Šuolis į sieną ar šūvis į veidą?

Netikėto akibrokšto išvakarėse sukurtas Kauno pantomimos ir plastikos teatro spektaklis „Svetimas veidas“ pagal japonų rašytojo Kobo Abės to paties pavadinimo romaną kviečia į premjerą, analizuojančią susvetimėjimo, uždarumo, vienišo žmogaus temą.

Paskutinė premjera?

Pantomimos teatras išgyveno toli gražu nelygų savo gyvavimo laikotarpį: būta ir didžiulio pakilimo, ir kritimo, ir problemų dėl patalpų. Dabar, atrodo, šis teatras yra ramioje tiesėje, turi jaukias kamerines patalpas, pantomimai pasišventusių entuziastų.

Pernai į kolektyvo gretas įsiliejo vienas pantomimos mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje krimtęs absolventas. „Daugiau priimti negalėjome, nes neturėjome iš ko“, – sako laikinai teatro direktoriaus pareigas einantis Arūnas Katkauskas.

Dvasinės ir medžiaginės duobės, regis, išsilygino, po kažkurio laiko galimas ir kopimas į kalną, juolab kad pastaruoju metu teatras nuolat kviečia į spektaklius.

Rudenį buvo sukurtas vaidinimas „Tyla?! – nieko baisaus“ su kurčiaisiais, visai neseniai teatras pakvietė į „Kamasutrą“, dabar kviečia į „Svetimo veido“ premjerą.

„Gali būti, kad į paskutinę“, – liūdnai replikavo vienas aktorių, nes į išganingą taupymo kampaniją pakliuvo ir nedidukas Senamiestyje įsikūręs Pantomimos teatras. Jį ketinama sujungti su Šokio teatru „Aura“.

„Tai akivaizdus nonsensas. Kuo remdamiesi politikai nusprendė, kad šokio teatras “Aura„ ir pantomimos teatras yra bendras žanras? Juk praktiškai nė vienas tų politikų bent jau mūsų teatro spektakliuose nėra buvę“, – priblokštas kalbėjo A.Katkauskas.



Šuolis į sieną

Politikų įsivaizduojamo sutaupymo sujungiant administracijas, A.Katkauskas irgi nelabai supranta: „Mūsų teatre jos kaip ir nėra, prieš porą metų buvo organizuotas konkursas direktoriaus vietai užimti, tuomet į jo vietą pretenduoti niekas nepanoro, bet daugiau konkursai nebuvo rengti, taip viskas ir likę.“

Kadangi tai visiškai skirtingos specifikos teatrai, todėl ir patalpas jie turi pritaikytas būtent savo reikmėms. „Šokio teatro “Aura„ šokėjas, čia atlikdamas vieną vienintelį šuolį, jau atsitrenktų į sieną“, – karčiai šyptelėjo A.Katkauskas.
„Auros“ šokėjai savo ruožtu turi tik repeticijų salę, neįmanoma, kad ji, nors ir labai stengiantis, virstų scena pantomimos aktoriams. „Arba politikai visiškai neišmano srities, kurioje darbuojasi, arba jie sąmoningai siekia sunaikinti, juo labiau kad šitai jungimo kampanijai ypač trūksta viešumo“, – per spaudos konferenciją, kurioje ketinta pristatyti būsimą premjerą, tačiau neišvengiamai virtusią diskusija ir apie teatrų jungimą, nuogąstavimais dalijosi A.Katkauskas.

Šūvis į veidą

Kiekvienas kūrinys menininkui – tarsi užgimęs kūdikis, svarbus, nepakartojamas, įprasminantis jo buvimą. Nesunku įsivaizduoti, kaip jis jaučiasi, kai aplink ima važinėti buldozeriai.

„Stengiesi vyti šalin liūdnas mintis, nes jei krizė Lietuvoje ne tik nesibaigia, bet dar labiau visus gniaužia, kodėl imama taupyti tik vienų sąskaita, o kitiems tų pinigų atsiranda ir atseikėjama dosniai?“ – tyliai ir susimąstęs klausia naujojo spektaklio „Svetimas veidas“ režisierius.

„O gal dėl to ir niekaip neišbrendame iš tos krizės, kad ji vyksta žmonių sielose?“ – retorinį klausimą uždavė į premjeros pristatymą atėjęs smalsuolis, priminęs, kad pavasarį Japoniją nusiaubė siaubingas žemės drebėjimas, šalis patyrė milžiniškų nuostolių, bet po to visas pasaulis stebėjosi ir itin kultūringu japonų elgesiu, ir didesniu dėmesiu kultūros projektams.

Ne tik jo kūrėjui svarbus meno kūrinys, jis kuriamas ne tik prasmingesniam laisvalaikiui: neretai kūrinys padeda išgyventi, kai kančia tampa nebepakeliama, atsako į daugybę klausimų ir tie atsakymai, pasakyti meno kalba, geriausiai gydo žmogaus sielą.

Pasak premjeros režisieriaus, kertinis spektaklio „Svetimas veidas“ akmuo – chaotiškas Aptvarstytojo (praradusiojo veidą) blaškymasis, nesėkmingi bandymai pabėgti nuo savęs, kaip atviras priekaištas visų mūsų veidmainiškumui, nebylus tvirtinimas, kad mūsų veidai – tik kaukės, kuriomis dangstome savo sielas.

Šį destruktyvų suvokimą patvirtina spektaklio kulminaciniu momentu pasirodęs Kaukių dievas, kuris, lyg pasijuokdamas iš kaukėtojo žmogaus, pakiša jam veidrodį. Ką jame (kokį save) pamato žmogus, jei paleidžia šūvį į veidrodį? Ar tikrai į veidrodį? Gal į save?



NAUJAUSI KOMENTARAI

rima

rima portretas
Mimų ir Pantomimos gali šiuo atveju neužjausti tik tas, kutis neprisilietė prie jų giliai išjausto, įtaigaus, jokia komercija nė iš tolo neatsiduodančio meno. Nereikia būti žinovu - diletantas ir tas savo mėgėjiška akim pastebi aktorių maksimalią iškrovą, siekį savo negailestingai "išnaudojam" kūno kalba pateikti personažą, o ne parodyti save. Ar jų veidai šmėžuoja televizijoje? Ar jie turi Žvaigždžių statusą? Į viešumą jie išeina gal tik "Gyvųjų skulptūrų pavidalu, kur būna su storu grimo sluoksniu ir tai būna ne jie, o vėl... personažai. O gal tie, kurie nori atimti iš mimų miniatiūrinę salytę, jų kūrybos oazę, nė neįsivaizduoja to teatro erdvių gabarito? Gal tikrai nebuvo ten užsukę? O gal Nė nebando paskaičiuoti, kad renovacija kainuoja brangiau nei nauja statyba? O gal kai kam apsimoka šito nežinoti? Tokie ketinimai - akivaizdus pasikėsinimas į VIENINTELĮ tokio žanro tyliai, bet labai prasmingai gyvuojantį mažą savo erdve, bet didį savo moralia laikysena ir didžiu menu TEATRĄ. O gal pasidomėjo "rekonstruktoriai", apie bilietų kainas? Mes žinome ir matėme spektaklių, kur dviejų aktorių abejotinas meno prasme spektaklis kainuoja pusšimtį Lt. Tepasidomi ir atsipeikėja...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių