Iš R.Vaicekausko tremties novelių

„Viskas buvo galutinai paruošta lavonų skandinimui. Brigada sutemus vežė sušalusius lavonus, o prašvitus jau kiti kaliniai juos bruko po ledu. Darbas buvo gerai organizuotas. (...) Lavonus vertė netoli eketės ir, susikaupus jų krūvai, tiktai po Artemjevo (vyresnysis sargybinis – red. past.) patikrinimo buvo galima po ledu “šauti žmūriką„. (...) Savo pramogai, gal laiko paįvairinimui, o gal “koviniam pasiruošimui" Artemjevas sugalvojo kažką panašaus į viduramžių riterių turnyrą. Protakos lede, netoli eketės su palapine, pažymėjęs lede vietas, liepė iškirsti keliolika negilių duobučių (maždaug iki kelių).

Priėjęs prie atvežtų lavonų ir pirštu parodęs keletą jų, liepė juos įstatyti į iškirstas duobutes. Mes visą laiką stebėjome nesuprasdami, kas gi čia darosi? Kodėl lavonai pastatyti? Žingsniais išmatavęs nuotolį, Artemjevas ledo sniege nubrėžė liniją. Išrikiavęs prie linijos ginkluotus sargybinius ir nurodęs kiekvienam konkretų lavoną, liepė jam mostelėjus šauti.  (...) Tai taręs Artemjevas pakėlęs šautuvą iškart šovė. Patraukęs šautuvo spyną, šovė antrą kartą. Abu kartus kulkos pataikė, išmušdamos akių vietose skyles. Gerėdamas savo pasiekimu, Artemjevas netverdamas juoku riktelėjo: „Dabar “žmūrikas„ aklas, ir aš jį nušausiu“.

Driokstelėjo šūvis. Šį sykį sprogstamąja kulta. Galva ištiško. (...) Koks pasityčiojimas iš žmogaus! Net mirusio! Juk žmogus ne savo noru mirė nuo bado ar epidemijos. Mirusį žmogų sušaudė, o po to paskandino! Ar teko ką nors panašaus girdėti? Nei hunai, nei totorių ordos, nei fašistai to nedarė. Inkvizicijos laužai neprilygo šioms patyčioms! Tas viskas vyko ne sapne, ne pasakose, o TSRS, Jakutijoje, užpoliarėje, prie Trofimovsko esančioje bevardėje saloje. Kada? 1943 metų pavasarį! Lavonų buvo atvežta įvairių, net baltųjų lapių apgraužtų. Tai buvo ne tik suaugę vyrai ir moterys, bet net vaikai. (...) Krūvoje gulėjo mirusi mergaitė, gal kokių penkerių metų, rankyte prispaudusi prie krūtinės skudurinę lėlytę..."

Ričardas Vaicekauskas. Skriauda. Laptevų jūros tremtinių brolija „Lapteviečiai“. Kaunas. 2001.

*

„Maistas, tikriau duona, buvo skirstoma pagal principą – “kiekvienam pagal darbą„. Gal kituose lageriuose normos buvo kitokios. Stolbuose jos buvo tokios: nubaustam kaliniui karceryje – 200 g ir stiklinė vandens; ligoniui arba neturinčiam drabužių – 400 g; įvykdžius normą iki 90 proc. – 500 g, nuo 91 iki 100 proc. – 600 g, nuo 101-125 proc. – 700 g, 126-150 proc. – 800 g, 151-200 proc. – 900 g. Kaušą balandos vakare gaudavo visi, išskyrus nubaustuosius. (...) Labiausiai kaliniai norėjo dirbti ne lageryje, o žuvų sūdykloje (...) Sąžiningai dirbantiems procentų nebuvo gailima ir buvo stengiamasi jų duoti tiek, kad nė vienas kalinys negautų mažiau kaip 600 g duonos. Taip būdavo, jei “laisvasis" pasitaikydavo žmogiškas. Darbo diena trukdavo 13 valandų: 12 valandų ir viena pietums, kurių nebūdavo.

Sekmadienis – poilsio diena. Šią „nedarbo“ dieną kaliniai, lydimi sargybos, turėdavo eiti į gretimas salas ir, radę malkų, jas atvežti, supjauti, suskaldyti ir susinešti į baraką. Iš barakų malkos buvo vagiamos, kaip ir kitkas."

Ričardas Vaicekauskas. Ten, kur baigiasi žemė. Informacijos ir leidybos centras. 1999
*
„1944 metų balandžio pabaigoje mudu su Jaunučiu Piontka buvome nusiųsti į Arangastachą priimti specialios paskirties baržą – plaškontą, kurios triumuose turėjo būti sūdoma žuvis. 1944 metų pavasaris buvo ankstyvas, balandžio pabaigoje sniego buvo likę visai nedaug, kur ne kur blizgėjo naktį užšąlančios balutės. Į Arangastachą mus vežė šunų kinkiniu iš ten atvykęs medžiotojas. (...) Važiuojant ilga žema sala, pastebėjome tolumoje įbestą daiktą, panašų į rastą. Mūsų kelio kryptis vedė prie jo, todėl varovas ėmė raginti šunis: “Čia, čia, čia!" Išvargę šunys pasileido zovada. Netrukus pamatėme, kad tai ne rąstas, o vatinuku apvilkta žmogaus figūra. Šunys sustojo, mes apvertėme rogeles, kad jie negalėtų pabėgti, ir prilėkėme artyn. Tai buvo sušalęs žmogus, ištiesęs vieną ranką į priekį.

Vos širdis nesustojo, atpažinus šį žmogų: tai buvo mūsų likimo draugas Anatolis Pakštys, tas pats keliavęs ir sniege suklupęs kalinys, apie kurį pasakota anksčiau. Kažkoks medžiotojas pavertė jį rodykle, rodančia kryptį į Arangastachą. (...) Gal ir šiandien Laptevų jūros bangos gena Baltijos link Anatolio Pakščio kurį nors kaulelį ar mažiausią plaukelį, o gal jau nuplukdė link jo gimtinės – Baisogalos."
Ričardas Vaicekauskas. Ten, kur baigiasi žemė. Informacijos ir leidybos centras. 1999