Skulptorius L.Strioga: myliu pasaulį ir žmones

Ieškoti skulptoriaus Leono Striogos sodybos Savanorių prospekte ir sunku, ir lengva. Bet pirmiausia – įdomu. Įdomu atrasti. Tarp tipiškų daugiabučių mūrinukų tai išties tarsi sodyba, tiesa – urbanistinė, bet sodyba. Užkišęs ranką atkabini kabliuką ir pro vartelius įeini kiemelin, paskui per priemenę patenkama vidun, į skulptoriaus oazę.

„Būties dvelksmas“

Tiesa, oazė prasideda dar anksčiau – prieš vartelius, kai perskaitai didžiulį plakatą, ant kurio parašyta: „Kelionė“. Taip vadinosi jubiliejinė L.Striogos paroda. Žinant skulptorių ir jo kūrybą (o ar yra kas, nors kiek besidomintis menu, jo nežinotų?) šis žodis ant L.Striogos vartelių – jau savaime kūrinys arba užplūstančių minčių traktatas apie unikalų menininką, medžio šamaną, žynį, kurio skulptūros tiesiog nuginkluoja.

Nebelieka pašaipos, skepticizmo, karštligiško atnašavimo modernybėms, kažkaip savaime nurimstama, susikaupiama ir su kiekvienu žingsniu einama gilyn. Galbūt todėl, kad paties menininko gyvenimiškoji kelionė – taip pat kiekvienas žingsnis gilyn: atidus ir nesumeluotas.

„Žinai, aš ir pats nežinau, kas man svarbiau – menas gyventi ar menas kapoti medį", – L.Strioga mostelėja skulptūrų link ir pasipuošia atvira, geraširdiška šypsena.

– Ta prie vartelių stovinti skulptūra, akmeninis gyvūnas, turbūt saugo namus? Kaip ji vadinasi?
– „Būties dvelksmas“, – atsako skulptorius.
– Tada tikrai saugo.

Leonas ir Dalia

Įžengus į L.Striogos skulptūrų karaliją, tarsi sustingsti – aplink dešimčių dešimtys medinių skulptūrėlių. Dirbtuvėje, kuri tapo namais, nuo iki pat aukštų lubų nusidriekiančių lentynų žvelgia šimtai „būties dvelksmų“ – kad ir kokie būtų skirtingi iš medžio ar kitos medžiagos sukurti kūriniai, visi jie kalba apie būtį.
Skulptorius lengvai stryktelėja ant darbo stalo, ima nuo lentynų ir rodo vieną skulptūrėlę po kitos.

– Skulptoriau, kiek jums metų? – klausiu iš nuostabos netekusi žado.
– Tik aštuoniasdešimt dveji, – šypsodamasis atsako ir stryktelėja ant žemės.
„Einame prie židinio – ten jaukiau, – kviečia gilyn menininkas, kai prie durų sustingsti it stabo ištiktas: akys bėgioja nuo vieno kūrinio prie kito.

– Dalia! Ateisi? – L.Strioga šūktelėja žvelgdamas viršun, kur veda laipteliai.
Dalia – skulptoriaus žmona, mūza ir bendražygė. Antroji puselė, apglobusi menininką rūpesčiu ir meile. Kalbėtis reikėtų su jais abiem, nes, regis, jie abu – tų kūrinių autoriai, kelionės bendražygiai, žmonės, gyvenantys ta pačia kelione.

Išvirusi arbatos Dalia atneša prie spragsinčio židinio – jame medienos atplaišos, drožlės – ekologiška kūrybinio proceso pabaiga. „Dirbu kiekvieną dieną, jei ne ties forma, tai – ties faktūra“, – pastebi L.Strioga. „Rašysi apie naujausią mano parodą?“ – pasiteirauja.

Paroda Kauno pilyje

Naujausioji L.Striogos kūrinių paroda, eksponuojama Kauno pilies muziejuje. Viršutiniame, nešildomame, jo aukšte. Per atidarymą pačioje kovo pradžioje buvo labai žvarbu, vėliau – problemos dėl apšvietimo, jokios reklamos.

„Nelabai džiaugiuosi ta paroda, žmonės tik atsitiktinai teužeina, bet nors apšvietimą žadėjo sutvarkyti...“ – kiek nusiminęs, bet kaip visada stojiškas ir nepiktas kalba menininkas. O kaip ji vadinasi? „Tai kad nėra pavadinimo, parodą Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius dedikavo Maironio jubiliejui", – atsako L.Strioga.
„Tiesa, iš pradžių paroda turėjo pavadinimą, bet kad jo nereikėjo. Dalia, gal prisimeni, koks buvo jos pavadinimas?“ – skulptorius paklausia žmonos. „Neprisimenu“, – įtemptai pagalvojusi rankas nuleidžia Dalia Striogienė.

„Matai, jau pamirštu“, – prisipažįsta skulptorius ir dar minutėlę susimąsto. „Prisiminiau – nušvinta. – „Vėlių sugrįžimas“ – toks buvo pavadinimas."

Centrinė ašis – „Protėvis“

Į ketvirtą Kauno pilies aukštą kopti nėra labai lengva, ypač sraigtiniais laiptais, gerai, kad skulptorius žvitrus ir nereiklus. „Žinau, kad mano talentas – vidutiniškas, esu lyriškas, nemodernus, – savikritiškais žodžiais pribloškia Nacionalinės premijos laureatas, menininkas, ties kurio darbais nuščiūva, regis, ir apikčiausias modernybių apologetas. – Stengiuos gręžtis į grožį ir gėrį, matyti gerus dalykus, juos išryškinti, daug ką idealizuoju, man visada labai rūpėjo ir dabar rūpi Lietuva, tautos praeitis.“

Tik įžengus į Kauno pilies bokšto nedidukę erdvę, pasitinka kur kas aukščiau už kitas skulptūras iškilęs „Protėvis“ – iškart nurodantis parodos centrinę ašį, apie kurią sukasi visas žmogaus gyvenimas.

„Viskas laikina“, „Ieškantis gimtinės garsų“, „Sopulingoji“, „Šviesos lauke“, „Praeities žirgas“, „Pamišęs gyvenimas“, „Daug ko nesupratau“, „Noriu sudėlioti save“, „Svarbiausia – širdis“, pasakojimų gijas nudriekia harmonija, skaidrumu, intymumu sklindančios medinės žmogiško gyvenimo ikonėlės, kviečiančios nurimti, stabtelėti, susivokti.

Nuo L.Striogos skulptūrėlių sklinda neįtikima šiluma, o jei kam teko jo kūrinį palaikyti rankoje, tikrai apstulbo, kad medis gali tiesiog fiziškai šildyti. „Myliu pasaulį ir žmones“, – atskleidžia savąjį credo skulptorius ir savotiškai įmena paslaptį: ir ilgaamžiškumo, ir kūrybos įtaigumo.

Daugiau L.Striogos darbų – http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunosantaka

Kas? L.Striogos medinių skulptūrų paroda

Kur? Kauno pilyje

Kada? iki balandžio 29 d.


Šiame straipsnyje: Santakasantaka(dailė)

NAUJAUSI KOMENTARAI

lina

lina portretas
Buvau su šeima šioje parodoje. Labai patiko
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių