Raudonkepuraitė – vilnonė ir džiazuojanti

Klaipėdos lėlių teatro scenoje sekmadienį pasirodys trečioji šio sezono premjera – spektaklis visai šeimai „Raudonkepuraitė“.

Seną, tūkstantį kartų girdėtą Šarlio Pero pasaką iš naujo atrasti kviečia gerai žinoma lėlių teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė ir jos kūrybinė komanda: rašytojas, dramaturgas Mindaugas Valiukas, dailininkė Viktorija Dambrauskaitė, kompozitorius Donatas Bielkauskas-Donis,  aktorės Renata Kutaitė ir Karolina Jurkštaitė.

Su kūrybine grupe kalbėjomės apie šiltą, ryškų, „vilnonį“, dinamišką, kupiną intrigų, peripetijų, dramatizmo spektaklį; apie kūrybines patirtis ir atradimus.

Iš vilko pozicijų

– Gintare, kodėl spektaklio pagrindu pasirinkai šią šimtus kartų girdėtą, matytą, interpretuotą pasaką?

Gintarė: Kaip suaugusiųjų teatro scenoje režisieriai svajoja pastatyti „Hamletą“, taip lėlių teatre – „Raudonkepuraitę“, pagvildenti šią istoriją. Tai jau klasika tapusi medžiaga, kurioje – klodų klodai. Ir ši pasaka pasiduoda interpretacijoms.

– Ar jūsų versija labai skirsis nuo originalo?

Gintarė: Manau, kad nesame nutolę nuo originalo. Tiesiog į šią pasaką pasižiūrėjom kitu aspektu – iš vilko pozicijų, plėtojam jo temą: kodėl jis praryja Raudonkepuraitę ir senelę? Kas jį verčia taip elgtis? Ir spektaklio veiksmas vyksta ne kokiais nors viduramžiais, o dabar. Kalbama apie šiandieną – viskas vyksta čia pat, už kampo.

Mindaugas: Ši pjesė yra džiazas. Ir šitoje džiazinėje kompozicijoje Raudonkepuraitės tema gal net nėra pagrindinė. Kuo nuo pasakos skiriasi ši pjesė, šitas spektaklis? Čia yra ne pasakiškos motyvacijos. Pati pasaka labai koncentruota ir ten jokių motyvacijų, paaiškinimų ir pasufleravimų nėra. O mes stengiamės psichologiškai motyvuoti, kodėl vienas daro taip, kitas – kitaip, atsižvelgiant į charakterį, aplinkybes. Pasakoje labai daug beveik hamletiškų „neaiškumų“... Tarkim, kodėl mama išleidžia mažą vaiką į mišką, nors žino, kad jame klaidžioja vilkai? Ji nori jo atsikratyti? Kodėl mergaitė apskritai kalbasi su vilku? Kodėl Raudonkepuraitė taip ilgai neatpažįsta lovoje gulinčio vilko? Kodėl vilkas pasiūlo Raudonkepuraitei nusirengti ir atsigulti šalia? Kodėl ji atsigula? Kodėl Raudonkepuraitės toks vardas? Kodėl pasakos moterys – vienišos? ir t.t., ir t.t... Į daugelį šių klausimų bandė atsakyti ir Froidas su Jungu, Disnėjus bei kiti. Taigi mes esame neblogoje kompanijoje.

Gintarė: Labai daug personažų, peripetijų, dramatiškų scenų... Išeina tokia raizgalynė, savotiška muilo opera.

Valdys pirštinines lėles

– Kreipiuosi į aktores. Renata, esi vaidinusi daugybėje spektaklių. Ar šis iš tavęs pareikalavo kažkokių naujų gebėjimų, savybių? Galbūt jauteisi neįprastai?

Renata: Šiame spektaklyje kaip tik nesijaučiau neįprastai. Jaučiu, kad būtent jis ir yra tai, dėl ko smagu dirbti ir vaidinti lėlių teatre. Kiekvienam aktoriui svarbu atsiskleisti iš profesinės pusės, o lėlininkui tai visų pirma yra charakterių kūrimas – tu turi nežinomam objektui ar personažui, kažkam kitam sukurti gyvenimą. Čia tų gyvenimų su Karolina sukūrėm nežinau kiek, bet tai nėra neįprasta.

– Karolina, tave žiūrovai pažįsta kaip dviejų spektaklių režisierę, o kaip aktorė šioje scenoje debiutuosi pirmą kartą. Kokios tavo patirtys? Sunku?

Karolina: Žinoma, sunku, nes reikia atgauti formą. Bet čia kaip su dviračiu – jei kažkada išmokai juo važiuoti, bet 100 metų nevažiavai, tereikia vėl pabandyti, ir įgūdžiai sugrįžta.

– Žiūrint Tavo režisuotus spektaklius atrodytų, kad esi visai kito braižo lėlininkė, o čia – pirštininės lėlės...

Karolina: Apie savo braižą kol kas nieko negaliu pasakyti, nes esu pastačiusi tik du spektaklius. O pirštininės lėlės yra klasika. Kaip ir Š.Pero pasaka...  Kai pasiimi šiltą, paprastą pirštininę lėlę, kuri dar yra veltinė ir tikrąja to žodžio prasme šilta, tai tavyje kažkas pabunda. Tu negali atsisakyti vaidinti, nes viskas yra labai arti... Be to, lėlininkai yra tokie žmonės, kurie turi prisitaikyti prie aplinkybių, nes pats lėlių teatras jau yra forma.

Renata: Gintarė turbūt ne veltui pasikvietė Karoliną. Iš studijų laikų man Karolina asocijuojasi būtent su tuo, ką ji daro dabar.

Muzika pašieps popkultūrą

– Viktorija, o kaip vyko Tavo darbas? Žinau, kad darai darbelius iš vilnos ir Tau ne pirmiena ši technika...

Viktorija: Mano darbas vyko taip: ateini ir badai, badai, badai vilną. Ir taip du mėnesius. Visi draugai juokėsi – visur keliauju su lėle ir adata. Tai jau tapo lyg savotiška meditacija... O veltiniu užsiimu seniai, visuomet darydavau visokius sagiukus, kažkokias smulkmenas, prieš metus gavau didžiulį užsakymą – sukurti lėles fotoekspozicijai viename prekybos centre. Gintarė pamatė jas ir užsikabino. Visuomet, atrodo, darai labiau dėl savęs – sukuri kokį personažą, pasilieki sau arba kam nors padovanoji. O čia rezultatas aiškus: bus lėlės, bus spektaklis... Vienas džiaugsmas matyti, kaip viskas atgyja, juda. Kažkas nerealaus.

– Donatai, ne pirmą kartą bendradarbiauji su Gintare. Kaip vertini jos darbus ir galimybę dirbti drauge?

Donatas: Kiek teko matyti, man patinka Gintarės darbai. Taip pat ir šis: puikios lėlės, graži scenografija. Aš mielai bendradarbiauju su šia režisiere, nes galiu būti ir kūrėju, ne tik užsakymo vykdytoju. Tai palengvina darbą.

– O kaip sekėsi „velti“ muziką „Raudonkepuraitei“? Nuo ko atsispyrei ją kurdamas spektakliui? Kas tapo pagrindiniu muzikiniu (leit)motyvu?

Donatas: Paprastai, kai režisierius išdėsto savo mintis, atsiunčia scenarijų. Nuo to viskas ir prasideda. Labai paprastai – sėdu ir darau. Įsijungiu filmuotą medžiagą ir improvizuoju. Kai atbėga pasiklausyti mano vaikai ir pradeda šokinėti aplink, suprantu – teisinga kryptis. Kaip ir buvo sumanyta, muzika skamba pašiepdama šiuolaikinę populiariąją kultūrą, jos štampus.

Susibūrė kūrybinga komanda

– Kas netikėčiausia, įdomiausia buvo kuriant šį spektaklį?

Donatas: Netikėtumų kaip ir nebuvo. Gintarės spektakliams muziką kuriu jau ne pirmą kartą. Ir nors kūrinėlių nemažai, iš esmės tai nėra didelių apimčių darbas, kad atrastum save iš naujo. Gal kada bus stipriai eksperimentinis lėlių vaidinimas, tada ieškosim.

Viktorija: Masteliai, lėlių kiekis... Ir tai, kad viskas ėjosi lengvai ir gerai, nieko perdarinėti neteko.

Gintarė: Visų pirma, aš pirmąsyk statau spektaklį su pirštininėm lėlėm. Net nesitikėjau, kad bus taip paprasta, lengva ir įdomu dirbti. Ši lėlės valdymo technika iš tikrųjų yra arčiausiai žmogaus, todėl ji labai gyva, šilta. Kitas dalykas, kuris mane nudžiugino, tai labai kūrybinga komanda. Kažkurią dieną kaip tik pagalvojau, kad mane supa kūrybingi žmonės, kurie pagelbėja, nes aš viena to nepadaryčiau. Tai ir Viktorija, kuri turi neribotą fantaziją – tu jai pametėji mintį, o ji nustebina tave, padarydama dar geriau nei tikėjaisi. Mindaugas, kuris puikiai narplioja siužetines linijas, analizuoja situacijas. Donatas, kuris jaučia muziką ir iš kelių dar nenušlifuotų scenelių pagavo visą spektaklio atmosferą. Karolina ir Renata, kurios buvo mano bendrakursės, o dabar – šimtabalsės lėlininkės, kuria kartu ir yra lygiavertės partnerės... Kai kūrybinė atmosfera šilta, tai ir darbas labai lengvai einasi. Tikriausiai dar nėra buvę, kad viskas būtų taip paprastai, kad taip lengvai gimtų spektaklis. Galbūt viskas teisingai sudėliota, o koks rezultatas, pamatysim, kai bus žiūrovų...

Mažiems ir dideliems

– Kalbant apie žiūrovus: ar svarbus jų amžius?

Gintarė: Spektaklis skiriamas žiūrovams nuo trejų metų, nes šįkart svarbus vaidmuo tenka siužetui, nemažai peripetijų, dramatiškų situacijų, todėl reikia valdyti dėmesį. Bet niekada nedraudžiame ir mažesniam vaikui žiūrėti spektaklį – tėvai pažįsta savo vaikus ir žino, kiek jie pajėgūs „pasiimti“. Galų gale, jie augs su tuo spektakliu ir pamažu pradės jį suprasti.

Mindaugas: O aš manau, spręsdamas pagal medžiagą, kad šio spektaklio žiūrovo amžius – 10 metų.

Gintarė: Bet tikrai žiūrės ir mažesni, nes veiksmas dinamiškas.

– Sakote, kad viskas „slydo“ lengvai. Tad jokių sunkumų neiškilo? Kuriant vaidmenis, ieškant režisūrinių sprendimų, plėtojant siužetines linijas?..

Gintarė: Tikriausiai buvome subrendę pirštininių lėlių spektakliui. Jis pats veržėsi.

Renata: Faktas, kad šis spektaklis – „pribrendęs reikalas“. Aš apie tai gal net ir negalvojau. Pagal viską, kaip klostėsi ta gyvenimo ir laiko atkarpa, aš neturėjau vaidinti šitame spektaklyje. Bet kai Gintarė pasiūlė, neturėjau galimybės atsisakyti – būčiau nesusitarusi su savim, nes pačios kojos nešė į salę, rankos čiupo lėlę...

Spektaklio visai šeimai „Raudonkepuraitė“ premjera – lapkričio 18 d. 12 ir 14 val. Klaipėdos lėlių teatre (Vežėjų g. 4). Bilietai – po 12 Lt.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių