Riešinės – šilumai ir grožiui

Reta paroda Klaipėdos etnokultūros centre sulaukia tokio lankytojų antplūdžio, kaip šiuo metu veikianti riešinių ekspozicija, džiuginanti akį nuostabiais pajūrio krašto moterų rankadarbiais.

Dabar labai madingos

Jau antrąsyk metų sandūroje Palangos krašto etnoklubo „Mėguva” tradicinės tekstilės mokymo centro entuziastės susibūrė, atrinko ir į uostamiestį atvežė gražiausius savo rankdarbius. Ekspozicijoje - keli šimtai riešinių, kurias numezgė, nunėrė, spalvingais raštais ir karoliukais išdabino trys dešimtys auksarankių moterų iš Šilutės, Platelių, Girkalių, Gargždų, Vydmantų, Būtingės, Palangos, Klaipėdos ir Neringos.

„Net akys raibsta, širdis sąla, kaip gražu. Sunku būtų išsirinkti“, - šypsojosi etnologė Anelė Michejevienė. Anot jos, prieš Kalėdas atidaryta paroda sulaukė didžiulio klaipėdiečių dėmesio, kuris neslūgsta iki šiol, nors dovanų šventėms paieškos jau baigėsi. Daug kas ateina ne tik pasižiūrėti, bet ir išsirinkti sau riešines. Jos kainuoja nuo 100 iki 200 litų, o vienos, išsiuvinėtos Svarovskio kristalais, gerokai brangesnės. Bet riešinės dabar labai madingos.

Raštuotas riešines įgudus numegzti galima ir per kelis vakarus, o karoliukais išdabintoms net meistrei prireikia viso mėnesio. Tokioms riešinėms panaudojama iki tūkstančio stiklo karoliukų, tai didelio kruopštumo ir išmonės reikalaujantis užsiėmimas. Bet vis daugiau žmonių tuo „užsidega”, dėvėti riešines ypač pamėgo jaunimas.

Riešinė yra meniška, nors ir miniatiūrinė aprangos dalis, taip pat lietuvių etnografinių drabužių detalė. Tai megztas arba nertas vilnonis 5-15 centrimetrų ilgio puošnus rankogalių tipo užmovas. Iš pradžių jis buvo skirtas dėvėti užsimovus ant rankų riešų dėl šilumos, vėliau - ir dėl grožio.

Grįžo po 100 metų

Atsiradusi kaip kasdienio drabužio detalė ir tautinio kostiumo akcentas dabar riešinė tapo madingu aksesuaru. Jis siejamas ne tik su primiršta šimtamete tradicija ir sportu, kuriame riešinės naudojamos prakaitui nusivalyti. Puošnūs poriniai mezginiai netikėtai tapo labai populiarūs kaip meniškos aprangos detalės, į antrąjį planą nustumiančios savo praktinę funkciją, į pirmąjį iškeliančios meninę kūrybą ir grožį. Vis dažniau darbe ar šventėse galima pamatyti riešines mūvint ne tik moteris. Ir kai kurie vyrai negali atsispirti šiai madai.

Europoje ir ypač Šiaurės šalyse iš vilnonių siūlų numegztos riešinės buvo paplitę dar XIX amžiuje. Jos buvo populiarios Latvijoje, Estijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Anglijoje. Lietuvoje XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje ir moterys, ir vyrai jau dėvėjo ant rankų riešų užmaunamus megztus rankogalius.

Anksčiau riešinių lietuviams prireikdavo rudenį ir žiemą, kai šalčiau. Nusimegzdavo paprastas riešines ir užsimaudavo ant riešų. Raštuotos, karoliukais puoštos riešinės būdavo išeiginės. Keičiantis madoms XX amžiaus pirmoje pusėje riešines palaipsniui pakeitė pirštinės su ilgais riešeliais, užmaunamais ant kailinių ar palto rankovių galų; jos taip pat riešinėmis vadintos. Nykstant etninės kultūros reliktams dalis riešinių negrįžtamai išnyko, kitos pateko į muziejus, tapo etnokultūros paveldo dalimi. Gal dėl šaltesnio klimato Islandijoje ir Grenlandijoje ši tradicija visą laiką buvo gyva, funkcionuojanti, o pas mus būta pertrūkių. Dabar riešinių kūrimo tradicija Lietuvoje atgijo, po 100 metų pertraukos jos vėl sulaukė populiarumo visuomenėje.

Pasėtas grūdas sudygo

Etnologų teigimu, žemaitiškos riešinės visada išsiskyrė ne tik sodrių spalvų deriniais, bet ir raštų gausa bei įvairove. Klaipėdos krašte jas labiausiai mėgdavo megzti skersadryžes, įvairiaspalves. Visuomet buvo svarbus mezgėjų racionalumas ir kūrybiškumas, sugebėjimas detales jungti į vieningą ir menišką visumą. Tai matyti ir iš Klaipėdos etnokultūros centre veikiančios parodos. Joje atsidūrę riešinės - tikri miniatiūriniai meno kūriniai. Jos papuoštos tradiciniais, šio krašto etnokultūrai būdingais ornamentais.

Palangos krašto etnoklubas „Mėguva“ 2005-aisiais įsteigė tradicinės tekstilės mokymo centrą. Pasak jo vadovės Zitos Baniulaitytės, taip siekiama išsaugoti ir skleisti sukauptą tradicinių tekstilės amatų patirtį, suteikti jiems šiuolaikinį reikšmingumą ir skatina tautinio paveldo produktų gamybą. Pernai buvo surengti aštuoni įvairių tradicinės tekstilės technologijų seminarai. Populiariausias - riešinių mezgimas. Šias nuostabias tekstilės miniatiūras iš užmaršties prikėlė vilnietė folkloristė Irena Filomena Juškienė. Jos asmeninis pavyzdys bei išleista knyga „Riešinės“ paskatino moteris susirasti ploniausius močiučių virbalus ir imtis mezgimo. Pirmąkart Palangoje riešinių technologiją parodė menotyrininkė Teresė Jurkuvienė audimo seminaro metu 2005-aisiais. Pasėtas grūdas sudygo - tautodailininkė Rita Lygutienė atrado riešinių pasaulį. Kiek vėliau girkališkė Birutė Čepienė numezgė jų visą kolekciją ir pati ėmėsi vesti riešinių mezgimo seminarus. “Dabar besimokančių šios technologijos iš seminarų, knygų, interneto, draugių ar žurnalų yra tikrai daug. Populiarumą skatina ir praktiškumas, nes riešinės mūsų oro sąlygomis atstoja pirštines ir yra papuošalas ne tik moterims bet ir vyrams, tinkantis prie įvairiausio rūbo - nuo tautinio kostiumo iki vakarinės suknelės ir smokingo”, - mano Z.Baniulaitytė.

Pajūrio krašto moterų sukurtų riešinių paroda Klaipėdos etnokultūros centre veikia iki sausio 11-osios.