Skulptorius L.Strioga: „Svarbiausia - būti žmogumi“

Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus Leono Striogos 80-mečiui skirtos parodos, startavusios Kaune, pradėjo kelionę per Lietuvą.

Meno kūriniai - negerbiami

Simboliška - viena jubiliejinių parodų taip pat vadinosi „Kelionė.“ Neatsitiktinai, mat daugelis L.Striogos medinių žmogelių kažkur keliauja, kažko ieško. O ir visą savo gyvenimą skulptorius vadina kelione.

„Atrodo kaip dievulis“ - taip apie L.Striogą pasakė kažkas menininko talento gerbėjų būryje per vienos jubiliejinių parodų atidarymą. Ir iš tiesų - žilų plaukų aureolės apgaubtas ramybę spinduliuojantis veidas, prakalbus besiliejanti gyvenimiška išmintis mažų mažiausiai jį daro panašų į geraširdį žilagalvį senelį iš lietuvių liaudies pasakų. Arba į tą „Gerą žmogų“, kuris jo sukurtoje skulptūroje neša avelę. Per parodų atidarymus prie L.Striogos prasibrauti sunku - prie gyvojo klasiko rikiuojasi norinčiųjų pabendrauti eilė. Ilgesniam pokalbiui susitarėme aplankyti menininką jo dirbtuvėje.

Kelio į Savanorių prospekto gilumoje įsikūrusią studiją ieškojome per pažliugusį sniegą. „Kai šalia iškilo naujas daugiabutis, ne visi jau žinantys kelią mus dabar suranda“, - pastebėjo duris atvėręs L.Strioga. Prieš kurį laiką studija tapo namais - čia jie su žmona Dalia įsirengė būstą. „Butą užleidome sūnaus šeimai“, - prisipažino kartu su vyru žurnalistų pasitikti atėjusi D.Striogienė.

Studijos lentynose rikiuojasi, atrodo, nepajudinamai prie jų priaugę mąslūs medinukai. „Čia liko tik senesni mano darbai, naujausi - parodose“, - tarstelėjo menininkas.

Klasiko skulptūrinės kompozicijos puošia žinomas miesto viešąsias erdves - prie restorano „Trys mergelės“ iškilusi dekoratyvinė skulptūra „Paparčio žiedas“, prie buvusio „Baltijos“ viešbučio Vytauto prospekte supasi jo „Laiveliai“, o Laisvės alėjos ir Trakų gatvės sankryžos skverelį puošia „Motinystė.“

„Meno kūriniai pas mus negerbiami“, - atsidūsta skulptorius, prisimindamas, kad jo ir kolegų darbų, puošusių ne vieno viešo objekto interjerą, likimas nežinomas. Taip atsitiko su „Trijų mergelių“ restorano interjeru, kuris su savininkais ir restorano pavadinimu ne kartą keitėsi; taip buvo ir M.Daukšos gatvės vaistinėje. „Kai keičiamas interjeras, su autorium niekas nederina, ką su jo darbais daryti - jie paprasčiausiai išmetami arba kas pasiima, ir viskas“, - liūdnai pastebėjo D.Striogienė.

Miesto viešąsias erdves puošiantys darbai - apleisti, vasarą - apžėlę, apaugę žolėmis. „Norėjau vieną savo darbų nufotografuoti - teko apravėti, aprinkti šiukšles, kad padoriau atrodytų“, - prisiminė skulptorius. Pokalbio klausiusis D.Striogienė įsiterpė: „Dabar situacija kiek gerėja -miesto valdžia sudaro tokių skulptūrų sąrašą, o paskui gal ir jomis rūpintis pradės.“

Dirba bėgdamas

Vis dėlto daugiausiai darbų L.Strioga yra sukūręs iš medžio. Dažniausiai tai - mažesnės apimties interjerui skirti kūriniai. „Medis man artimesnis genetiškai“, - juokiasi skulptorius ir paaiškina, kad jo tėvas taip pat buvo drožėjas. Tačiau tikroji jo meilės medžiui priežastis kita - kūriniai iš šios medžiagos gimsta daug greičiau nei iš akmens ar metalo. „Mano toks jau charakteris - aš bėgdamas dirbu. Kiti mąsto mąsto, kol sugalvoja, ką kurti. O aš mėgstu dirbti greitai - padarau ir einu toliau“, - menininkas sako pailsintis tada, kai kūrybiniai šaltiniai išsenka.

Daugelis jo medinukų kažkur keliauja, kažko ieško. Taip menininkas išreiškia savo filosofiją. „Gyvenimas - tai kelionė, kurioje būta ir nuopuolių, ir skrydžių į žvaigždes“, - lakoniškai sako, nedetalizuodamas, kada pulta ar skrista.

Per ilgą gyvenimą jis sakosi patyręs daugybę visuomeninių pokyčių: „Vaikystėje gyvenome ant molinės aslos, žmonės vieni pas kitus arkliais važiuodavo. O dabar - prašau, lėktuvais skrenda.“

Pašnekovas įsitikinęs: dabartinis gyvenimo tempas - per greitas. Visi kažkur lekia, nori kažko nauja - įspūdžiai nespėja susigulėti, nusėsti giliai viduje. „Antikoj šimtmečiais tobulinta ta pati dailės technika, Indijoje - tūkstantmečiais. O mes dabar skubame vis prie naujų dalykų - neduok Dieve, atsiliksim nuo Vakarų“, - dabartinį greito rezultato siekį mene kritikuoja L.Strioga. Anot jo, tik neskubėdamas, susigyvendamas su savimi, aplinka žmogus tampa pilnesnis, tikresnis. Kaip pačius tikriausius vardija jausmus: sąžinę, meilę, užuojautą, gėdą. „Šie jausmai, jei į juos įsigilini, gelbsti. Dabar apie tuos dalykus net negalvojama - visus užvaldęs materializmas. Bet tai - praeinantis dalykas. Ateis laikas, žmonės supras, kad daug įdomesni yra dvasios reikalai“, - tikina.

Yra kritikų, ant L.Striogos kūrybos dedančių etiketę: pasenę, senamadiška. Skulptoriaus žodžiais, senamadiškais mene dabar vadinami tikri, vienadienio efekto nesiekiantys dalykai. „Leiskite man dainuoti savo dainą“, - ramiai tvirtina. - „Kai kas man sako: užsieniui mes tokie neįdomūs. Bet aš pasižiūriu į šiuolaikinį meną: taip neįdomu, kad net negera darosi. O pasižiūriu į senąsias šventyklas Indijoje - širdis apsąla.“ Čia pat pripažįsta, kad įdomių dalykų sukuriama ir dabar. Kiekvienam savas laikas ir savas stilius - įsitikinęs menininkas.

Iš meilės Lietuvai

Menotyrininkės Rasos Andriušytės-Žukienės teigimu, L.Striogos kūryba yra gimusi iš meilės Lietuvai. Ir pats menininkas šios meilės rūšies nesikrato: „Meilė Lietuvai, meilė žmogui, atsakomybė, pareiga - visi šie dalykai svarbūs. To mane išmokė tėvai. Kaip ir atsakomybės šeimai.“

Nors darbų tematika atėjusi iš sodžiaus, L.Strioga tvirtina nesąs tikras kaimo vaikas. Kai Leonui buvo ketveri, šeima išsikėlė iš Medžiočių kaimo Anykščių rajone ir pradėjo kelionę per miestus - Klaipėdą, Jonavą, Ukmergę. „Bet tikrąsias vertybes atsinešiau iš kaimo. Kaime gyvenantys seni žmonės - nuoširdūs, geraširdžiai, tikri, jie - natūrali gamtos dalis, - mieste, anot skulptoriaus, viskas labiau apskaičiuojama. - Tiesa, ir čia labai gerų žmonių yra. Bet kai kaimas atvažiuoja į miestą, formuojasi negeras, nemalonus miesčioniškas sluoksnis, mėgdžiojantis jiems nepažįstamą gyvenimo stilių.“ Pašnekovo žodžiais, reikia ilgiau pagyventi mieste, kad įsijaustum į tikro miestiečio būseną.

L.Strioga - vienas iš nedaugelio lietuvių skulptorių, studijavęs anuometiniame Leningrade (Sankt Peterburge), I.Repino institute. Grįžęs iš studijų, prieš pusę amžiaus įsikūrė Kaune. Nors sakosi nebuvęs didelis antitarybininkas - teko ir kolūkiečių skulptūrų sukurti - pajutęs, ką reiškia neįtikti valdžiai. „Sukūriau „Sėdinčią moterį.“ Skulptūra turėjo iškilti prie „Girstučio“ - su architektu Rimantu Dičium ją kūrėm būtent šiai vietai. Bet valdžiai netiko - pasirodė pernelyg neideologinis darbas. Todėl ten pastatė Juozo Mikėno „Taiką“ su balandžiais. O mano „Sėdinti moteris“ ilgą laiką gulėjo sandėliuose. Paskui žiūriu - stovi prie Dainavos poliklinikos. Netikusioj vietoj, neteisingai sudėta, apdaužyta“, - apgailestavo menininkas.

Tik prasidedant atgimimui L.Strioga kūryboje atrado save. „Iki tol buvau pasimetęs. Kiekvienas menininkas praeina savo stiliaus ieškojimų etapą. Žinai, ko nenori, o ko nori, tiksliai nežinai. Savo kūryboje perėjau visą meno istoriją: nuo akmens amžiaus, primityvizmo, antikos iki Pablo Picasso. Kol save atrandi - ilgą kelią reikia nueiti“, - apie gyvenimo kelionę užsiminė L.Strioga.

Pasižiūrėję į ankstesnę skulptoriaus kūrybą, ne vienas pastebėdavo: atrodo, kad ne vieno, o kelių menininkų kurta. Toks skirtingas buvęs to paties autoriaus kūrybinis stilius. „Dabar iš faktūrų visi mane atpažįsta“, - juokiasi L.Strioga. Ir čia pat pademonstruoja, kaip gimsta jo stilių atpažįstamu pavertęs kūrinių paviršius: smulkiais kirvio kirčiais išmargina medžio pliauską.

Įkvepia neįgalūs vaikai

L.Striogą neretai sutiksi bendrijos „Viltis“ organizuojamose sutrikusio intelekto vaikų ir suaugusiųjų kūrybinėse stovyklose. Kai kurie jo medinukai yra įgavę „viltukų“ bruožus, kitiems darbams dailininką įkvėpė šių didelių vaikų kūryba. „Vienas berniukas nupiešė paveikslėlį - namą, medį, debesį, gyvulėlį. Visi su rūkstančiais kaminais. O aš sukūriau „Paukštį, šildantį pasaulį“ - su ugnimi po lizdu ir kaminu virš jo“, - vieną tokių kūrinių prisiminė skulptorius.

Jis prisipažįsta daug gaunantis iš bendravimo su „viltukais.“ „Žmogus gyvenime dažnai eini į bendravimo dirbtinumą, nešioji kaukes. O jie - naivūs, tyri, betarpiški, visas kaukes, visą dirbtinumą nuima. Jei tu tokiam dideliam vaikui patiksi - prisiglaus, pabučiuos, pakels“, - šypsosi menininkas. Su „viltukais“ L.Strioga sakosi bendraujantis kur kas mieliau nei su besijaučiančiomis svarbiomis, didelį intelektą norinčiomis pademonstruoti personomis. „Man tokie žmonės atrodo apgalėtinai“, - sako L.Strioga. Ir pastebi, kad perėjusieji išdidumo, „mandrumo“ fazę dažnai supranta: kuo didesnis žmogus, tuo jis tikresnis, paprastesnis.

Klausimas, ar pajuto Lietuvą krečiančią ekonominę krizę, menininką prajuokino. „Įsimylėję save gal ir pajuto, kad sau gali skirti mažiau. Gal ir negalės kurį laiką užsitepti sviesto. Pamanyk - juk duonelę ir sausą galima valgyti. Kai išgyveni karą, pokarį, tokia krizė komiškai atrodo“, - šypsosi L.Strioga. Ir priduria: „Gal po krizės nuo visokių blogybių kažkiek apsivalysime.“ Jis - optimistas, nors kūryboje šviesios gaidos atskiestos tamsiais motyvais. „Mano darbai spinduliuoja liūdną optimizmą. Taip jau yra - tragika, liūdesys mene daug dvasingesni nei linksmybės atrodo“, - aiškina klasikas.

Švęsdamas 80-metį, L.Strioga sakosi atsigręžęs atgal ir apžvelgęs tai, kas svarbiausia. „Svarbiausia - būti žmogumi. Yra stichiškai gyvenančių menininkų - geria, krenta į bedugnę. Žmogus turi save kontroliuoti. Reikia gerbti gyvybę. Juk sakoma: medžiai miršta stovėdami. Ir žmogus iki paskutiniųjų turi laikytis. Reikia jausti atsakomybę už kitus, už save“, - su kartėliu menininkas pastebėjo, kad daug jaunų žmonių šiais laikais naikina save arba kuria tuštybę.

Geriausio kūrinio L.Strioga tikino dar nesukūręs. „Sakyčiau, jis dar ateityje. Bet kai geriau pasižiūri, tai matyti, kad ateityje laukia tik šešių lentų namelis“, - šyptelėjo.

Menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė:

Šių laikų meno fone Leono Striogos skulptūros - tarsi įkūnytas paprastumo ir nuoširdžios autentiškos kūrybos simbolis. Dažniausiai tai nedidukai, aptakių ar suplokštinti formų, žmogaus ar gyvūno (paukščio, arklio ar elnio) silueto “medinukai”. Jie ne išdidūs, ne atsiriboję, jie tiesiog mieli ir jaukūs, kaip namų šiluma. Atrodo, paprasta, bet kartu ir reikšminga, skaidru, tikra. Maždaug taip apibūdinamos Leono Striogos parodos jau keletas dešimtmečių. Prasmingo meninio išgyvenimo prisiminimas pamačius jo kūrinius išlieka ilgam, gal būt dėl to Leonas Strioga  - žinomas, populiarus skulptorius ir vienas iš nedaugelio dabarties menininkų, kurių parodas noriai lanko ir su menu tiesiogiai nesusiję žmonės. Neteko girdėti, kad jo kūrybos kažkas nesuprastų, kažkas būtų buvęs papiktintas ar nusivylęs.

Nors daugumos Leono Striogos skulptūrų siluetai apgaubti tarsi laiko migla - paviršiai ištrupėję, kontūrai aptirpę, bet visuma atspindi svarbiausią šio skulptoriaus idėją - sodžiaus Lietuvos idėją, pagrįstą gerumo etika ir krikščioniškos moralės kriterijais.

Kas? L.Striogos kūrybos paroda.

Kur? Kauno miesto muziejuje (M.Valančiaus g. 6, Kaunas).

Kada? Paroda veikia iki kovo 20 d.

Kas? L.Striogos jubiliejinė paroda „Kelionė.“

Kur? Šv. Jono gatvės galerija Šv. Jono g. 11, Vilnius).

Kada? Paroda veikia iki balandžio 5 d.