Stenančių, judančių, garsinių objektų paroda

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre iki balandžio 8 d. veikia kauniečio skulptoriaus Tado Vosyliaus kinetinių objektų paroda „X Y Z - judėjimo galimybės”. Eksponuojamus objektus papildė Meno kiemo dirbtuvėse specialiai parodai sukurtas interaktyvus, į žmogaus prisilietimą reaguojantis kūrinys “Talpykla (ne)išsakytoms mintims ir žodžiams“.

„Tai - didelė šiukšlių dėžė. Kam? Visų pirma - prastoms kūrybinėms mintims, kurios vidus kimšte prikimštas su tomis mintimis besiasocijuojančiais plieniniais strypeliais, vielomis, kurios sugeria ir viena kitai perduoda garso virpesius. Žiūrovui bus leista  sujudinti jas iš naujo, idant išgirstų naujų, gerų ir „crazy“ kūrybiškų minčių  ritmiką, aidą ir gaudimą“, - apie Meno kieme sukurtą objektą pasakojo T.Vosylius.   

Šio menininko daiktai-objektai, atsikratę tradicinės skulptūros sąvokos, pasižymi naudojamų medžiagų įvairove, kūrinio, kaip fizinio objekto, ribų ir formų neapibrėžtumu. T.Vosyliui svarbi tiek jo kūrinių „metafizika“, kada nebelieka ribų tarp sąvokų monumentalumas, skulptūra, medžiaga, tūris, tiek įspūdis kuris išgaunamas įvairiausiomis priemonėmis: projekcija, aibe elektroninių prietaisų, medžiagiškumo kontrastais ir laiko sąvoka. Jo objektus būtina stebėti. Stebėti kaip autorius naudoja paviršių išraiškos galimybes. Ar tai būtų vandens ratilai jo objekte - inde, ar supakuotas „lavonas“ išreikšiantis „saugų greitį“. „Matyt, aš tapau reklamos auka ir įsijaučiau į tuos posakius „greit važiuosi - lėtai neš“ ir padariau savo interpretaciją - pats saugiausias greitis kai tu jau maiše...“, - pastarąjį kūrinį komentuodamas juokiasi T.Vosylius.

Judesys mene ar meno judesys? Į panašius klausimus T.Vosylius atsako su ironija „Giliai nenardau, tiesiog mėtau batoną į vandenį ir laukiu, kol žuvys pačios išlįs“.    

Ir visa tai nepaliaujamai juda - taigi realiai egzistuoja.. Juda šlifuoti ir aprūdiję darbai.  Bilda, stena, spausdina sąskaitas faktūras ir faksus... Vibruoja skirtingų formų ir medžiagų dermė, grubiai kalta metalo skarda, tas trapių virinimo siūlių ir verpetų kontrastas, minkšta, kamerinė, bendraujanti kūrinių faktūra. 

Toks menas pats pasiruošęs priartėti prie žiūrovo, o ir šis regis neabejingas būti šalia su viskuo, kas tęsiasi ir spragteli mūsų pojūčius balansuoti tarp mistikos ir gyvenimo dėsnių ribos.