A. Šlepikas: kas jis - rašytojas ar režisierius? (interviu)

Alvydo Šlepiko plunksnai ir prigimčiai paklūsta poezija, proza, filmo scenarijų rašymas bei jų režisūra, teatro scena ir, žinoma, meškerė. Kas yra šis vyriškis, gebantis savyje suderinti tiek profesijų ir nudirbti tiek darbų, – žmogus orkestras ar barbė devyndarbė?

Už romaną „Mano vardas – Marytė“ 46 metų rašytojui A.Šlepikui praėjusį sekmadienį buvo įteikta Rašytojų sąjungos, arba vadinamoji Trijų karalių premija.

„Ta premija man buvo netikėta, ir labai džiugu, kad ją gavau, nes tai – kolegų premija“, – pasidžiaugė A.Šlepikas.

Pernai išleistas jo romanas „Mano vardas – Marytė“ – apie vadinamuosius vilko vaikus (Wolfskinder). Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, iš Rytų Prūsijos (dabartinės Kaliningrado srities) našlaičiai vokietukai, vieni ir su motinomis, kad galėtų išgyventi, traukė į Lietuvą ieškoti maisto ir pastogės. Vieni lietuviai juos priglaudė, kiti atstūmė.

Legendomis apipintuose Rašytojų sąjungos rūmuose, aidint Alvydo kolegų kalboms ir juokui, – juk šventė – prisėdome su A.Šlepiku pasikalbėti. Ne tik apie romaną, bet ir apie kitas jo veiklos sritis.

– Alvydai, papasakokite, kaip atsirado knyga „Mano vardas – Marytė“?

– Su Evaldu Ignatavičiumi, buvusiu Lietuvos ambasadoriumi Vokietijoje, pirmiausia parašėme filmo scenarijų. Bet filmui neatsirado pinigų. Vėliau, remdamasis tuo scenarijumi, parašiau šitą knygą.

Vokietijoje ta tema – apie Rytprūsių vaikų likimą Lietuvoje – savotiškas tabu, ten ji nelabai žinoma. tų vaikų likimas Lietuvoje klostėsi įvairiai. Vieni čia sukūrė šeimas, kiti sugebėjo grįžti į Vokietiją. Daugelis savo gimines Vokietijoje susirado būdami jau pagyvenę.

Žinoma, kad jie prarado savo vaikystę, tapatybę, vardą, artimus žmones – prarado save. Ir lietuviai, pas kuriuos atėjo tie vaikai, dažnai būdavo labai atšiaurūs, šalti. Ne visi juos priimdavo maloniai. Buvo ir taip: kiaulės gardas, šalia – vaikas miega. Ir vergo dalią jiems teko patirti pas ūkininkus.

Pavyzdžiui, mano draugo prodiuserio Rolando Skaisgirio motina, gyvenanti Šakių rajone, prisiminė: kovo mėnuo, atlydys, dirva jau juoduoja, po bulvienojų vaikšto motina su vaiku. Tai buvo vokiečiai. Tik po kiek laiko Rolando motina suprato, ką jie ten darė. Pasirodo, vokietė su vaiku rinko balose iš užsilikusių pernykščių bulvių susidariusį krakmolą ir jį valgė.

Buvo ir taip: jei lietuviai paimdavo vokietuką ar vokietaitę, bandydavo juos įsivaikinti, šeimą išveždavo į Sibirą.

Su knyga važinėjau po visą Lietuvą. Visur į susitikimus ateidavo žmonių, kurie galėdavo papasakoti apie savo arba savo kaimynų, giminių šeimose gyvenusius vokiečius arba vokiečių vaikus. Kai kurie gyveno šalia jų namų, miške. Į vakarus tie žmonės atsinešdavo nuotraukų.

Esminė mintis, apie kurią sukasi knygos tema, tokia: karas – pats siaubingiausias dalykas, koks gali egzistuoti pasaulyje. Žmonija niekaip nepasimoko iš to.

– Gimėte keli dešimtmečiai po karo. Kodėl ėmėtės tokios temos – apie karą, badą, skurdą, žmogaus pastangas išgyventi?

– Todėl kad karas – siaubingas dalykas. Ar jums nerūpi, kaip pasaulis toliau gyvens? Įsijungi televizorių – Sirija, Libija... Tai – klaiku. Pasaulis nieko nepasimoko. Galų gale tuos žmones, kurie žuvo, kurie mirė iš bado, turi kas nors prisiminti, kad istorija nesikartotų.

– Kodėl pirma parašėte filmo scenarijų, o paskui – knygą?

– Pirmiausia norėjome daryti filmą. Pokaris, vaikai – toks filmas būtų buvęs labai brangus. Kadangi pinigų neatsirado, kai prasidėjo krizė, nusprendžiau parašyti knygą. Galų gale bus nors knyga apie tai.

– Kas rašant scenarijų ir knygą buvo jūsų konsultantai?

– Nebuvo jokių konsultantų. Buvo žmonės, su kuriais šnekėjausi. Be to, medžiagą rinkau iš knygų. Yra išleista Silvijos Peleckienės knyga, kurioje surinkta daug atsiminimų. Yra trys vienos vokiečių istorikės į lietuvių kalbą išverstos knygos. Skaičiau jas. E.Ignatavičius Vokietijoje gavo dokumentinių filmų su tų žmonių prisiminimais.

– Kas jūs, Alvydai, – poetas, prozininkas, scenaristas, redaktorius, režisierius, aktorius, filmų kūrėjas? Žmogus orkestras, visų darbų meistras?

– Neturi jokios reikšmės kas. Jei įsivaizduočiau žmogų orkestrą, jis būtų išsidraikęs į visas puses. Viena ranka daro viena, kita – kita. Aš nesijaučiu toks esąs. Tiesiog kūryba iš esmės viena, ji neskaidoma į daugelį dalių.

– Kurioje srityje galite geriau išsisakyti, atsiskleisti – poezijoje, prozoje, kine?

– Kurioje tuo metu galiu, toje ir išsisakau. Poezija, man atrodo, yra visko pagrindas. O galbūt muzika visko pagrindas? Bet aš nesu muzikantas, neturiu jokio muzikinio išsilavinimo. Jeigu turėčiau muzikinį išsilavinimą, praktikos, galbūt muzika man būtų toks centras – universalaus kalbėjimo galimybė? Bet mano meninis centras – poezija. Iš jos išsišakoja daug prozos dalykų, daug visko.

– Tada kodėl stojote į tuometę Konservatoriją, o ne į Filologijos fakultetą universitete?

– Įstojau į aktorinį, nes nuo vaikystės mėgau vaidinti. Baigiau ir aktorinį, ir režisūrą. Padariau 14, o gal 16 televizijos filmų. Serialų. Na, tarkime, „Nekviesta meilė“, visų neminėsiu. Prie kai kurių mano pavardės net nėra. Rašiau jų scenarijus, juos režisavau. Dabar darau tokį serialą, kuris vadinsis „Kriminalistai“, jis bus pradėtas rodyti per LNK televiziją kovo mėnesį.

– Jūs – televizijos darbuotojas?

– Ne. Aš esu bendrovės „Videometra“ darbuotojas. Mes – prodiuserinė bendrovė, kuri parduoda įvairią produkciją Lietuvos televizijoms. Kai dirbi 14–16 metų televizijoje, ką nors darai – ar laidą vedi, ar scenarijų rašai, ar režisuoji. Arba prižiūri kuriuos nors darbus.

– Ar pats renkatės aktorius savo filmams?

– Visaip būna. Renkiesi ir tuos aktorius, kurių nori televizija. Renkiesi aktorius pagal tai, kokie yra personažai, kokie kino poreikiai. Jeigu reikia jauno gražuolio, turbūt nepaimsi seno pilvoto. Žinoma, yra aktorių, su kuriais malonu ir su kuriais tiesiog nori dirbti, kuriuos vertini. Tuos ir kvieti. Kitas reikalas – aktoriai dabar labai daug visur dirba, nes jiems reikia gyventi – teatruose atlyginimai maži.

– Ar sunku persijungti iš poezijos į prozą, iš prozos – į serialo scenarijaus rašymą, iš šio – į filmavimą, kur yra sudarytas konkretus darbų grafikas? Juk jūsų – menininko – prigimtį tai įspraudžia į tam tikrus rėmus?

– Menininkas visada įspraustas į rėmus. Menininką įspraudžia į rėmus laikai, kuriais jis gyvena, ir tuos rėmus jis visada bando sulaužyti, praplėsti. Kiekvienas darbas – tiesiog kitoks darbas, kitoks kūrybos pobūdis. Kitoks gal adresatas, kitoks tikslas. Kitoks žanras. Ką reiškia sunku? Juk tai taip pat įdomu.

Aš tikrai esu laimingas žmogus, nes galiu daryti tai, ką noriu, kas man patinka: dirbu su aktoriais kaip režisierius, dirbu kompiuteriu kaip rašytojas. Vaidinu teatre. Bet negali visko daryti vienu metu. Vienu metu susikoncentruoji ties vienu darbu, kitu – ties kitu. Pavyzdžiui, šiandien aš – rašytojas, rytoj – režisierius.

– Ar turite svajonių vaidmenį?

– Ne, tikrai neturiu.

– Kaip pailsi galva, kai stengiatės aprėpti tokią gausybę darbų? Kokie jūsų pomėgiai?

– Labai mėgstu skaityti knygas. Kiekvieną dieną jas skaitau. Turiu išdirbęs savą sistemą – skaitau rytą atsibudęs ir vakare prieš miegą, nesvarbu kada grįžčiau namo. Nepaskaičius kažko trūktų, diena būtų tuščia. Mėgstu gamtą, žvejoti, būti kaime Molėtų rajone. Užmetu meškerę – ir pailsiu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

va kas jis

va kas jis portretas
prasigeres , suskretes senis

klausimėlis

klausimėlis portretas
labai gražus ir žavus vyrukas. Seniai esu paklaikusi jo gerbėja. Tiesa, galėtų dažniau susišukuoti. Įdomu, ar jam panos patinka?

nori

nori portretas
degtines
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių