Ryškiausi 2012-ųjų kultūros įvykiai Lietuvoje

Per pastaruosius kelerius metus, kai Lietuvą krėtė skandalai dėl Vilniaus – kultūros sostinės projektų, degusių bažnyčių ar Valdovų rūmų statybų, įpratome, kad kultūros žmonės drąsiai reiškia savo nuomonę. Ir šie metai – ne išimtis. Nepatinka siūlomas ministras – menininkai piktinasi, kodėl kultūros politikos vadovu siūloma būti aktoriui ar žurnalistui, kai, pavyzdžiui, apie siuvėjos kandidatūrą į ūkio ministres nesvarstoma.

Formuojant naują Vyriausybę, kultūros ministro paieška truko bene ilgiausiai. Gal todėl, kad buvęs ministras Arūnas Gelūnas aukštai pakėlė reikalavimų ministro pareigybėms kartelę.

Siūlome trumpai prisiminti kelis svarbiausius kultūros įvykius: pirmiausia, žinoma, katalikų Bažnyčią ir Seimo narius sukrėtusį spektaklį, kai žmonės prie teatro meldėsi už tuos, kurie ėjo spektaklio žiūrėti.

Bene pirmą kartą Lietuvoje į teatrą žiūrovai galėjo patekti tik prasiyrę pro protestuotojų būrį ir nuodugniai patikrinti apsaugos darbuotojų. Italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ sukiršino Lietuvą. Jame panaudotas renesanso laikų tapytojo Antonello da Messinos paveikslas „Pasaulio Išganytojas“. Seno ligoto tėvo istorija, jo santykiai su sūnumi ir, kai kurių nuomone, scenoje išniekinamas Dievo atvaizdas aistras kėlė visą mėnesį. Kunigai per pamokslus spektaklio kūrėjus gąsdino pragaru, bažnyčios hierarchai ragino spektaklį boikotuoti, kelios dešimtys parlamentarų pasmerkė pastatymą, nes jis esą įžeidžia krikščionis ir kursto religinę nesantaiką.

 

„Aš kreipiuosi į Europos barbarus: modernieji XXI amžiaus barbarai, šalin rankas nuo Jėzaus paveikslo“, – kalbėjo Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų frakcijos narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė.

Į Lietuvą atvykusiam režisieriui teko aiškintis, kodėl jo spektaklis – toks. Bet R. Castellucci teigė, kad jis ir norėjęs sužadinti žiūrovo kritinius gebėjimus. Pasak režisieriaus, apie meilę galima kalbėti pasitelkus ir pačius bjauriausius įvaizdžius, kaip protestuojančius papiktinę, ekskrementai.

„Negaliu suprasti, kodėl save vadinantys krikščionimis piktinasi dėl to, kad spektaklyje esama ekskrementų. Ar ekskrementai – ne dievo kūrinys. Ar Dievas nenorėjo, kad mes turėtume virškinamąjį traktą? Ar tai nėra Dievo planas? kodėl tai turėtų būti nutylėta? Tai realūs dalykai, esantys gyvenime. Kitas aspektas – Jėzaus portretai buvo kabinami ligoninėse, kur žmogaus kančios ir vargo apraiškos. Juk ne bankų fojė turi kabėti jo atvaizdai“, – kalbėjo R. Castellucci.

Nurimus aistroms, pasakytus aštrius žodžius kai kurie, kaip Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, bandė atsiimti. Bet jos balsas jau nuaidėjo tyruose.

Dar vienas atvejis, kai dėl cenzūros koncertas perkeltas į kitą vietą, įvyko Palangoje. Telšių vyskupijaneleido bažnyčioje skaityti ir giedoti Maironio poezijos, nes esą kai kurie žinomiausių klasiko eilėraščių posmai neatitiko Bažnyčios kanonų. Specialiai Maironio 150-osioms gimimo ir 80-osioms mirties metinėms parengtas koncertas buvo perkeltas į Palangos Gintaro muziejaus terasą.

„Kai sužinai, kad kai kurie eilėraščiai lygtai neatitinka, anot vyskupo Borutos, kanonų, arba, kad dainos kažkurios turi baigtis būtinai tais posmeliais, man tai primena sovietinę cenzūrą. Man labai keista, nes šitoje situacijoje Maironis, Dievas, tėvynė, bažnyčia – viskas susipynę“, – sakė aktorius Rimantas Bagdzevičius.

Telšių vyskupija savo sprendimų nekomentavo. Koncertų organizatoriai teigė, kad įvyko nesusipratimas ir skandalas pamažu nutilo, o vėliau jį užgožė kiti renginiai, skirti tautos dainiaus paminėjimui.

Savo laiku revoliucingai sutiktos kunigo Jono Mačiulio-Maironio eilės šiemet, minint jo 150-asias metines, literatūros tyrinėtojų buvo dar kartą peržiūrėtos, atrasta naujų, sovietmečiu nutylėtų Maironio nuopelnų. Pavyzdžiui, profesorės Viktorijos Daujotytės įžvalgos net Seime sutiktos stovinčių parlamentarų plojimais.

Šiais metais Maironio eiles žmonės skaitė autobusų stotelėse, jo posmus citavo ir šalies Prezidentė, ir užsieniečiai, gyvenantys Lietuvoje.

Metai, skirti Maironiui, pasak kultūros politikų, buvo bene labiausiai pasisekusi programa, skirta priartinti istorinę asmenybę prie kiekvieno Lietuvos gyventojo.

Dar viena visuomenei skirta akcija vyko visai neseniai. Gruodžio 8-ąją Vilniuje, Šventųjų Jonų bažnyčioje, įvyko koncertas, kuriame galėjo dalyvauti visi, kurie pažinojo gaidas ir turėjo šiek tiek muzikos patirties. Užsiregistravo beveik 300 vienas kito nepažįstančių choristų. Susitikę koncerto rytą jie kartu visą dieną repetavo ir jau vakare visi dainavo Mocarto „Requiem“.

Bažnyčioje vos tilpo ir choristai, ir žiūrovai, norėję išvysti eksperimentą. Chore – muzikos mokytojai iš Varėnos, Širvintų, buvę choristai, mamos, norėjusios su Mocarto muzika supažindinti dukras.

Apie neįprastą koncertą išgirdusi viena Rusijos chorvedė panoro jį išvysti savo akimis ir į Lietuvą atvyko specialiai dėl šio vakaro. Įvairių specialybių ir pomėgių žmones suvienijo trys Vilniaus universiteto chorai. Projektas pavyko, ir koncerto organizatoriai žadėjo, kad jį po metų pakartos. Į chorą vėl bus kviečiami visi norintys.

Į visuomenę šiemet atsigręžė ir muziejai. Per Lietuvą nusidriekęs muziejų kelias lankytojus viliojo naujomis ekspozicijomis ir edukacinėmis programomis. Visą vasarą per Žemaitiją, Aukštaitiją, Suvalkiją vingiavęs muziejų kelias kvietė susipažinti su turtais, kuriuos muziejai turi sukaupę.

Pamatėme, kokie jie, tie muziejai Lietuvoje. Pasirodė, kad šalia pačių moderniausių, kaip Kernavės muziejaus ekspozicija, kur lankytojai gali interaktyviuose ekranuose pasitikrinti savo žinias, vaikai žaidimais susipažinti su Lietuvos istorija, šalyje yra ir muziejų, kurie ne tik kad modernios įrangos neturi. Pavyzdžiui, Povilo Višinskio muziejuje Kelmės rajone, pasirodo, nėra net elektros.

Patys muziejininkai visgi džiaugiasi, kad žmonės sugrįžo į muziejus. Tiesa, teigia supratę, kad reikia keisti ir muziejininko požiūrį į atėjusį lankytoją.

„Jau net ir mokyklos atranda kelius, vaikai atvežami į muziejus ir jie pratinasi per pirminius šaltinius pažinti istoriją. Jiems muziejus nėra kažkas labai tolimo, abstraktaus, jie turbūt žinos tą kelią į muziejų. Jau dabar vyresniosios kartos jaunimas ne viską supranta, arba tiesiog nepriima, pro šalį plaukia senu stiliumi. Kartais reikia kažkokios intrigos, kažkokio sumanaus kabliuko, kad sudomintum išties labai įdomiais dalykais“, – teigė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis.

Tarp prieš kelias savaites paskelbtų Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų muziejininkų nėra. Jos šiemet skirtos 6-iems kūrėjams.

Už viso gyvenimo nuopelnus ir modernios nacionalinės kultūros vizijos įkūnijimą ir laisvos dvasios kultūros židinio puoselėjimą premija skirta skulptoriui Vladui Vildžiūnui.

Už pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškosios semiotikos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną įvertintas literatūrologas Kęstutis Nastopka.

Scenografui Vitalijui Mazūrui premija skirta už lėlių teatro virsmą ryškiu Lietuvos kultūros reiškiniu, už kūrybos sąsajas su etnine lietuvių pasaulėjauta.

Architektui Eugenijui Miliūnui premija skirta už konceptualų architektūros erdvių suvokimą, už šiuolaikinių visuomenei reikšmingų pastatų sukūrimą.

Vizualaus meno kūrėjas Žilvinas Kempinas įvertintas už minimalistinės šiuolaikinio meno kalbos įtaigą ir jos tarptautinį rezonansą.

Už platų kūrybinį mostą interpretuojant klasikinę ir šiuolaikinę muziką bei lietuviškos muzikinės kultūros sklaidą premija skirta dirigentui Modestui Pitrėnui.

104 tūkst. litų premijos bus įteiktos vasario 16-ąją.

Kol Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija sprendė, kam skirti premijas, politikai ne mažiau aktyviai dirbo ieškodami tinkamo kandidato į kultūros ministrus. Darbo partijos siūlomi kandidatai kėlė nerimą kultūros ir meno žmonėms. Jie laišku kreipėsi į aukščiausius šalies vadovus. Kultūros žmonės teigė, kad stebint ministrų kabineto formavimą, susidarė įspūdis, jog Kultūros ministerija tapo nesvarbia vyriausybės institucija, kuriai gali vadovauti bet koks asmuo. Darbo partijos blaškymosi tarp aktoriaus, žurnalisto ar Kęstučio Daukšio (ar geriau sakyti renginių organizatoriaus) kandidatūrų nepalaikė ir apžvalgininkai.

„Ta atranka rodo, kad Darbo partijos supratimas apie kultūrą yra visiškai minimalus. Manau, kad jų kultūros suvokimas baigiasi maždaug ties ledų švente su kviestiniais rusų muzikantais ir tralialiuškom. Jei jie nežino, net kurie žmonės gali būti potencialūs, geri kandidatai, ir kviečia tuos, kuriuos kažkas kažkur matė per televizorių, šokių projekte ar dar kažkur, tai rodo, kad jie neturi visiškai jokio supratimo. Aš manau, kad tai yra didžiulė Lietuvos tragedija“, – kalbėjo „eversus.lt“ redaktorius Vidas Rachlevičius.

Po ilgai ir painiai vykusios paieškos, kandidatas į kultūros ministrus rastas. Juo tapo Darbo partijos narys, buvęs europarlamentaras Šarūnas Birutis. Prezidentei jo kandidatūrą patvirtinti užteko ir pokalbio telefonu.

Kaip atrodys kultūros gyvenimas, ir kokia bus naujosios Vyriausybės kultūros politika išvysime jau tik kitais metais. Pirmuosiuose interviu Šarūnas Birutis teigė, kad tęs buvusio ministro Arūno Gelūno parengtų ir praėjusios kadencijos Seimo patvirtintų Kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimą. Jis palankiai įvertino ir kitus buvusio ministro sprendimus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Antanas

Antanas portretas
Keistai suvokiami zurnalistes "reiksmingiausi" metu kulturos ivykiai... Ka gi, koks suvokimas, toks ir vertinimas.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių