R.Tuminas: buvo toks laikas, kai skridome į Mėnulį

Šiandien, antrą pavasario dieną, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras švenčia dvidešimt trečiąjį gimtadienį. Aplankę daug svečių šalių, Mažiukai visada su džiaugsmu grįžta namo – viena karta po kitos. Per dvidešimt trejus metus atmintyje prikaupta begalė istorijų, kuriomis – linksmomis, liūdnomis, pamokančiomis – su savo žiūrovais dalinasi teatro žmonės.

„Tuo metu teko dirbti Islandijoje ir šalis man paliko labai didelį įspūdį – žemė-mėnulis. Kartą susėdome kabinete su premjeru Gediminu Vagnoriumi – jis vienas garbiausių vyrų, kuriuos teko sutikti. Kalbėjomės, pasakojau, kokia tuo metu buvo teatro situacija: jokio finansavimo, visiškai neturėjome pinigų. Premjeras, žinodamas, kiek vargo, pastangų į teatrą sudėta, paklausė, kaip gali padėti. Pasakiau, kad noriu savo žmonėms mėnulį parodyti – nuvežti į Islandiją. Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę – tai svarbus istorinis kontekstas. Ir mes gavome Boeing lėktuvą – visas buvo mūsų. Dabar net neįmanoma šito įsivaizduoti. Mus nuskraidino. Kas galėjo tas skrido – kviečiau visus, kuriuos norėjau ten nusivežti. Pilotams rodžiau kelią, kur skristi – įsivaizdavau, kad aš vežu teatrą, žmones ir man patiko būti šturmanu. Gyvenome ten su pilotais, stiuardesėmis.“

Apie dabartinius Mažojo teatro namus Gedimino prospekte Maestro turi daug istorijų – nors į atskirą knygą sudėk. Daug darbo ir širdies juose.
„Kai pradėjau ieškoti pastato teatrui, kartu su Valiumi Tudorake (teatro pastatyminės dalies vedėjas – aut.), apėjome visą Vilnių. Ir Gedimino prospekte pamačiau tą skliautą. Tuo metu jis buvo užkaltas, dar nežinojome, kad tai – unikalus stiklo skliautas – tokių nėra visoje Europoje. Net užkaltas jis darė man įspūdį, jutau, kad ten kažkas yra, kad tai – teatrinis skliautas, po juo galima statyti „Galilėjų“ – tada jam vietos ieškojau. Nors gauti šį pastatą nebuvo lengva, daug kelių nueita, tuo metu ne mes vieni šio pastato norėjome. Tačiau jutau, kad tai – teatro erdvė ir teatras joje turi būti.“

Šiandien režisierius Rimas Tuminas teatrui linki Puškino ir sako: 
„Teatre Tavęs turi būti mažai, labai mažai. Jeigu į sceną išeisi prašyti – negausi, net jeigu užuojautos prašysi – vistiek negausi. Turi į sceną įeiti nematomas ir išeiti. Bet ženklą palikti. Kultūra turi būti elgsenoj, gyvenime, scenoje. Dabar labai daug savęs – aš aš, visada AŠ. Tai mirtina: Aš yra mirtis. Yra TU, MES, JŪS – štai kur mūsų teatras – MES. Pamiršk save. Galvok, kad gal tu ir negyveni.“

Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro meno vadovas, režisierius Rimas Tuminas pastatė arti 40 spektaklių, kurie rodomi teatrų scenose visame pasaulyje. Daugelis spektaklių pelnę garbingus apdovanojimus Lietuvoje ir užsienyje: Kristoforo apdovanojimas už spektaklį „Maskaradas“; Tarptautinio Baltijos šalių teatrų festivalio apdovanojimas už geriausią režisūrą, spektaklis „Mistras“; Kultūros ministerijos premija už geriausią 2004/2005 m. sezono lietuvių dramaturgijos pastatymą, spektaklį „Madagaskaras“; Rusijos Federacijos nacionalinė teatrinė premija „Auksinė kaukė“ už geriausią metų spektaklį Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro spektaklį A. Čechovo „Dėdė Vania“ ir kt.

Rimui Tuminui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius (3-ojo laipsnio) už indėlį į tautinę kultūrą; Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas – Lietuvos Tūkstantmečio žvaigždė; Tarptautinė K. Stanislavskio premija ir kt.

Rimo Tumino spektakliai Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre: „Madagaskaras“, „Mistras“, „Belaukiant Godo“, „Trys seserys“, „Maskaradas“, „Revizorius“.