis po svyrančiomis eglės šakomis paliks išsvajotų dovanų. Nieko nuostabaus, kad be šio medžio svarbiausių metų švenčių neįsivaizduoja ir dažnas suaugęs, tačiau stebuklais tebetikintis žmogus.

Kalėdų eglutės istorija prasidėjo Vokietijoje dar XVI a. Artėjant Kalėdoms, krikščionys į namus ėmė tempti žaliaskares ir jas puošti žvakėmis. Neradę medelių savo apylinkėse, išradingieji iš medžio statydavo eglės formą menančias piramides ir jas apkaišydavo eglių šakomis. Kalėdų paprotys pamažu išplito ir kitose Europos šalyse. Žmonės medelius ėmė puošti saldainiais, imbieriniais sausainiais, miniatiūrinėmis lėlėmis, juvelyriniais dirbiniais ar vaisiais. Atsiradus elektrai, išpopuliarėjo šviečiančios girliandos.

Džiaugsmas puošti egles išliko ir po daugelio metų. Tradicijų puoselėtojai, pradėję skaičiuoti paskutinį metų mėnesį, iš spintos traukia ir dulkes braukia nuo senų, dar močiutės paliktų stiklinių burbulų. Rutinos įsukti darboholikai skuba į prekybos centrus naujų, išradingiausieji eglės papuošalus gamina patys: kerpa iš popieriaus, velia iš vilnos, lipdo iš molio.

Auksarankiai ėmė kurti ne tik eglių žaislus, bet ir pačius medelius. Kai kas, popierinę piramidę apklijavęs valgomaisiais makaronais, kambario kampe pastatė naują interjero detalę, kažkas pastarąją surinko iš plastikinių butelių, o kitas tiesiog pasirinko dirbtinę.

Natūralumo niekas nepakeis

„Filmai į antrąjį planą nustūmė teatrą, elektroninė muzika – gyvą“, – besidžiaugdami dirbtinių eglučių paklausa didžiųjų tinklų atstovai kasmet skuba nurašyti gyvas žaliaskares.

Šalies urėdijų atstovų atsakas pastariesiems: „Gyvų, sakais kvepiančių spygliuočių niekas ir niekada nepakeis.“ Jiems pritaria ir apklausti gyventojai: septyni iš dešimties gatvėje sustabdytų žmonių prieš Kalėdas namus žadėjo puošti gyvomis eglutėmis, du – eglių šakomis, ir tik vienas prasitarė pasirinksiąs dirbtinę.

„Aplink mus tiek daug sintetikos. Ją valgome, geriame, rengiamės, tad bent eglę namuose statykime gyvą. Nukris spyglys? Na ir kas, juk jis natūralus, kvepiantis“, – pirkti gyvas žaliaskares ragino Dubravos eksperimentinės miškų urėdijos urėdas Kęstutis Šakūnas.

Kalbos, esą puošdami dirbtinę eglutę žmonės tausoja gamtą, jam neatrodo visai pagrįstos. „Nebereikalinga plastikinė dekoracija išmesta irs ilgus metus, o panaudota eglutė gamtai jokios žalos nepadarys. Galite būti ramūs“, – vieną po kito natūralių spygliuočių pranašumus vardijo urėdas.

Šakas perka dėl kvapo

Artėjančioms gražiausioms metų šventėms kalėdinių puošmenų ieškančius Kauno ir rajono gyventojus K.Šakūnas jau dabar kviečia apsilankyti Dubravos urėdijos medelyne. Darbuotojai čia jums pasiūlys paprastų, įvairaus dydžio eglaičių, dygiųjų ir baltųjų gražuolių, kalninių pušų, įvairiausių kėnių.

Pagal miškininkų planą šiemet žadama parduoti kone 5,5 tūkst. kirstų eglių. Medelyne prekiaujama ir vazoniniais medeliais. Tiesa, šiemet pardavimui jų susodinta kur kas mažiau – 1,7 tūkst. Prieš dvejus metus šis skaičius buvo dvigubai didesnis, praėjusiais metais vazoninių eglių parduota šiek tiek daugiau nei 2 tūkst.

„Nors eglaites galima persodinti, tačiau mūsų urėdijoje jų pardavimas nepasiteisino“, – tikino K.Šakūnas.

O Vilniaus urėdijos medelyne vazoninės eglės savo populiarumu sparčiai vejasi kirstus spygliuočius.Pasak urėdo Artūro Nanartavičiaus, norėdami prisidėti prie gamtos išsaugojimo jas perka ne tik nuosavų namų, bet ir daugiabučių gyventojai. Pavasarį medelius jie sodina prie savo langų, kiti neša tiesiai į mišką.

„Ypatingos priežiūros šioms eglaitėms nereikia. Svarbiausia jas reguliariai laistyti ir po truputį pratinti prie žemesnės temperatūros. Idealiausia vieta tam – įstiklinti balkonai“, – naują pirkinį planuojantiems gyventojams patarimus dalijo A.Nanartavičius.

Vilniaus miškų urėdija šiemet planuoja parduoti 2 tūkst. įvairių eglučių ir apie 700 šakų. Jas esą perka ne tik mažiau pasiturintys žmonės, bet ir tie, kurie namus nutarė papuošti dirbtine egle.

„Antai, europinis kėnis yra pasakiškai gražus medis. Viena spyglių pusė žalia, kita – mėlyna. Tačiau jis nekvepia Kalėdomis. Paprastoji eglė skleidžia ypatingą šventinį kvapą“, – šyptelėjo miškininkas.

Populiariausios – tradicinės

Kainos? Priklausomai nuo aukščio, paprastoji eglaitė jums atsieis nuo 7 iki 35 litų. 4 m aukščio žaliaskarės kaina apie 60 litų. Norėdami didesnės, už kiekvieną papildomą metrą iš piniginės trauksite po 20 litų. Baltosios ir dygiosios, geriau žinomos kaip sidabrinės eglutės, įkainotos nuo 20 iki 70 litų.

Vazonuose sodintos eglės brangesnės: 40 cm aukščio eglutė kainuoja 10 litų, 2 m – 80 litų. Medelyne prekiaujama ir eglių šakomis. Priklausomai nuo dydžio, jų kaina svyruoja nuo 1 iki 2 litų.

Panašios kainos ir Kretingos miškų urėdijoje. Už populiariausią, maždaug pusantro metro paprastąją eglę čia sumokėsite apie 12 litų.

„Kokių eglučių labiau pageidauja žmonės? Skonio reikalas. Vieniems nė už ką neįsiūlysi sidabrinės eglės, kitiems už ją nėra gražesnės. Tiesa, pastarąsias dažniau perka pasiturintys žmonės, – apie spygliuočių madas kalbėjo Kretingos miškų urėdijos miškų urėdas Antanas Algimantas Baranauskas. – Vieni nori mažutės, kiti – kad lubas remtų.“

Kretingos urėdija šių metų šventėms eglaičių žada parduoti pagal žmonių poreikį, kuris, pasak urėdo, dėl privačių miškų populiarumo šiemet gali būt kiek mažesnis. Prekiaujama ir šakomis, kurių kaina nesiskirs nuo kitų šalies urėdijų.