A. Šeškui supeliję kadrai – ne kliūtis kūrybai

„Kai ateina kokia nors idėja, kai imu suvokti, kas tais laikais buvo, kaip jaučiausi aš, kaip jautėsi žmonės, kurie buvo greta manęs, tada ir pasidaro knyga", – aiškina lietuvių fotografijos avangardo pradininku menotyrininkų vadinamas Algirdas Šeškus.

Kone trisdešimt metų Algirdas Šeškus niekaip nefigūravo kultūriniame kontekste. Po ilgai trukusios tylos 2010 metais LDM Nacionalinėje dailės galerijoje surengta retrospektyvinė kūrybos paroda, taip pat išleistos keturios knygos: „Žaliasis tiltas“, „Archyvas (Pohulianka)“, „Meilės lyrika“ ir „Variacija buvimo išorėje tema“.

Kadaise mokeisi Vilniaus dailės mokykloje, vėliau baigei kino operatorių kursus. Turėjai kokių nors minčių apie kiną?

Viskas daug paprasčiau. Buvo kokie 1968-ieji, kai susipažinau su Algimantu Švėgžda. Tada labai domėjausi menu. Mes abu liejom akvarelę, piešdavom, tapydavom, buvom visai jauni, jis ką tik baigęs Dailės institutą, o aš dirbau labai neįdomioje vietoje, vienoje klerkų įstaigoje, ir staiga man pasiūlė operatoriaus darbą televizijoje.

Tačiau tam reikėjo fotografijų, kad priimantieji pamatytų mano sugebėjimą žvelgti į pasaulį ir sugebėjimą konstruoti vaizdą, o aš nemokėjau fotografuoti ir nubėgęs nusipirkau pirmąją kamerytę, aišku, kad „Smeną“, išlėkiau į miestą, nes fotografijų reikėjo skubiai, o televizija tais laikais buvo viena vienintelė. Taigi fotografavau fotografavau, pridariau krūvą fotografijų. Į jas niekas nė nežvilgterėjo, niekam jų nereikėjo, priėmė mane ir taip, o po metų nusiuntė mokytis į Maskvą. Taip atsirado fotografas, kartu atsirado ir televizijos operatorius. Ir dabar turiu fotografijų iš Maskvos: Liaudies ūkio pasiekimų paroda, didžiuliai fontanai, prie kurių sėdi įvairiausi žmonės iš įvairiausių respublikų.

Taip pat yra nemažai statiškų kadrų iš televizijos studijų.

To meto televizijos vadovas mums aiškino, kad jeigu norime užsiimti menu, turime eiti į kūrybines sąjungas, o televizijoje reikia daryti tai, ko nori Centro komitetas. Todėl aš kartais išlindęs iš už kameros fotografuodavau, kas buvo įdomu man – tas akimirkas, kai išsiskleidžia pats žmogus, o ne jo atsidavimas partijai.

Šiandien fotografuoji turbūt ne su „Smena“?

Su skaitmeniniu aparatu. Bet man tai nėra svarbu. Kitiems svarbu. Ai, ten buvo „Smena“, ai, gal dėl to taip blogai, gal dėl to pilka. Kūriau fotografiją ne visai taip, kaip manė žmonės, atseit kad tyčia darau tuos ar kitus dalykus. Man tiesiog nerūpėjo niekieno nuomonė, nes jeigu būtų rūpėjusi, būčiau prisišliejęs prie lietuvių fotografijos mokyklos, prie jos romantizmo, prie jos pakylėtumo, bet juk iš sovietinių laikų žinome, ką reiškia būt pakylėtiems.

Manęs tai nedomino absoliučiai. Man buvo įdomu tik tai, kas gražu, o gražu nebūtinai blizga, nebūtinai švarūs tonai, gėlė juk iš begalės pustonių, baltų ir pilkų, ir dar kažkokių. Ir gamta visokia. O jau žmogus kiek turi niekalo savyje, bet nuo to jis netampa prastas, negražus ar dar kažkoks, atvirkščiai, jis tik daug įvairesnis, daug patrauklesnis ir mano fotografijose, kaip vėliau pastebėjau, to daug iš tikrųjų daug.

Ar tiesa, kad nuotraukų ir negatyvų ėjai ieškoti į rūsį, paskui turėjai atlipinti kadrą nuo kadro?

Atspaustas fotografijas reikėjo lupti vieną nuo kitos, nes pelėsis jas buvo į vieną sulipdęs. Ir kai reikėjo parodyti Margaritai Matulytei, nuotraukas dėjau ant stalo ir šluosčiau skudurėliu, kad būtų galima vaizdą matyti.

Gal pelėsis naują faktūrą pagimdė?

Ją matome naujausioje knygoje. Gedimino kalnas, senasis planetariumas su „Lietuvos“ kino teatru – šie negatyvai buvo supeliję. Aišku, tiek metų praėjo, niekas nejudinta, niekam tai nerūpėjo.

Vadinasi, jeigu ne Margarita, nieko nebūtų?

Taip, ji man ilgai aiškino, kad mano nuotraukos labai reikalingos. Tiesa, iš pradžių manėme, kad bus tik vienas leidinys serijai „Kita fotografija“, o knygos ėmė ir pasipylė.

Tavo knygų idėjos – originalios. Kas tų idėjų autorius?

„Archyvą (Pohulianką)“ padarė Margarita. Tai jos koncepcija, jos požiūris, jos atranka. Pats knygos pavadinimas sudurtinis, nes Margarita norėjo ją pavadinti „Archyvu“, o man buvo svarbiau, kad aš tuo metu gyvenau vietoje, kuri anksčiau vadinosi Pohulianka, ir dauguma mano fotografijų iš ten.

Pohuliankoje, dabar Basanavičiaus gatvėje, kadaise buvo labai žymi smuklė, ir vilniečiai traukdavo į ją pašėlti. Slaviškai šis žodis reiškia šėliones, girtuoklystę ir visa kita… Aš taip pat labai smagiai paūžiau, bet fotografijoje, todėl palikome dvigubą pavadinimą.

O „Žaliasis tiltas“, „Meilės lyrika“?

Čia daug prisidėjo menotyrininkė Malvina Jelinskaitė, be galo jautriai meną suvokiantis žmogus. Naujausią knygą „Variacija buvimo išorėje tema“ taip pat rengėm kartu.

Tai lyg muzikinis keturių dalių kūrinys?

Pats knygos pavadinimas šiokia tokia abrakadabra, bet jis nėra toks svarbus. Visada turėjau pojūtį, kad fotografuodamas tarsi išeinu iš savęs į pasaulį, o tame pasaulyje vėl atrandu save, savo jausmus, savo požiūrį. Tos knygos dalys – tai keturios žmogaus būsenos. Vienas skirsnis vadinasi „Mėlyna“. Kai su Malvina rinkome fotografijas, rusų rašytoja, gyvenanti Vilniuje ir rašanti slapyvardžiu Maksas Frajus, labai stebėjosi, sako: sėdi du žmonės, renka fotografijas, kuri mėlynesnė, ginčijasi, o fotografija nespalvota.

Kelias dar knygas žadi parengti iš archyvų?

Manau, vieną dar padarysiu. Nors fotografijų yra labai daug. Kai ateina kokia nors idėja, kai imu suvokti, kas tais laikais buvo, kaip jaučiausi aš, kaip jautėsi žmonės, kurie buvo greta manęs, tada ir pasidaro knyga. Pavyzdžiui, „Meilės lyrika“ – pernai pristačiau ją Madride – atsirado todėl, kad susikaupė fotografijų, kurios gal ne visai mane atspindi. Kita vertus, matyt, atspindi, jeigu jau atsirado.

O ką fotografuoji dabar?

Dar viena knyga vadinsis „Šamanas“. Šamaną fotografavau pernai Tibete. Tai tikros apeigos Himalajų kalnuose. Fotografiniu požiūriu knyga gali pasirodyti gana nuobodi, ne veltui Agnė Narušytė mano ir mano draugų fotografiją priskyrė prie nuobodulio estetikos (juokiasi).

Bet ji bus spalvota?

Ji nebus spalvota. Visoje knygoje bus tik šamano veidas. Stambiu planu. Man nerūpėjo pelerinos, visa ta išorė, man rūpėjo, kas vyksta tame žmoguje. Taip pat rengiu knygą apie Tibetą, kuičiuosi tarp penkiolikos tūkstančių fotografijų, tai bus didžiulis leidinys, beje, spalvotas, bet tikrai ne turistinis – nenoriu fotografijoje ką nors parodyti, noriu kalbėti ja pačia.

Neseniai išleistoje knygoje „Pro A. A. prizmę“ Alfonsas Andriuškevičius mini jūsų bendrus vakarėlius. Kaip jūs susipažinote?

Margarita Matulytė manęs irgi klausė: „Tai ką, tu ir Borisą Michailovą pažįsti?“ Jis dabar vienas žymiausių pasaulio fotografų. Gyvena Berlyne. Neseniai buvau pas jį svečiuose. Pilni muziejai jo knygų, Londone Haid Parke įsikūrusioje galerijoje jam skirtas kambarys. Kaip mes susipažinom?

Labai paprastai, taip, kaip susipažįsta šunys – pagal kvapą. Tais laikais žmonės pagal pasaulėjautą susirasdavo vienas kitą. Lietuvoje vyko andergraundinis judėjimas. Kuras, Skudutis, Natalevičius ir kt., fotografijoje – Luckus, Budvytis, Balčytis, Drazdauskaitė, Zinkevičius, Pačėsa… Visi tie žmonės būriavosi Vilniuje, ir koks nors Gintaro Zinkevičiaus nufotografuotas troleibuso talonėlis ir šiandien stovi man prieš akis kaip to žmogaus veidas, jo pasaulio supratimas – manau, mūsų gyvenimas labai giliai atskleistas tose keliose skylutėse tame varganame talonėlyje.

O Alfonsas Andriuškevičius – žmogus, be galo tiksliai suvokiantis meną. Jis nebendravo su bet kuo, visi tie žmonės su bet kuo nebendravo, mes labai gerai suvokdavom, kas yra kas. Kartą Nidoje turėjau susitikti su Alfonsu, ir jis pasirodė visas sukaitęs – bandė pabėgti nuo vienos lietuvių fotografės, kuri norėjo savo darbus parodyti. Jam pavyko sėkmingai sumėtyti pėdsakus (juokiasi), antraip būtų turėjęs žiūrėti prastą meną, o jis šito negalėjo pakęsti.

Dar du žmonės svarbūs tavo gyvenime: Alfonsas Budvytis ir Raimundas Sližys. Dedikavai jiems naujausią savo fotografijų knygą.

Norėjau, kad jų vardai išliktų šalia manęs. Abiejų nebėra. Budvytis fotografijoje labai ryški figūra, o mes kartu tvėrėmės, nes gyvenome Karoliniškėse, blokiniame name, penktame aukšte, vienoje laiptų aikštelėje, ir mūsų durys visą laiką buvo atlapos – vaikai panašaus amžiaus lakstydavo vieni pas kitus, o mes nešdavome vienas kitam naujai iškeptas fotografijas.

Jūs atsitiktinai atsidūrėt šalia?

Visiškai atsitiktinai. Pradžioje žmonės net neskirdavo mūsų, nes ištisai buvom kartu. Tik tiek, kad Alfonsas įkvėpimo semdavosi daugiau iš muzikos, džiazo, aš taip pat mėgau džiazą, bet didžiausia įkvėpėja man būdavo literatūra.

O Raimundas Sližys? Judu irgi buvot draugai.

Taip. Labai artimi. Kartą su Alfonsu Budvyčiu buvome nuvažiavę aplankyti Raimundo kūrybinėje stovykloje Seneže, ganėtinai toli už Maskvos. Turėjau nemažai brokuotos juostos, aišku, to nežinojau – su ja ir nufotografavau savo draugus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių