Spalvų, linijų ir žodžių alchemikas

Galerijoje „Kauno langas“ veikia tapytojo Algio Skačkausko (1955-2009) paroda. Ji unikali tuo, kad pristato šio talentingo tapytojo piešinius, iki šiol retai matytus rodytus viešumoje.

„Tėtis buvo be galo paprastas, atviras, nuoširdus, bendraujantis su absoliučiai visais. Kita vertus, kurdamas studijoje jis likdavo tik su savimi, su bendraujant susirinkta medžiaga, pasaulio stebėjimo atradimais. Jis kažkaip paslaptingai, kaip alchemikas, visa tai transformuodavo į meninę tikrovę“, – per parodos atidarymą sakė dailininko sūnus Jonas Skačkauskas.

Kūrėjas sujungdavęs sakralius dalykus su labai žemiškais, kasdieniškais. Pavyzdžiui, cikle su vienuoliais vaizduojamas paprastas jų gyvenimas: viename piešinyje vaizduojamas vienuolis prekybos centre, besirenkantis bananus arba besirišantis slides. Arba Trys karaliai, iš kurių vienas rodo į žvaigždę, kitas suklupęs rišasi batą: nes juk ir karaliams taip nutinka. „Ir tai nėra ironija, bet tikrumo, natūralumo siekimas“, – pabrėžė J.Skačkauskas.

Kaip mąstytojo, A.Skačkausko unikali savybė – skirtingų pasaulių derinimas. Šios dermės paieškos atsiskleidžia ir eilių rinktinėje „Eilėraščiai, rašyti anatomijos pamokoje“.

Ši „Baltų lankų“ leidykloje išleista A.Skačkausko eilių rinktinė, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto vertinimu, yra viena iš 12 kūrybiškiausių 2011 m. pasaulį išvydusių knygų.

„Ir jei kam kada teks sklaidyti Algio Skačkausko rankraščius, tiksliau, žemės dvasių nučiupinėtas, priešaušrių tamsos prisigėrusias popieriaus skiautes su nerangiais tarsi daraktoriaus iš senų metskaitlių suslebizavotais sakiniais, tas išgirs nuolat atnaujinamas išpažintis, konvulsyvias, tarpais atsibundant ir vėl grimzdant į užmiršimą, kaskart vis giliau gramdant savo kaltes, vis įsitikinant, jog vėl apmalšinimo nebus sulaukta, o ramybę, ko gero, žada tiktai mirtis, anot kito poeto, – geriausia iš to, kas sugalvota gyvenime.“

Rinktinės sudarytojas Pranas Morkus

Eilėraštis, rašytas anatomijos pamokoje

Visur, kur tik lape radau tuščios vietos:
Šalia moters įsčių,
Nulietų akvarele, tarp menčių, akiduobių,
Pridengtų lotyniškų žodžių skėčiais,
Inkstų, kepenų, kur tik tušti balti plotai,
Abipus kreivo nugarkaulio bokšto
Iš pageltusių plytų,
Tarp kojų ir rankų pirštų falangų
Visais rakursais –
Nuo A iki Z –
Rašiau eiles.
Mieloji, kodėl gi,
Tą lapą suglamžei?
Nei gero, nei blogo
Nebuvo ten apie tave.
„“„“
Sapnas
Prie bažnyčios, kurią
Tik sapne sapnavai
Gulėjai ant laiptų
Gaudei bučiniui kojas
„“„“„“„“„“
Prancūziškos užuolaidos
Tris dienas, dvi naktis
Tarp kolonų kabinome
Su draugu iš Sibiro.
Tris dienas, dvi naktis
Už jų, nelabųjų, prancūziškų,
Varėm,
Kartais ne visai į kibirą.
Pro trijų dienų,
Dviejų naktų –
„Eskimo“
- 45' C temperatūroje:
Man – mergina, pašalpa vienkartinė
Už jų, nelabųjų, prancūziškų.
Jam – Baikalo bangos
Viduržiemio jūroje...
„“„“„“„“„“
Svetimai dukrai
Negersiu, nesimušiu,
Pirmas pabėgsiu iš mūšio,
Kad, dukra, pasitiktum mane
Be trofėjų papildomų
Skrynios,
Kurioj pasislėptum
Nuo sekmadienio šalčio,
Lig pažastų užsimovusi
Violetinio barchato
Antrankius.
Nesimušiu, negersiu,
Dukra. Per šaltas sekmadienis
Pinti kasytėms
Ar pamokslo klausytis kasetėje.
Per stiklą skaityt dekalogą.
Nuklotą
Mirusiom žuvelėm
Akvariume. Odekolono,
Dukra, negersiu, nesimušiu.
Šitą linksmą naujieną
Atskraidins tavo juodvarnis
Brolis. Po mūšio.
„“„“„“
Uždengtas karstas
Dieve,
Leisk kuo ilgiau gyventi
Drugeliui
vakarienei suradusiam
paskutinę gyvą pleiskaną atlape

Dieve,
Leisk kuo ilgiau gyventi
Žaliai muselei
Įsipainiojusiai mėlyno rožinio kilpoje

Leisk kuo ilgiau gyventi
Blakei
Užmigusiai kalijos įsčiose
„“„“"
Nasturtai
Aplink baltą kareivio statulą
Giliai žydi nasturtai.
Tai ir visas jo turtas,
Tai ir visas jo turtas.

Kur nasturtai gailingi, gailingi,
Bučiuok, bučiuok savo mylimą
Nykiam liūdesy.
Aptrupėjusio gipso šešėly sustingusiam
Meilės kareivis esi.
„“"
Lelijų sniegas
Tik pažiūrėk, baltom lelijom sninga!
Užklotas Jieznas, Stakliškės ir Vilnius!
Ir tuoj, o gal rytoj
Lelijom paminėtom vemti
Pradės išvardintų kaimų poetai.
O aš iš seno 1-o buto
Ištiesęs ranką, o jeigu laiko būtų,
Surinkčiau tas balčiausias lelijas
Ir jam gi, jei ne Tau,
Padovanočiau jas.
„“„“
Pagelbėk man, Viešpatie
Pagelbėk man, Viešpatie,
Aš nenoriu toks būti,
Koks buvau gegužy, biržely, rugpjūty...
Aš nenoriu toks būti,
Koks būsiu gruody.
„“„“"
Prašymas
Kai numirsiu –
Pakaskit tyliai už tvoros
Ten daug daugiau žiogelių gros
Gaidys, vidurdienį užklydęs,
Eiles balsu skaitys
Ten akys
Mažiau numirėlių matys
„“„“
Galva
Šv.Jono galva
Pamiršta galinėj stotelėj,
Prie troleibusų žiedo –
Argi ne gėda?
Tokiam senam sakvojaže –
Neaišku,
Pirmyn ar atgal ją vežė,
Įdėtą į pelėsiais nuėjusį
Dermatiną,
Kaip sofą –
Į kurią guldomas svečias,
Nelaikantis savo
Šlapimo.
„“„“"
Pusbroliai muzikantai
Ar pameni, pusbroli, mielas,
Saulėlydį purvino kelio
Rudinio balose?
Kai grįžom apverkę linksmai,
Nėščią nuotaką,
Vilkdami pervargusius instrumentus
Smaugiančius mūsų prarėktas gerkles
Diržais prakaituotais.
Lauktuvės namiškiams –
Sutrupėjusios, apirusios
Pinigų nedaug, nors,
Neskaičiuodavom.

Pameni, pusbroli mielas,
Kaip akordeonų futliarus
Iš vidaus tapetuotus pornografinėm
Nuotraukom
Šalikelėn sviedėm!
Vėl linksmai pradėjome groti
(Tada tik taipo temokėjom)
Saulėlydy,
Purvino kelio
Rudenio balose...
„“"
Kapinės prie upės
Pagarbiai apie moteris
Kalbėjo tąryt duobkasiai.
Nepamenu, ar tu tada kasei?
Ofeliją pro šalį nešė upė,
Pakrante bėgo išprotėję šunys,
Visi – su akiniais nuo saulės,
Dantų protezai – saujose.


Šiame straipsnyje: tavokrantas(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių