Rimtajai kultūrai - per mažai dėmesio

Jei norime, kad Lietuva būtų solidi šalis, turime keisti požiūrį į kultūrą. Būtina skatinti žmonių domėjimąsi tikruoju menu ir remti kūrėjus, sako "Santakos" kalbinti trys rimtosios muzikos pasaulio atstovai.

Justinas Krėpšta
Kauno valstybinės filharmonijos vadovas:

"Pastarojo pusmečio koncertai - pradedant Kauno valstybinio choro 40-mečio renginiais, baigiant Kauno miesto simfoninio orkestro penktuoju gimtadieniu - liudija, kad profesionalusis muzikinis gyvenimas Kaune pastaruoju metu gerokai suaktyvėjęs ir profesionalumo atžvilgiu išaugęs. Kai scenoje matome geriausią Lietuvoje Kauno chorą, jau subrendusį orkestrą, puikius Kauno solistus - manau, bet kas iš Europos rimtosios muzikos gerbėjų gali atvykti ir įvertinti aukštą mūsų kolektyvų profesinį lygį. Neseniai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertavusiam Kauno chorui bisavo Vilniaus publika. Anksčiau net nepagalvodavome, kad Kauno muzikai galėtų atlikti Aleksandro Borodino "Poloviečių šokius", Heitoro Villa-Loboso "Choros Nr.10" arba Sergejaus Prokofjevo Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 2. Tai patvirtintų ir su įvairiais orkestrais koncertuojantis pasaulinio garso smuikininkas Pavelas Bermanas.
Kauno styginių kvartetas nė kiek nenusileidžia M.K.Čiurlionio kvartetui ir kitiems, kiti kolektyvai - pučiamųjų instrumentų orkestras "Ąžuolynas" ir Kauno bigbendas - irgi puikūs.

Po ilgai trukusio filharmonijos remonto čia sulaukiame labai ryškių žvaigždžių ir anšlagų. Į geresnius koncertus bilietai išperkami iš anksto. Į atnaujintą salę negėda ir žvaigždes pakviesti, be to, žinome, kad čia ateis žiūrovai.

Publiką mums iš dalies formuoja festivaliai. Pasiklausę rimtesnės muzikos Pažaislio festivalyje, žmonės ir į filharmoniją užsuka. Festivalis "Kaunas Jazz" suburia kiek kitokios muzikos gerbėjų ratą, kurie taip pat į filharmoniją ateina. Žiūrime į priekį - stengiamės užsiauginti būsimąjį klausytoją. Tam siūlome edukacinę programą, koncertus visai šeimai.

Negalime sakyti, kad krizės mes visiškai nepajutome - nebegauname valstybės dotacijų koncertinei veiklai, sunkiau susirasti rėmėjų. Iš pelningesnių projektų gautas lėšas investuojame į nepelningus. Dirbame atsiraitoję rankoves, kad nepaleistume publikos. Ypač šiais laikais projektus reikia gerai apgalvoti. Kiekviename jų stengiamės pateikti intrigų gerąja prasme - kažko, kas sudomintų, pritrauktų publiką. Bepigu teatrams - pastatė spektaklį, ir jis metai iš metų rodomas repertuare. Mes naujų koncertų turime nuolat pasiūlyti. Visą laiką galvojame, kaip pasiūlyti gero lygio koncertus ir pritraukti publiką."

Raminta Šerkšnytė
Kompozitorė, pianistė, Nacionalinės premijos laureatė:

"Laimė, žmonių, su kuriais bendrauju, nestebina tai, kad aš, jaunas žmogus, kuriu rimtąją, o ne populiariąją muziką. Žinoma, būtų lengviau užsidirbti pinigų, kuriant daineles populiariems atlikėjams. Bet aš esu įsitikinusi, kad žmogus ne tik dėl pinigų dirba. Yra ir kuriančio žmogaus garbės reikalas, kaip jis žiūri į savo specialybę ir ko jis siekia.

Kokios perspektyvos rimtąją muziką kuriančiam kompozitoriui Lietuvoje? Muzika - universalus menas, neturintis sienų. Šiuolaikinis pasaulis muzikai kur kas dėkingesnis nei literatūrai, kurią, kad ji keliautų, reikia išversti. Apsiriboti vien Vilniaus, Kauno ar Lietuvos auditorija kompozitoriui būtų rizikinga - paprastai galvojama apie platesnę auditoriją. Aš pati daugiau kūrybinių užsakymų sulaukiu iš užsienio nei iš Lietuvos. Esu kūrusi muziką Kanados, Vokietijos, Austrijos, Skandinavijos ir kitų šalių užsakymu. Muzika lengvai keliauja - kūrinys gali būti sukurtas užsienio kolektyvo ar festivalio užsakymu, tačiau jis lygiai taip pat sėkmingai gali skambėti ir Lietuvoje, ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.

Tiesa, pradžia jaunam kompozitoriui - labai sudėtinga. Kaip užmegzti ryšius, išeiti į viešumą, kad apie tave sužinotų, kviestų? Tai padaryti man padėjo kompozitorių kursai užsienyje. Jaunas žmogus pats turi būti labai aktyvus. Jei sėdėsi užsidaręs namuose ir lauksi, kol ką pasiūlys, - gali ir nesulaukti. Žmogus turi būti aktyvus, domėtis, kas vyksta Lietuvoje, artimesniame ir tolimesniame užsienyje. Kompozitoriams, muzikams svarbu nebūti užsidarius - būtina keliauti, plėsti patirtį, matyti mus pačius dideliame kontekste. Kursai užsienyje man davė didžiulės naudos - ten mezgėsi kontaktai, natūraliai išaugę į bendradarbiavimą su įvairių šalių atlikėjais.

Ar popmuzika yra rimtas konkurentas akademinei muzikai? Nemanau. Egzistuoja įvairūs skoniai ir poreikiai. Žinoma, rimtąja muzika domisi kur kas mažiau žmonių nei populiariąja. Bet rimtąja muzika domėjosi visais laikais. Tikiuosi, visą laiką bus žmonių, kuriems neužteks meno kaip pasilinksminimo. Domėjimasis rimtąja muzika labai priklauso nuo požiūrio į muziką šeimoje ir nuo valstybės požiūrio į tokių vertybių propagavimą. Daugelyje užsienio šalių skatinamas gyventojų domėjimasis rimtuoju menu. Kaip pavyzdį galiu pateikti Vokietiją, Skandinavijos šalis.

Rimtosios muzikos, kaip ir kitokios rimtosios kultūros, propagavimo pasigendu Lietuvoje. Lietuvos televizijoje anksčiau buvo rodoma kur kas daugiau kultūrai skirtų laidų. Dabar ypač iš komercinių kanalų nuo ryto iki vakaro sklinda žemos kokybės popmuzika. Proporcijos tarp vieno ir kito žanro visiškai neišlaikomos."

Kristina Domarkienė
Smuikininkė, Kauno apskrities J.Gruodžio konservatorijos dėstytoja:

"Anksčiau, kai muziko specialybė buvo prestižinė, ją rinkdavosi daugiau vyrų - grodamas orkestre galėjai gauti padorų atlyginimą ir išlaikyti šeimą. Dabar taip nebėra, ir ši specialybė labai sumoteriškėjo.

Anksčiau jaunimas neretai muziko profesiją pasirinkdavo. Dabar pasižiūri, kiek muzikai uždirba, ir tokį kelią rinktis vengia. Pasimoko muzikos vaikystėje - vis dar yra tėvų, manančių, kad mokėti groti kokiu instrumentu, kaip ir mokėti šokti, yra aristokratiška. Nemažai ir vertinančių visapusišką muzikinį išsilavinimą, kurį įgijęs gali visai kitaip klausytis muzikos - vaizdžiai tariant, gali suprasti, iš kurios pusės skambina varpai. Septynmetes muzikos mokyklas baigia daug vaikų, bet siekiančiųjų aukštesnio muzikinio išsilavinimo, stojančiųjų, tarkime, į mūsų konservatoriją, dabar yra daug mažiau. Beje, ir septynmetes muzikos mokyklas baigusiųjų parengimo lygis yra suprastėjęs. Sovietmečiu mes iš vaikų daugiau reikalaudavome, sunkėme iš jų devintą prakaitą. Šiandien mokiniai groja lengvesnius kūrinius, lygis silpnesnis. Tai - švietimo sistemos spragos.

J.Gruodžio konservatorija - aukštesnioji mokykla, pas mus ateina mokytis paaugliai, baigę 8-9 vidurinės mokyklos klases, jau turintys tam tikrą muzikinį pasirengimą. Deja, stojančiųjų sumažėjo. Viena priežasčių - didėjantis atotrūkis tarp septynmečių muzikos mokyklų ir konservatorijos.

Ką jiems veikti baigus konservatoriją, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) ar jos fakultetą Kaune? Atrodytų, miesto simfoniniame orkestre, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre visos vietos užimtos. Tačiau ir į pensiją žmonės išeina, ir rankas susilaužo ar išteka - kaita yra, ir gerų muzikantų reikia visada. O rajoninėms muzikos mokykloms nuolatos trūksta įvairių specialybių mokytojų. Iki šiol neteko girdėti apie bedarbio pašalpos prašančius muzikantus.

Didelė dalis baigusiųjų J.Gruodžio konservatoriją tęsia muzikos studijas LMTA. Mūsų mokiniai kol kas sugeba įstoti į nemokamas vietas, nors studijų kaina nepatekusiesiems į šias vietas yra šiurpinanti - 17-19 tūkst. litų metams.
Dalis perspektyvių jaunuolių išvažiuoja studijuoti į užsienį ir muziko karjerą tęsia ten. Nereikėtų labai stebėtis - dalis visų specialybių žmonių išvažiuoja iš Lietuvos. Mokiniai-žvaigždutės nebesidairo į Vilnių - jie dairosi kur nors toliau. Neseniai teko dirbti su amerikiečių miuziklu Šveicarijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose. Kiek teko bendrauti su tose šalyse studijuojančiais jaunais Lietuvos muzikais - visi ieško galimybių ten pasilikti. Ten muziko profesija, kaip, beje, ir kitos profesijos, yra gerai atlyginama - tiek muzikos pedagogo, o orkestranto - juo labiau."