Režisierius Th.Schmidtas: „Gyvenimas tėra sapnas“

Filmų apie budizmą festivalyje „Budos kine“ lankosi filmo - vienos iš festivalio premjeros - „Senovės Tibeto beieškant“ režisierius Thomas Schmidtas.

Kilęs iš Hamburgo, 45 metų Th.Schmidtas yra profesionalus operatorius, dirbęs Berlyno kino industrijoje nuo 1990-ųjų - vaidybinių filmų, reklamų, televizijos laidų ir muzikos video klipų kūrime. Šiuo metu jau kelis metus Thomas dirba kaip dokumentinių filmų kūrėjas. 

Thomas tapo budistu prieš 15 metu ir prieš porą metų nusprendė sukurti kelis filmus apie budizmą. Keliaujant po niekada baltojo žmogaus nelankytas vietas Rytu Tibete, Thomui ir jo komandai pavyko užfiksuoti unikalius kadrus apie antgamtinių sugebėjimų turinčius jogų tradicijos tesėjus.

„Senovės Tibeto beieškant“ rodomas vasario 20 dieną, 19.00 val. kino teatre „Pasaka“, o po filmo demonstravimo režisierius atsakys į klausimus, bei plačiau papasakos apie filmo kūrimą.

Diskusija su režisieriumi taip pat vyks festivaliui persikėlus į Kauną - „Senovės Tibeto beieškant“ rodomas vasario 25 dieną, 18.00 val., M. Žilinsko dailės galerijoje.

 

- Jūs ne naujokas kine, tačiau tai pirmasis autorinis jūsų filmas. Kas paskatino jį sukurti?

- Ir iki tol dirbau kino industrijoje, sukiojausi prie kameros. Buvau operatoriaus asistentas - kūrėme reklamą, televizijos ir kino filmus. Pats darbas man patiko, tačiau tai, ką kūrėme nebuvo labai įdomu. 1995 metais tapęs budistu pasakiau sau: noriu panaudoti savo profesinius įgūdžius tam, kad kurčiau filmus, kuriuos pats norėčiau žiūrėti. Filmus, kurie būtų ne tik įdomūs, bet ir turiningi bei prasmingi.

- Kokia svarbiausia filmo idėja?

- Tibeto Himalajuose dar galima sutikti gyvai perduodamus aukščiausius Budos mokymus. Tai neįkainojamas žmonijos lobis, tačiau šis giliausias tikrosios mūsų proto prigimties suvokimas nenumaldomai nyksta. Tikiuosi, kad savo darbu prisidedu prie šios išminties išsaugojimo.

- Iš kur kilo jūsų susidomėjimas Tibeto budizmo tema?

- Turbūt visada buvau budistas - net ir tuomet, kai to nežinojau. Ir štai vieną gražią dieną (tuomet jau buvau trisdešimties) mano mergina vos ne prievarta nusitempė mane į paskaitą apie budizmą. Ten ir išgirdau lamos žodžius: „Viskas tėra tik sapnas, kurį sapnuoja mūsų pačių protai“. Mintis man patiko, tad norėjau pats įsitikinti, jog ji teisinga.

- Kaip sekėsi kurti filmą? Ar kildavo kokių nors sunkumų ar priešingai - viskas vyko sklandžiai?

- Išorinių sunkumų buvo. Gauti iš kinų valdžios leidimą filmuoti Tibete tiesiog neįmanoma. Bet jei esi panašus į turistą - viskas puiku. Tačiau reikia būti labai atsargiam. Svarbiausias mūsų tikslas buvo sutikti ir nufilmuoti Tibeto jogus. Tai žmonės, atsisakę visų žemiškų dalykų, kad praleistų likusį gyvenimą medituodami kalnuose. Rasti šiuos jogus labai sunku. O net ir atradęs juos negali būti tikras, kad jie panorės nutraukti savo atsiskyrimą ir duoti interviu. Tenka įtikinėti, kad filmavimas bus kažkuo naudingas. O kaip tai padaryti, jei jų nedomina nei pinigai, nei šlovė?

Pamenu, kaip vienas didis jogas pasakė mums: „Įveikėte tokį didelį kelią, kad sutiktumėte mane. Žinau, kaip galite pasiekti nušvitimą dar šiame gyvenime. O jūs filmuojate ir užduodate vaikiškus klausimus.“ Kita vertus, mums kažkaip sekėsi atsirasti reikiamu laiku reikiamose vietose. Nemanau, kad tokį filmą įmanoma suplanuoti - tiesiog darai jį ir tiek.

- Su kokiais keisčiausiais ir netikėčiausiais dalykais susidūrėte kurdami filmą?

- Išvykdami į Tibetą, neturėjome supratimo, ar rasime ką nors, ką verta filmuoti. Bandėme to klausinėti, bet niekas Vakaruose nežinojo, ar jogų tradicijai pavyko išgyventi Kinijos kultūrinę revoliuciją. Todėl tiesiog netekome žado, kai pagaliau sutikome žmones, praktikuojančius tantrinį budizmą tais pačiais būdais, kaip tai darė paslaptingieji senojo Tibeto budizmo pradininkai, tokie kaip prieš 900 metų gyvenęs jogas Milarepa.

Man labiausiai jaudinanti akimirka buvo susitikimas su Repa Tsultrimu Tachinu. Tuo metu jis buvo atsiskyręs, tačiau mums buvo leista su juo pasimatyti. Deja, kalbėtis su mumis jis nepanoro. Jis sėdėjo oloje pusiau pramerktomis akimis, nugrimzdęs į gilią meditaciją. Nepajudinamas kaip uola protas. Kai man leido jį nufilmuoti, vos įstengiau nulaikyti rankose kamerą. Daugumai žmonių, ypač medituojančių, šios 40 sekundžių bus labiausiai sukrečiantis filmo epizodas.

- Ką filmo kūrimas davė jums kaip žmogui. Ko išmokė?

- Mano pamatyti dalykai ir sutikti jogai yra labai toli nuo mūsų suvokimo kaip viskas yra iš tikrųjų. Jie tiesiog netelpa į materialistines vidurinės mokytojų koncepcijas. Gyvenime yra svarbesnių dalykų nei dirbti, pasistatyti namą, sumokėti mokesčius ir numirti. Daug svarbesnių. (Sakau tai, kaip vokiečio inžinieriaus sūnus). Tibete dar liko žmonių, galinčių įrodyti, kad šis gyvenimas tėra sapnas. Po to rimtai žiūrėti į „problemas“ labai sunku. Tai suvokęs, greičiausiai pažvelgsi į viską nebe iš dėžės vidaus, o iš išorės.

Seniai svajojau nukeliauti į Tibetą ir pamatyti paskutiniuosius gyvus jogus. Atrodo, kad svajonės pildosi, jei ilgą laiką sutelki į jas dėmesį. Taigi, elkitės su savo svajonėmis atsargiai. Tam tikru metu susiklostė visos būtinos sąlygos ir viskas vyko labai sklandžiai. Svarbu turėti kantrybės ir laukti, kol tos sąlygos pribręs.

- Toks darbas reikalauja nemažų išteklių: laiko, pinigų, energijos ir t.t. Iš kur jūs visa tai gavote?

- Jei esi tikras, kad darai tai, ką turi daryti, nei laikas, nei pinigai nebeturi tiek reikšmės. Tiesiog negalvoji, kiek iš to uždirbsi, ir nesvarstai, ar tas dalykas vertas pastangų. Paprasčiausiai darai tai, ką reikia. Galimybė daryti ką nors naudingo teikia didelį pasitenkinimą.

Kadangi lėšų filmui kurti neturėjome, į Tibetą iškeliavome kaip stovime. Trys idealistai draugai ryžosi nuotykiui su visiškai neaiškia pabaiga. Mes net neieškojome finansavimo, nes net nežinojome, ar rasime ką nors, ką verta filmuoti. Žinoma, buvo ir džiaugsmingų akimirkų ir nusivylimų. Šiaip ar taip, dabar džiaugiuosi, kad viską darėme būtent taip. Manau, jog filmo žiūrovai galės pajusti, kad viskas jame autentiška.

- Tad kokia svarbiausia filmo žinia žiūrovams?

- „Senovės Tibeto beieškant“ nėra mokomasis budistinis filmas. Atvirai sakant, kai kurių savo nufilmuotų dalykų ir pats negaliu paaiškinti. Tačiau tikiuosi, kad jis leis žmonėms pažvelgti į aukščiausią Budos išmintį: šis pasaulis nėra toks tikras, kaip mes paprastai manome. „Viskas yra sapnas, kurį susapnavo mūsų pačių protas“.

 

Vilniuje festivalis "Budos kine" vyksta vasario 18- 24 d. kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“.

Vėliau festivalis perskels į kitus Lietuvos miestus ir vyks:

Kaune vasario 25 d. - kovo 3 d. Mykolo Žilinsko dailės galerijoje.

Šiauliuose kovo 4 - 7 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje.

Panevėžyje kovo 18 - 21 d. Kino teatre „Garsas“.

Klaipėdoje balandžio 8 - 11 d. Klaipėdos dailės parodų rūmai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių