Santaka: Laimos Kanienės eilės

***
kiek gėlių mirčių
talpina vazos –
esaties virpėjimų į niekur
kartais jie pavirtę knygų dulkėmis
pasakoja žydinčias istorijas vaikams

kiek gėlių žydėjimų
talpina vazos
prisigėrusių geltono vyno
žemės gyvasties
niekas neatims iš jų švelnaus tikėjimo
virsti amžinybe arba
gilesnės už dangų paslapties

**
sakei
nusipirksi malūną
seną malūną
tik pagiežos nepilk
ant girnų
uždek amžius skiriantį slenkstį
kad sušiltų priklydęs kupriukas
ne groti –
klausytis tylos
atėjęs
pasisėmęs dažų iš tavo rankų
tapytų dangaus ir žemės rudenius
ir ištirptų visa žvarba
tavo malūne
sukasi
sukasi girnose
debesų pieva balta –
čiobrelių kvapas
byra į šulinius

***
rugsėjis nuprausia kelius
išeinantiems ir grįžtantiems
gražiausias metas eti-
mieguisti lietūs lyja
suspaustus lūpose žodžius
tyla suvysto
girdžiu, kaip skundžias dulkės,
matau, kaip sodo akmenys
pražysta sunkumu žaliu

atsargiai sudedu rankas –
kiekvieną įkvėpimą
amžiams užkalbėt norėčiau
kad perskaityčiau
ką išrangė septyni žalčiai –
nukritę žemėn aitvarai

tai jiems
rugsėjis išpažino
savo nuodėmes gelsvas
ir paslaptį –
gegutės lizdas kur sudėtas –
mėnulio ašarom
kartais pravirksta jos vaikai

kol dar girdžiu jų alkį –
pamaitinsiu
surinkus pakelės maldas –
kol dar einu
kol dar nepavirtau į šviesą
kol dar tik leidžiasi
šilku ataustas vakaras


***
„Maximoj“ pirkau debesų-
tinkleliu juos sėmė
žila pardavėja –
skaičiavo atsargiai
lyg spurdančius karpius –
neduok, dieve,
sparnai liks suaižėję
pagalvojau –
bus gražu
kai išleisiu juos
namuose paskraidyti
pieno putą nuo lūpų
užmerkus akis nulaižysiu
kaip kadaise vaikystėj

bus gerai ir kai širdį sopės –
uždariusi spintoj laikysiu
kol debesims ims skaudėti
(etiketėj taip parašyta)
tada mano gėlą
ims ilgai ilgai lyti

retkarčiais plauksiu
tavęs aplankyti –
nes debesys dar nemoka
SMS rašyti
tik trumpam –
pažiūrėsiu, ar viskas gerai,
jei norėsi –
vaikščiosim padebesiais
kol ateis laikas grįžti

nuostabu
kai gali bet kada
nusipirkt debesų
„“„“„“„“„“„“„“„“„“„“„“„“„“"

Pasivaikščiojimas su rudeniu po senamiestį

mano delne – rudens ranka

galvojau jį pakviesti į kavinę
bet jam parūpo
ant palangės snaudžianti katė –
patampę ūsus
greit pasislėpėme cirko palapinėj

paskui bėgiojome kiemais –
voratinkliu pagavome
mažos mergaitės juoką
nusprendėme padovanoti
pyragėlių pardavėjai
bet nežinojome
ar kas iš to išeis

geriau pavaikščiokim stogais –
ruduo pasiūlė –
ten kartais varnos atneša
gražių žmonių troškimų –
galėsime jais mėgautis
arba stebėti tarsi kiną
be to, iš ten gerai matyti
miestas ir oranžiniai klevai

kaštonus svaidėme į bokštą
ir visų nuostabai ilgai kvatojom
kol susivėlusiais rudens plaukais
pavargusias gatves
ir vaikų šypsenas užklojom

***
mėlynas paukšti
gerk mane
iš šilauogėm kvepiančio delno
iš pilkam kamine
įsikniaubusio rytdienos sapno

tylintis paukšti
nešk mane
kur fontanai sustingę
kur lelijos sniege
lyg mirties atšvaitai
miega
kur sūpuoklėse
šoka vaikystė
didžiulėm akim
pilnatis ant stogų
žvaigždžių pelenus
semia

šokantis paukšti
giedok mane
elegiškai skambant
viduržiemio nakčiai
„“„“„“„“„“„“„“„“„“„“„“„“„“"
Eskizai

***
vėl tylu –
nuogose šakose
jau baigta varnų fiesta

baugu –
verandoje slepias naktis
šalna atžirglioja per miestą

***
oi, išpylė slyvą raudonis žiedais
kai pavasaris
apkabino jos nuogus pečius

iš geismo
ar iš drovumo rytais
primerkia rasotas akis

***
byra šermukšnio uogos –
paslaptis
ir liepsnojantis grožis

elektros laidai
vakare parašys
užsodės žvirblių simfoniją

***

bobų vasara
maskatuodama kojom
ant kaštono šakų
supas

gal kiek ir juokinga
kai savo geltonas kojines
numeta skalbti
iš piktumo putojančiai upei...

***
batų raišteliais
valandas suversiu
ir, pagaliau,
užrišiu šitą naktį

liks tiktai pėdos –
nuo priešaušrio lietaus
ištežę lapai

***
šešėlių namuose
kampuose tūno
palikti vaikai

retkarčiais čia
svečiuojasi tik katės –
nes joms patinka
dvi uždegtos žvakės


***
tik vieną kartą
iš jūros dugno
reptilijos ir žuvys –
praeityje įstrigę
formos ir troškimai
iškyla į paviršių
pažiūrėti į žvaigždes

kol dinozauro pėdomis
į dangų
atmintis ropoja
nukrinta
sukalkėję kūnai
pasišildyti
į samanas šlapias


***
vakaras
suvilgytas naivumu
užkliuvo už bokšto –
raudono paukščio

kad suspėtų paslėpti
užantin
užsiklojusį skambančiu debesiu
miestą


***

mirštančių lapų išmintis –
chorališkas kritimas
į laikrodžio rodyklės
nušienautą pievą

paliestas
pirmapradis vyksmas –
akimirkos skambėjimas
nesibaigiančiu rondo


***
Iliuziniai formų pasauliai
kvėpuoja šalia
ir niekieno dangūs
leidžias į minkštą
vasaros vakaro šviesą
kol vapsvos suka lizdus
iš liepžiedžių kvapo

metas kopti
ant amžino sniego kalvos –
atsigrešiu
tau rankos ištiesti