Savaitgalis nenužudė: avys ir išsigimėliai

Savaitgalis prasidėjo sugadinta nuotaika. Mano draugė ne tik tris kartus per 10 minučių pasakė, kad aš storas, bet dar ir bandė pritarti per televizorių rodomam Sysui, kuris komentuodamas valdžios pasiūlymus leisti darbdaviui atleisti darbuotoją ir skirti jam viršvalandžių, prabilo apie darbdavio priespaudą. Kaip Amerikos monopolijas kritikuojantis komunistas Brežnevo paveikslo fone. Kodėl kaip – socdemai ir komunistai iš to paties veltėdžio, fabriko šeimininko Engelso išlaikomo Markso gerklės kilę. Tegu Sysas nusimeta jį įdarbinusios tautos jungą ir pakloja mandatą, jeigu jam kas nors nepatinka.

Nelabai pamenu, ką mano teisininkė apie silpnosios šalies gynimą teisme sakė, nes garsiai rėkiau, bet savo poziciją, kad turėdamas daugiau laisvės darbdavys mieliau priimtų naujus darbuotojus, o galėdamas skirti viršvalandžių daugiau pagamintų (juk ir darbuotojas už viršvalandžius daugiau gauna ir tai priklausytų nuo jo susitarimo) ir kad darbdaviui nėra reikalo kažko atleisti, jeigu jis gerai dirba ir neša darbdaviui naudą, o darbuotojas turėdamas daugybę socialinių garantijų taip pat gali piktnaudžiauti ir kad būtent dėl visokių verslo suvaržymų Europa sėdi šiknoj ir kad aš pats dirbau Amerikoj, kur mane galėjo bet kada atleisti, ir mačiau, kad tai gerai, išdėsčiau. Ji galiausiai nutilo, o tylintieji pritaria, todėl mes gražiai susikabinom už rankų ir nuėjom į „Forum cinemas“ žiūrėti Steve‘o Pinko „Karšto kubilo-laiko mašinos“ ir ten aš prisiminiau, kad iš balsas.lt mane 2008 m. be jokio perspėjimo atleido po dviejų dienų, nes buvau per geras, ir nieko, gyvas.

„Karšto kubilo“ scenaristai padarė kompromisų, nepasijuokė iš savo intencijos pritapti prie plačiųjų masių kaip koks Kevinas Smitas, todėl filmas nukentėjo. Nupjovus tas dalis, kuriomis bandoma gerą idėją įsprausti į tradicinės komedijos rėmus, gautųsi filmas, kuris paskui vadinamas tokiu, kuris išėjęs į DVD sutraukė savo gerbėjų ratą ir tapo daugiau ar mažiau kultinis. Naujas atvirumo ribas jis pasiekė – be jokio politinio korektiškumo kalba apie kokainą, o vienas veikėjas, apsitaškęs skystu muilu, gąsdina draugą jam atlikęs felacijos aktą. Paskutinė gera Holivudo komedija vyrams, „Pagirios“, tokia drąsi nebuvo. Tačiau buvo nuoseklesnė.

Pagal „Miss Sheep ir Gerai gerai“ viešumo apimtis atrodo, kad jie apyvartoje jau kelerius, ne vienerius metus. Čia kaltas Dovilės Filmanavičiūtės žurnalistinis užsiėmimas ir susisiejimas su tam tikromis, kaip ten sako, vienomis korporacinėmis struktūromis. Gimtadienį jie šventė penktadienį „Tamstoje“ ir parodė visiems tokiems ne fanams kaip aš, kad jie jau turi fanų, entuziastingų kaip žmonės iš stock nuotraukų.

Nuolatinių gerbėjų turim, tačiau nuo pirmųjų koncertų pernai dueto kūryba mažai pasikeitusi, tik atsirado nevykusių Dovilės bandymų pasopranint. Ta kūryba taip į kažką panaši, jog, atrodo, kad dar du taktai ir tuoj atspėsi, kieno įtakota Dovilė sukūrė šią dainą – čia tikrai „Gossip“, čia ji prabyla beveik Jazzu balsu, čia kažkas iš senųjų rokenrolo hitas. „Beveik deja vu“, taip jiems derėtų pavadinti pirmąjį albumą, jausmus stengtis reikšti kaip „Own religijon“, atsisakyt efektų vardan paprastumo kaip tam lyriškam gabale, kur Vilius sintezatorium užgroja (turbūt tai „In you“), o darbo etikos laikytis tokios, su kokia buvo sukurtas paskutinis gabalas. Toks, atrodo, kaip „Freaks on floor“ prisiklausius.

„Freaks on floor“ savo albumą pristatinėjo šeštadienį "Vasaros terasoje". Iš pradžių atrodė, kad tai nebus lengva diena – progresyvus ir monotoniškas apšildančių „In search“ rokas be jokių užpjovimų, tik su suapvalinimais, iki staliukų neatkeliaujantis garsas ir vėl tos kalbos, kad aš storas. Tačiau viskas baigėsi gerai – nusileidau pagyvent neprieštaraudamas teiginiui, visokių yra, visokių reikia, priėmiau garsą tokį, koks jis yra, bus gerai ir be niuansų, o nuėjęs prie baro du kartus per minutę sulaukiau klausimo „Tu gal sportuoji?“.

„Freaks on floor“ taip pat pasislėpę po įtakomis – nežinau, ar klauso Pearl Jam, tačiau vokalistas Justinas Jarutis padejuoja kaip Vedderis. Nieko blogo įtakose, visi mes mokomės mėgdžiodami (kas Rastauską ir Gavelį, kas Red Hot Chili Peppers), tačiau Justinas ieškodamas savo kelio turėtų dažniau nusileist iki tų paprastų roko kvadratų, kurių vienas koncerto metu kažkurioje dainoje trumpai išlindo (turbūt tai „Ways of idol“). Fryko vaidmenį jis atliko puikiai, tačiau drąsos jam dar trūksta – ką jums sako faktas, kad grupės albumo pristatymas buvo užbaigtas šešiais koveriais iš eilės?

Kadangi planavau tą vakarą nueiti ir į „Ir“ koncertą kitoje senamiesčio pusėje, „Pogo“ bare, Dievas pasijuokė iš mano planų. Nespėjau. O „Freaks on floor“ koncertą atšaldė „The Sneekers“. Keistas vakaro žvaigždžių pozicionavimas. Ar jie neturėtų būti paskutiniai?

Sekmadienį pradėjau su Martino Provosto biografiniu filmu apie tapytoją primityvistę Seraphine‘ą Louise „Skalvijoje“, kuris kažkodėl laimėjo krūvą „Cezarių“, nors neypatingas nei stiliumi, nei pasakojimo tempu, neabejotinas tik veikėjų atskleidimas ir Yolande‘os Moreau vaidybos nuopelnas. Prizą už kinematografiją turbūt pasiėmė už tuos du kadrus su žaibuojančiu vakaro dangum ir brėkštančia aušra, o rašyt čia nelabai ir buvo ką, biografijos interpretacijų čia beveik nėra – prieš Pirmąjį pasaulinį karą Prancūzijoje apsigyvenęs kolekcionierius iš Vokietijos Vilhelmas Uhde, atranda, kad jo tarnaitė gerai piešia, jis pradeda organizuoti jos parodas, bet čia ateina Didžioji depresija, niekas neparduodama, šlovės kaip rojaus laukusi Louise jo taip ir nesulaukia, pakrinka, išvežama į psichiatrinę (tik vienas, nuolat pasikartojantis motyvas kūryboje, kaip Louise gėlės, yra pagrindas įtarti apsėdimą ir egzorcizmo būtinybę), ten sako, kad jos tapyba nugrimzdo į tamsą, tačiau vėliau vis tiek grįžta prie įkvėpimo šaltinio. Nupiešti portretą iš naujo yra sudėtingiau negu sujungti turimus taškus.

O kai jau galvojau, kad viskas baigėsi gerai, vakare pasiėmiau Sigito Parulskio „Murmančią sieną“ ir vėl pasipylė nervai, nes jis neturi vienos Lietuvos istorijos vertinimo linijos, o bando išlaužti epą. Ir papai ir jų vertinimai visur. Mažiau po Berlyną jam reikia važinėt, daugiau su žmona būt.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių