Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos širdis pavargo plakti

„Albumu esu patenkintas 120 procentų“, - atrodo, ir dabar skamba emocijų pagauto Stanislovo Kuzmos žodžiai. Taip žinomas skulptorius  įvertino apie  save išleistą albumą - pirmą ir vienintelį. Tačiau juo pasidžiaugė tik pusmetį. Rugpjūčio 14 d. 10.30 val. sustojo plakusi menininko širdis. Jam buvo 65-eri.

Skulptoriaus mirties faktą portalui 1diena.lt patvirtino jo žmona Lida Kuzmienė.

Vieną iš paskutinių S.Kuzmos interviu galite paskaityti čia.

„Vyras mirė po ilgos ligos. Jis visą gyvenimą buvo prižiūrimas, bet jo ligos buvo nesibaigiančios. Žmogus nugyveno labai darbingą gyvenimą. Mes nieko kito ir neturėjome – tiktai ligas ir darbą“, - sakė sielvarto prislėgta L.Kuzmienė.

Vykdė menininko misiją

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato S.Kuzmos ne tik kūryba, bet ir gyvenimas – išskirtinis. Atrodo, kad jį, ne vienerius metus balansavusį ties būties ir nebūties riba, lydėjo ištikimas angelas sargas, griežtai prisakęs ligotai jo širdžiai plakti.

Šių metų vasarį į albumo „Stanislovas Kuzma“  pristatymo šventę Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje, lydimas žmonos Lidos, S.Kuzma atvyko tiesiai iš Santariškių klinikų. Skulptorių atlydėjo ir būrys medikų – draugais tapusių širdies chirurgų.

Tada S.Kuzma kalbėjo, kad vėl artėja gyvenimo lūžis. „Visada prieš gyvenimo lūžį kuriu „Viziją“. Prieš širdies operaciją dariau tamsią „Viziją“, o dabar laukia kiti dalykai – darau šviesią. Tame yra fatališkumo“, - sakė menininkas, nesukonkretindamas, ką turi omenyje.

„Skulptorius be bendruomenės negali egzistuoti – jis susijęs su tauta, su žmonėmis, ne tik su artimaisiais. Kai tampi vienu bendru kūnu su tautos likimu, tada galima galvoti apie skulptoriaus kūrybinį darbą. Bet mano darbai niekada nebūtų pajudėję, jeigu ne širdies chirurgai – jie mane kūrė visą laiką. Kiekvienas mano darbas susijęs su didelėm medicinos investicijom“, - neslėpė S.Kuzma.

Menininkas prisiminė, kaip žmonės Panevėžyje surėmė pečius, kad iškiltų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro skulptūra. Ir ji iškilo stebuklingu būdu – per 9 mėnesius, kai per tiek laiko skulptūroje beveik neįmanoma nieko padaryti. Galima manyti, kad tai – mistika.

„Kartais pajuntu, kad žmonių susitelkimas duoda tiek jėgų, tokia adrenalino audra ištinka, kad pats nežinai, kaip padarai tą darbą. Galbūt pajutau tą  – vienybės su žmonėmis – pulsavimą. Jaučiuosi kaip bendras visų kūnas“, - vakare kalbėjo S.Kuzma.

Jis pabrėžė, kad tapti  menininku – labai sunkus kelias. Neužtenka gabumų, neužtenka pastangų, neužtenka prakaito. Anot S.Kuzmos, reikalinga kažkas daugiau, kad žinotum, jog  tas pašaukimas yra skirtas tau. Iš kitos pusės – kad suvoktum, ką turi dirbti.

„Galvoju, kad menininkas, skulptorius, turi išreikšti tą pasaulį, kuriame jis gyvena“, - tada sakė S.Kuzma.

Laukė širdies donoro

Skulptorius  daug metų kovojo už savo sveikatą – už savo gyvenimą. S.Kuzma nuo praėjusio rugsėjo mėnesio laukė širdies donoro.

„Atsisako jo širdutė toliau dirbti, - vasarį „Vilniaus dienos“ žurnalistei kalbėjo L.Kuzmienė. – Gydytojai labai stengiasi – atliko kelias operacijas: į širdį įdėjo kelis stentus, pakeitė stimuliatorių. Tačiau prognozės tokios, kad kito kelio nėra, kaip pakeisti širdutę, tad laukiam donoro. Badauja smegenys, badauja kūnas – jis visas sublogo, eina į tylumą“.

1978 m. skulptoriui buvo pakeisti du širdies vožtuvai.  Tada S.Kuzmai buvo 31-eri.

„Stasys - tai medikų šedevras. Širdies chirurgijoje – daugybė mokslo naujienų, todėl medikai nuolat tobulino tą savo šedevrą. Operuota jo širdis dirba kelis dešimtmečius, o kurį laiką - viršvalandžius. Ne tik Stasio gyvenimas unikalus. Jis pats unikalus medicinos pasaulyje“, - sakė L.Kuzmienė.

Jis visą gyvenimą buvo stiprus, darbingas – klusniai ir azartiškai vykdė Aukščiausiojo jam skirtą misiją. Sveikas žmogus tiek nepadaro, kiek padarė S.Kuzma po širdies operacijos. Prieš operaciją jis nebuvo nei ypač talentingas, nei žinomas, nei garsus.

Valstybė kūrinių nenupirko

To paties nematomo sargo palytėti ir S.Kuzmos kūriniai - grakštūs, šilti, dvasingi, nugludinti iki tobulumo. Sukurti jie Vilniaus Užupyje esančioje dirbtuvėje iš marmuro, granito, medžio, mamuto ilčių. S.Kuzma – savito stiliaus skulptorius. Jo skulptūros turi sąsajų su liaudies meno pavyzdžiais, dažna primena tam tikrą ritualą.

S.Kuzma surengė tik vieną personalinę parodą – 1996 m. Vilniaus „Vartų“ galerijoje. Paskui  nepuolė į draugystes su galerijomis. Nei valstybė, nei muziejai  iš menininko nėra nupirkę nė vieno darbo. Dauguma jo kūrinių išsibarstę po Lietuvą ir pasaulį – juos primena tik fotografijos dailininko dirbtuvėje.

Nemažai metų, kai Šiauliuose įsikūrė S.Kuzmos „Šaulys“ -  geriausių sportininkų simbolis. Vilniaus Antakalnio kapinėse esančiai sausio 13-osios aukų kapavietei skulptorius iškalė „Pietą“. Įėjimą į Nacionalinį dramos teatrą paženklino „Mūzomis“, o atkurtas šventųjų statulas užkėlė ant Vilniaus Arkikatedros stogo.

Sakralinio meno pavyzdžių S.Kuzma  sukūrė bažnyčioms:  Elektrėnų bažnyčią puošia jo „Prisikėlęs Kristus“, Nidos – „Nukryžiuotasis“. O kur dar antkapiniai paminklai ir mažosios skulptūros? S.Kuzma iškalė paminklus rašytojai Jurgai Ivanauskaitei, dainininkei Birutei Almonaitytei ir dar būreliui iškeliavusiųjų į Anapilį.