„Skalvijoje“ – didžiojo kino architekto M. Antonioni retrospektyva

„Režisierius, atradęs savitą kino kalbą“, – taip jau daugiau nei pusšimtį metų pristatomas italų kino meistras Michelangelo Antonioni. Jo kūryba aktualumo nepraranda iki šiol: kino teoretikai ir kritikai nepaliauja jos nagrinėti, o žiūrovai – žiūrėti. M. Antonioni filmų retrospektyvą rengiantis sostinės „Skalvijos“ kino centras gruodžio 6-13 d. parodys 9 italų kino klasiko juostas. Tai bus pirmas kartas, kai jo kūryba taip išsamiai bus pristatyta Lietuvoje.

Lygiai prieš šimtmetį Italijos mietelyje Ferara gimęs M. Antonioni (1912–2007) save išbandė įvairiuose srityse – nuo ekonomikos ir verslo studijų iki kino kritikos, kol pasuko kino režisieriaus keliu. Jau bebaigdamas 4 dešimtį jis sukūrė savo pirmąjį vaidybinį filmą „Vienos meilės kronika“ (1950), kuris to meto kinematografe išsiskyrė neįprasta kino kalba. Domėjęsis architektūra M. Antonioni tapo savotišku kino architektu, subtiliai kuriančiu filmo atmosferą iš ištuštėjusių erdvių, preciziškų aplinkos kompozicijų; jos perteikė filmo herojų užsisklendimą, neišsipildžiusius lūkesčius, jų vidinę krizę, epochos jauseną.

„Aš protestuoju. Jaučiu, kad mechanizmai, kuriais remiantis statomi šabloniški filmai, dauguma komercinių filmų, yra beprasmiški. Jie netikri. Aš tikiu, kad gyvenimas ir jo realybė turi kitus tempus ir šie nuolat keičiasi: kartais tie tempai orientuoti į veiksmą, kartais jie sulėtėja ir apsnūsta. Kodėl reikia vengti apsnūdusių ritmų ir rodyti tik orientuotus į veiksmą?“ –  klausia M. Antonioni, kurio filmai pasižymi lėtesniu ritmu.

Tarptautinį pripažinimą italų kino meistras pelnė po garsiosios trilogijos („Nuotykis“ (1960), „Naktis“ (1961), „Užtemimas“ (1962) pirmojo filmo. Tiesa, ne iš karto. M. Antonioni mūza Monica Vitti, vaidinusi visuose trilogijos filmuose, prisimena, kad „Nuotykio“ peržiūra 1960 m. Kanuose buvo dramatiška –  filmas išjuoktas ir nušvilptas. „Tačiau kitą dieną įvyko tai, ko nesitikėjome. Leidžiantis iš viešbučio kambario mums įteikė sąrašą su kino kritikų, žurnalistų, rašytojų parašais po žodžiais: „Vakar festivalyje matėme geriausią filmą savo gyvenime“,  –  pasakojo aktorė.

Beveik kiekvienas po „Nuotykio“ sekęs M. Antonioni filmas pelnė reikšmingų festivalių įvertinimus, sukėlė ne vieną aštrią diskusiją, mat pasižymėjo įžvalga bei giliais epochos skaudulių pjūviais. M. Antonioni amžininkas Ingmaras Bergmanas, su juo iškeliavęs Anapilin tą pačią 2007-ųjų vasarą, šedevrais pavadino du italų kino klasiko darbus: poros tarpusavio santykių krizę atskleidžiančią „Naktį“ bei „Fotopadidinimą“ (1966).

Abu įvertinti: už pirmąjį M. Antonioni 1961 m. įteiktas „Auksinis lokys” Berlyno filmų festivalyje, už antrąjį – „Auksinė palmės šakelė“ Kanų kino festivalyje 1967 m. Abu bus rodomi M. Antonioni filmų retrospektyvoje „Skalvijoje“ gruodžio 6-13 d. Čia taip pats suksis M. Antonioni juostos: „Draugės“ (1955), „Riksmas“ (1957), „Profesija – reporteris”(1975) bei „Moters identifikacija”(1982).

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių