„Skaudžios žemės vaikai“ atkeliavo į Prospekto galeriją

"Mums pavyko pagauti akimirką, kai žmogui nebesvarbu, kad kažkas bando sustabdyti bėgantį jo gyvenimo laiką...", - savo darbuose skelbia broliai Černiauskai.

Trečiadienio popietę į Vilniaus prospekto galeriją atkulniavo tiek senutėlės damos ir ponai, tiek pro šalį žygiavę studentai. Pamatyti buvo ką - galerijoje iškilmingai pristatyta Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotografijos paroda "Skaudžios žemės vaikai", į kurią susirinko daugiau nei 50 fotografijos mylėtojų.

Kaip teigė fotografas Stanislovas Žvirgždas, broliai Černiauskai - fenomenalus reiškinys Lietuvos fotografijoje, tai vienintelis atvejis, kai du žmonės būdami labai artimi ir kuria kartu. Černiauskai ir mėtyti, ir vėtyti, ragavę karčios gyvenimo tremtyje druskos. Gal todėl ir jų kūryba tokia žemiška, žmogiška, tikroviška ir nenudailinta.

Parodos atidaryme negailėta liaupsių "nesušukuoto" kaimo vaizdų fiksuotojams, kurie prilyginami Lietuvos fotografui ir kraštotyrininkui Baliui Buračui. Broliai Černiauskai yra gavę ir Balio Buračo fotografijos meno premiją.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovas Jonas Staselis pasidžiaugė, kad sienas nuklojo brolių Černiauskų užfiksuoti nespalvoti kadrai.

"Šiuos fotografus prisimenu nuo tada, kai pats pradėjau fotografuoti jaunystėje. Valstybė juos turėtų įvertinti tinkamai, o aš tikiuosi, kad jų fotografijos paroda mūsų galerijoje - nepaskutinė", - vylėsi J.Staselis.

Algimantas ir Mindaugas Černiauskai fotografijos parodos atidaryme buvo kuklūs ir nedaugžodžiavo. "Fotografija kalba vaizdais", - mano menininkai.

"Baisu, kai yra skurdi buitis, bet baisiausia - skurdi dvasia. Ji yra visa griaunanti. Jeigu anksčiau turėjome gyvenimo prasmę, tai dabar įgauname tariamos kūrybos laisvę", - parodos atidaryme kalbėjo Černiauskai.

Anot jų, baisu, kuomet iš žmogaus atimama žemė ir neleidžiama ją įdirbti. Černiauskai įsitikinę, jog kaimo žmonės yra nuoširdūs, gražūs ir kūrybingi. "Svarbiausia, kad lietuviškas kaimas yra gyvas", - neabejojo Černiauskai.

Parodoje fotografijos suskirstytos į etnokultūrinius regionus, kuriuose užfiksuoti kadrai: Dzūkijoje ir Aukštaitijoje. Vaizduose - atminties fragmentai, praeitis, kuri kaip kupra lydi žmogų bei ateitis, kuri yra prieš mus.

"Fotografijos lakštuose pagyvenę, sunkių vargų nukamuoti, ilgą gyvenimo kelią nuėję žmonės, jų rankos, veidai ir be galo geros, senųjų laikų dvasia spinduliuojančios akys. Visi Lietuvos žemės vaikai - gyvieji tautos istorijos liudininkai, mūsų skausmas ir pasididžiavimas", - įsitikinęs S.Žvirgždas.

"Tegul už mus kalba darbai", - savo parodos pristatyme kalbėjo broliai Černiauskai.


Šiame straipsnyje: fotografija

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių