„Skalvijos“ ekrane – kiekvienam artima juosta „Dar vieneri metai“

Su pavasariu į „Skalvijos“ kino centrą atkeliauja itin lauktas naujausias Mike‘o Leigh filmas „Dar vieneri metai“ (Another Year, 2010). Vieno žymiausių britų kino kūrėjo darbas šiemet buvo itin sėkmingai sutiktas  Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“. 2010 m. Kanų kino festivalyje „Dar vieneri metai“ kartu su filmais „Melancholija“ (Lars von Trier) ir „Gyvenimo medis“ (Terrence Malick) rungėsi dėl Auksinės palmės šakelės. M. Leigh Kanuose pelnė specialų Ekumeninės žiuri paminėjimą. „Skalvijos” kino centre filmas „Dar vieneri metai“ pradedamas rodyti nuo balandžio 12 d.

Pasak „Skalvijos” programų koordinatorės Sonatos Žalneravičiūtės, naująjame M. Leigh filme, kaip ir ankstesniuose („Paslaptys ir melagystės“, „Karjeristės“, „Vėjavaikė“), pagrindinės herojės dažniausiai yra moterys, paprastos ir atpažįstamos. Merės vaidmenį juostoje sukūrusi Lesley Manville buvo pripažinta geriausia metų aktore Anglijoje ir ne viename JAV festivalyje.

„Nepažintus, nesuprastus moterų pasaulius jau įpratome matyti gausioje moterų režisierių kūryboje (neskaitant literatūros). Tačiau neretai moterų filmai apie moteris tampa jų pačių savianalizės projekcijomis, o M. Leigh savo filmuose į moteris geba žiūrėti moters žvilgsniu ir tai jam suteikia didesnes galimybes atskleisti moteris be melo grimo“, – pastebi S. Žalneravičiūtė.

Pagrindiniai istorijos „Dar vieneri metai“ herojai –  buvę hipiai Tomas (Jim Broadbent) ir Džeri (Ruth Sheen) – gražiai senstanti sutuoktinių pora. Jie vis dar jaunatviški ir energingi. Grįžę iš darbų Tomas ir  Džeri kartu vakarieniauja, krapštosi darže ir mielai į svečius kviečiasi senus, dažniausiai vienišus draugus. Nereikšmingi pokalbiai prie stalo vienišiams suteikia laimės ir artumo jausmą, o Tomas ir Džeri priima juos su meile ir atlaidumu. Kartais juos aplanko nevalyvas hipių laikų draugas Kenas (Peter Wight). Ne vienerius metus prie šios šeimos židinio šildosi jaunatviška, bet nervinga Merė (Lesley Manville).

Interviu „Cinematical“ M. Leigh yra minėjęs, kad jo filmų šaknys slypi ne dokumentiniame natūralume, su kuriuo dažnai siejama režisieriaus kūryba, bet labiau varjetė žanre ir teatre, kylančiame iš absurdo bei komiksų humoro.

„Mano filmai yra daug gilesni, jie primena tai, ką aš vadinu simfoniškumu. Jo dėka pajuntame pakilimus ir nuosmukius bei visa, kas su tuo susiję. Noriu paprieštarauti tiems, kurie teigia, kad mano kūryba yra socialinis realizmas, natūralizmas ar socialinis natūralizmas. Žinoma, mano filmuose egzistuoja istorijų realumo aspektas, ir aš noriu jais tikėti taip pat, kaip ir dokumentika, bet jie veikia per daugelį kitų gerokai sudėtingesnių tragikomiškų reginių ir literatūrinių priemonių,“ –  kalba kino kūrėjas.