Šokančius paveikslus tapo tėvas ir dukra

Galerijoje „Aukso pjūvis“ pristatoma nauja ciklo „Duetai“ paroda. Šįkart ji skirta tėvui ir dukrai Kęstučiui Paliokui ir Ingai Zamulskienei.

Dramatiški portretai

Parodoje pristatoma tapyba apima du visai skirtingus Lietuvos laikotarpius. K.Palioko (1933–1978) darbai sukurti XX a. septintąjį–aštuntąjį dešimtmečiais – jie dar vadinami sovietmečio laikui neprisitaikiusiais kūriniais. Jo dukros I.Zamulskienės tapybos pagrindai išsiskleidė jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Nors tai – tik detalės, laiko tarpsniai ir praeinančios politinės santvarkos, bet jos norom nenorom atsiskleidžia tiek dailininko gyvenimo dramoje, tiek jo kūryboje. K.Palioko nutapytuose portretuose atsispindi vienišumo, užsisklendimo nuo visų jausmas, kažkokia priešprieša pompastiškam sovietmečio metui.

Nematyti jo darbuose linksmų ar šėliojančių iš džiaugsmo žmonių veidų, – tai veikiau susimastę, susikaupę ir į save nugrimzdę asmenys. Ir nors jie drąsiai žiūri į priekį, šie žmonės – asmenybės intravertai, tarsi žaidžiantys Ezopo kalbos žaidimus.

K.Paliokas, kaip apie jį 1985 m. rašė kolega tapytojas Vincas Kisarauskas, „didelio talento ir sunkaus likimo dailininkas“, sugebėjo portretuose perteikti tą dvigubos gyvensenos sovietmečiu metraštį, pasitelkdamas vien tik žvilgsnio skvarbą ar liūdnai sudėtų lūpų išraišką.
Jo autoportretas („Autoportretas su pypke“, 1974 m.) pasižymi ypač tamsiomis, pustonių įvairovės nebijančiomis spalvomis; aukštos šviesios kaktos plotas konfrontuoja su giliomis išraiškingomis akimis, perkreipta lūpų linija tarsi bando imituoti šypsnį, tarsi bando tarti kelis žodžius.

Pypkė šitame paveiksle yra kaip galingas menininko atributas, kiek netikėtas atributas džiova sirgusiam dailininkui, jaunystėje svajojusiam tapti profesionaliu sportininku. Tai ir priešgyniavimas, ir galynėjimasis su likimu, ir savo valios reprezentavimas.

Peizažų spalvų magija

Ne vien tik portretai prikausto žiūrovo žvilgsnį ilgiau susimąstyti – dailininko peizažuose labai atvirai atsiskleidžia visos įmanomos jausenos. Nuo realistinio, dailininko impresijas perduodančio peizažo palaipsniui pereinama iki drąsių potėpių ekspresyvios kompozicijos.
Šį meninių manierų perėjimą gerai iliustruoja du peizažai: „Kybartų peizažas“ (1961 m.) ir „Nebaigtas peizažas“ (metai nežinomi, apie 8 deš.).

Nors visi peizažų motyvai tarsi primena seniai matytus vaizdus, tarsi tai būtų užkoduoti kolektyvinės pasąmonės ženklai tapyboje, tačiau „Kybartų peizažas“ išsiskiria savo nuotaika. Įsižiūrėjus, simboliniais galima pavadinti K.Palioko retais tarpais pasklidusius medžių vaizdinius. Jų piešinio konstrukcija ir spalvų žaismas yra konkrečios vietos ypatingas derinys. O kartu tai šviesos ir šešėlio pusiausvyros permainos ir kovos. Per juos atskleistos tos dienos ar dienos tarpsnio, vakaro ar tik užslinkusio debesies ant medžių impresijos.

K.Palioko „Nebaigtas peizažas“ simbolizuoja visą jo kūrybos tarpsnį: trumpą, žaibišką it kometa savęs ir kitų suvokimą ir drąsų viso to perteikimą. Daug erdvės šiame darbe, daug labai mėgstamų ryškių rudos, žalios, oranžinės niuansų, ir daug perspektyvinių planų, tarsi būtų talpinama visa pasaulio hierarchija: apačia, išsitenkanti tarp rudeniškų lapuočių, centras – ant žalios kalvos ir viršus, išsiskleidęs didžiuliu (kažkokiu šventybe dvelkiančiu) medžio pavidalu, kurio lapija siekia dangaus kraštą.

„Nebaigtas peizažas“ dar vilioja savo fantazijos galia, juk nedažnai galima pamatyti dailininko kūrybos proceso užuomazgą, o tokią ypatingą progą suteikia šis paslaptingas paveikslas.

Neaprėpiamas kūrėjos kosmosas

I.Paliokaitės-Zamulskienės tapyboje nerasime tiek daug tikrovės fragmentų, o paveikslų pavadinimai nepasufleruoja nei portretinių užuominų, nei peizažo detalių.

Dailininkė tapybos išraiškos priemonėmis kontempliuoja gyvenimo nutikimus, sprendimus ar pasirinkimus. Todėl ir spalvos, ir pavidalai neturi aiškių įvardijimų, ribų: ryškios spalvos mirguliuoja kaip kosminis pasaulis, o pavidalai, susiliejantys ir išsisklaidantys, pereina iš vieno į kitą ir į įvairius būvius, abstrakčiai suprantamus dalykus.

Šioje tapyboje gausu simbolių ir formų, primenančių kosminių elementų ženklus. Net ir tada, kai pavadinimas aiškiai žemiškas, kaip „Bitininko kelias“, „Tėvo portretas“, ar „Kryžiaus kalba“, įsivaizduojami pagrindinai elementai: saulė, žemė, ugnis, vanduo ir oras daug daugiau pasako nei realus pavidalo atvaizdas.

Todėl, galima sakyti, kad šios tapytojos kuriamas pasaulis sunkiai nusakomas. Jis nei žemiškas, nei dangiškas, bet su žemės spalvų palete; nei tikras, nei įsivaizduojamas, bet su abstrakčiai įvardijamomis duotybėmis, tokiomis kaip tolių mėlynumai, deginanti artuma, pasaulio gelmės ar smarkūs vėjo gūsiai, laisvai bloškiantys skersai paveikslą spalvas ir potėpių kryptį.

Susipynusios lygiagretės, chaotiškos linijos, jų raizginiai tarsi formuoja naują pasaulio vaizdą – tokį, kuriame nėra lygių, horizontalių linijų, viską pasiglemžia dinamiškos raudonos, juodos bangos ir juda paveikslo kraštų link.

Šiuose paveiksluose daug emocijų, o jos apibrėžiamos pagal svarbumą. Kartais pasakojimo gija nusidriekia iki biblinių („Apreiškimas“) ar romantinių („Jo mūza“) detalių, bet netgi skirtingas istorijas vienija, pavyzdžiui, kairėje viršuje atsirandantis šviesulys ir iš ten raibuliuojančios juodos, raudonos, mėlynos, žalios vilnys.

Matyt, tie patys kodai-ženklai reiškia ne atsitiktines, o nuosekliai susijungiančias istorijas. Ir nors jos žinomos tik darbų autorei, mums, žiūrovams, įdomu, kiek gali spalvos ir skirtingos linijos perteikti bendražmogiškų aiškiai suprantamų ženklų.

Nors ir labai retos yra tiek tėvo, tiek dukros personalinės parodos, kai kurie jų paveikslai jau buvo eksponuoti anksčiau. Bet tapytojai tėvas ir dukra pirmą kartą susitinka parodų erdvėje. Todėl tikrai verta pamatyti juos kartu: dar kartą įsiklausyti į šiuos kūrinus, į jų spalvų dermę ir pasakojimo įvairovę.

Kas: paroda iš ciklo „Duetai“. K.Palioko (1933–1978) ir jo dukros, I.Zamulskienės tapyba.

Kur: galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada: iki liepos 16 d.