Rašytojas V.Normanas: tik menas ir meilė gali nugalėti mirtį

Rašytojui, žurnalistui ir filosofui Viliui Normanui – vos dvidešimt penkeri ir jis turbūt yra vienintelis lietuvis, kuris sulaukęs tokio amžiaus gali pasigirti, kad išleido jau penkis romanus.

Nors nuolatos sulaukia gausios kritikos, nors dirba iš karto keliems leidiniams ir dar studijuoja politikos mokslus, mesti rašymo jis neketina ir teigia, kad yra laimingas, galėdamas gyventi taip, kaip nori.

Vili, kaip jautiesi pasirodžius jau penktajam tavo romanui „Pavojingas protas“? Kokios mintys ir jausmai tave lanko?

Mano gyvenimas – kaip važiavimas amerikietiškais kalneliais, nuolatos kyli ir krenti taip greitai, kad vos spėji susigaudyti, kas vyksta. Romano pasirodymas, aišku, buvo nuostabus įvykis. Po ketvirtojo romano „Meilė nugali viską“, parašyto kartu su Raimondu J. Nabus, apskritai abejojau, ar verta kurti šalyje, kur menas ir menininkai yra mažiausiai vertinami ir gerbiami, tačiau galiausiai ryžausi dar vienai avantiūrai – grandioziniam projektui „Pavojingas protas“. Nors romanas tik vargais negalais išvydo dienos šviesą, aš tikiu, kad jis įeis į Lietuvos literatūros istoriją, kaip pirmas tikrai ryškus ir radikalus kūrinys apie postmodernios visuomenės žlugimą. Dėl to, žinoma, labai džiaugiuosi. Nesvarbu, kas ir ką sakys apie šį romaną, bet netikiu, jog kas nors, jį perskaitęs, galėtų tylėti. Esu laimingas, galėdamas savo gyvenimą užpildyti veikla, kuri man atrodo prasminga ir elgtis taip, kaip liepia mano sąžinė.

Kas taip nuvylė po romano „Meilė nugali viską“ pasirodymo, kad abejojai, ar apskritai verta kurti?

Nuvylė tai, kad skaitytojai net neturėjo galimybės įvertinti šio kūrinio, nes knygynai – pačiame krizės įkarštyje – nusprendė nepardavinėti nekomerciškų savo šalies autorių kūrinių. Tada pamaniau: na, štai, ne meilė nugali viską, o pinigai. Kaip ir reikia tikėtis, laukiniame kapitalizme jokios žmogiškumo taisyklės negalioja. Knygynų savininkai – paprasčiausios prostitutės ir tiek.

Kas turėjo nutikti, kad vėl imtumeisi kurti?

Neturėjo nutikti kažkas įspūdinga. Paprasčiausiai norėjau parašyti apie tai, kaip laukinis kapitalizmas ir totalitarinė demokratija virsta naujomis koncentracijos stovyklomis. Kaip mes, tikėdami Vakarais, darome nedovanotiną klaidą: išmainom žmogiškumą į komformtą.
„Pavojingas protas“ – tai romanas apie visuomenę, kur privaloma būti laimingu, kur privalai siekti karjeros ir didinti vartojimą. Šį romaną tikrąja to žodžio prasme įkvėpė pats gyvenimas. Bet nereikia manyti, kad romane nieko daugiau nedaroma, kaip tik kritikuojamas kapitalizmas arba visuomenė. Anaiptol. Tai interaktyvus kūrinys, kuris pats kalbasi su skaitytoju. Buvau labai laimingas, jį kurdamas, ir tikiuosi, kad bent mažą dalį tos laimės sugebėjau perteikti skaitytojui. „Pavojingas protas“ – tai romanas, kuris verčia jus būti laimingu. Tai savotiškas literatūrinis seksas.

Ar vis dar tiki, kad meilė nugali viską?

Dabar kiek praplėsčiau šią Vergilijaus mintį ir sakyčiau: tik menas ir meilė gali nugalėti viską, net ir mirtį. Jei nemylėčiau, nieko nesukurčiau, o jei nekurčiau, nieko nemylėčiau. Man menas ir meilė yra neatsiejami dalykai. Gal dėl to romane tiek daug meilės, tiek daug jos sukeliamo skausmo, tiek daug blaškymosi ir abejonių... Net tada, kai esu apšaukiamas idealizmu arba paprasčiausia patirties stoka, tvirtai tikiu, kad pasaulis nepasiduos godumui ir nesusprogs nuo kažkieno per didelio ego. Būtent šis – nors ir trapus – tikėjimas padeda eiti pirmyn, nebijoti jokių sunkumų, nepasiduoti silpnumui ir netapti paprastu kapitalizmo sraigteliu. Mano kūryba yra tarsi gelbėjimosi ratas tiems, kas kaip ir aš, vis dar tiki žmogiškumo pergale prieš nužmogėjimą.

Pakalbėkim daugiau apie tavo naują kūrinį. Jį perskaičius atrodo, kad visai nesidomi šiuolaikiniais lietuvių autoriais, nesi susiformavęs jokio lietuvių rašytojų filologų kuriamos šiuolainės prozos vaizdo. Kaip nusakytum savo kaip romanų autoriaus rašymo „mokyklą“?

Niekada per daug nesidomėjau lietuvių autoriais. Nei praeities, nei dabarties. Tai, ką jie kuria, galėčiau pavadinti „kūryba, skirta sukelti kančią“. Tiek stiliaus manieringumo, tiek tematikos pasirinkimo prasme. Mano, kaip rašančio žmogaus augimas vyko skaitant prancūzų autorių kūrinius. Būtent ši mokykla darė man didžiausią įtaką. Jų stiliaus grakštumas, paprastumas, melodinga ir intelektuali proza – tai dalykai, kurie žavėjo ir iki šiol mane žavi. Manau, visa tai geriausiai nusako Marcelio Prousto frazė: „tikrovėje patiriamas sapno žavesys“. Skaitydamas prancūzų rašytojus iš tiesų išgyveni kažką panašaus į sapno žavesį ir supranti, jog kūryba, anot Friedricho Nietzsche‘s, yra pavojinga tuo, kad yra didesnė už gyvenimą. Ir didesnė ji yra todėl, kad sugeba sukurti tobulesnį pasaulį. Pasaulį, kuriame bent trumpam gali pasislėpti nuo išorinio pasaulio siaubo ir absurdo.

Ar tau buvo reikšminga, kaip lietuvių kritikai įvertino tavo ankstesnius romanus? Ir apskritai, kaip vertino?

Kai pasirodė pirmas mano romanas „Šnebždesys“, sulaukiau tikrai įžeidžiančių ir atvirai niekinančių recenzijų. O juk tada man buvo vos devyniolika ir tokia kritika negalėjo nežeisti! Bet dabar esu dėkingas tiems žmonėms – būtent jų dėka supratau, kad Lietuvoje vertinami ne kūriniai, o įvairiausi pašaliniai dalykai. Tokie kaip priklausymas vienai ar kitai literatūrinių draugų grupeliai. Nuo to laiko visiškai nesidomiu kas, ką ir kodėl sako apie mane ir mano kūrinius. Geriausias literatūros kritikas yra Laikas. Jis ir parodys, ko yra vertas vienas ar kitas kūrinys.

Romano „Pavojingas protas“ rašymo maniera tokia „žurnalistinė“, minimalistinė. Kaip tavo, rašančiojo, požiūriu, tokį romaną priims skaitytojas, juk jo vaizduotė turi būti genama pirmyn, prie vis naujų įvykių. Ar negąsdina tai, kad išrankus šiandieninis skaitytojas perskaitęs romaną gali pasakyti: na, nieko gi tame romane svarbaus nenutiko?

Šis romanas labai dinamiškas, todėl skaitytojai tikrai nenuobodžiaus. Kita vertus, jokio išrankumo šiandienos skaitančios publikos atžvilgiu aš nematau. Žmonės skaito viską, kas gerai išreklamuojama. Tai yra istorijos apie vampyrus, drakonus ir kitas nesąmones. Žinoma, tokių dalymų šiame romane nebus. Jame keliamos intelektualios, egzistencinės, bendražmogiškos problemos. Nors daugelis mano pažįstamų menininkų teigia, kad šiandienos žmogus nori vieno – užsimiršti ir patirti malonumą, aš neprarandu vilties, kad atsiras ir tokių skaitytojų, kurie norės susimąstyti ir kartu su romano veikėjais išgyventi kažką daugiau nei fantastiniai muilo burbulai. Aš nesiekiu masinio populiarumo. Mano kūryba skirta mąstantiems žmonėms, o tokių visais laikais buvo mažuma.

Ar sutiktum su tuo, ką sako daugelis rašytojų: man romanas prasideda nuo veikėjo ir svarbiausia, dėl ko rašau romaną, yra papasakoti veikėjo „istoriją“?

Nėra recepto, kaip parašyti romaną. Kartais pirma gimsta istorija, kartais pirmiausia gimsta konkreti idėja. Apskritai, norėčiau pasakyti, jog kūryba mane labiausiai ir žavi tuo, kad ji visada yra spontaniška ir nenuspėjama. Čia nėra jokių taisyklių, jokių aiškių ribų ar normų. Rašytojas tėra užrašymo priemonė. Pasakyti, kaip gimsta romanas yra absoliučiai neįmanoma. Nes jis yra stebuklas net ir pačiam rašančiajam.


Kas inspiravo tokį romano „Pavojingas protas“ siužetą, kuris plėtojasi akademinių filosofų mentaliteto pagrindu? Ar pritartum, kad filosofo išsilavinimas gali rašytojui labai trukdyti – pakiša idėjas ir grynąsias žodines formuluotes vietoje vaizdų?

Inspiravo greičiausiai pats gyvenimas: mat aš niekaip neišsivaduoju iš akademinės aplinkos ir nuolatos bendrauju su šio pasaulio atstovais. Kita vertus, romane ne tiek svarbi yra aplinka, kiek pačios idėjos. Būtent žaidimas idėjomis yra stiprioji romano pusė ir aš niekada nesutiksiu su nuomone, kad grynosios žodinės formuluotės gadina grožinę kūrybą. Aš manau visai priešingai: skaitydamas bet kokį grožinį tekstą, dažniausiai praleidžiu visus gamtos aprašymus ir kitas neesmines smulkmenas, kurios pasitelkiamos tik tam, kad pataikytum į formatą. Man tai atrodo absoliučiai kvaila. Be to, postmoderni literatūra jau seniai išsivadavo iš privalomo vaizdų aprašymo ir kuo toliau, tuo labiau pastebima tendencija, kad skaitytojas ieško ne gražiai aprašomų išorės detalių, bet giliamintiško, idėjomis grįsto teksto.

Tavo romano stiprioji pusė yra dinamiškas siužetas, atrodo, kad sieki kurti romaną, kuriam svarbiausia, pavyzdžiui, detektyviniam romanui būdingas veiksmo, įvykio, jo išprovokuoto aplinkybių „persiformavimo“ užtaisas. Bet kai vaizduojama aplinka artima Lietuvos realybei, atrodytų, kokią čia kibirkštį teįskelsi?

Kibirštis yra ne aplinkoje, o žmonių tarpusavio santykiuose. Kad ir kokią aplinką pasirenki, joje visada gali įskelti kibirkštį. Tam visai nebūtinos batalinės scenos ar fantastinis siužetas. Rusų klasikai dažniausiai vaizduodavo paprastų žmonių gyvenimą, tačiau kokių kibirkčių įskeldavo! Apskritai, didžioji dalis klasikinių romanų kalba ne apie burtininkus ir raganas, o apie labai mirtingų žmonių kasdienybę. Mums dažnai norisi iš literatūros kažko daugiau, bet reikia pripažinti – didžioji dalis visų mūsų gyvenimų tėra kasdieniškos problemos, kurias pertraukia egzistenciškai svarbūs momentai.

Pasakotoju pasirenki paprastą žmogelį (kitų romano veikėjų matymu ir supratimu), kodėl? Ar nemanai, kad tai dvejopai gali paveikti skaitytoją: arba jis pradės viską vertinti iš “paprasto protelio” pozicijų, arba apskritai nesiims skaityti romano?

Pasakotoju sąmoningai pasirinkau paprastą žmogų, kad romanas netaptų pernelyg tolimas didžiajai daliai skaitytojų. Juk viena iš didžiausių lietuvių literatūros problemų ir yra ta, kad romanai dažniausiai rašomi labai ribotai auditorijai, taip norint parodyti, koks eruditas ir intelektualas yra autorius. Mano manymu, tai yra provincialumo ženklas. Jei nori demonstruoti savo erudiciją, gali rašyti mokslinius darbus, o ne grožinius kūrinius. Kaip tai paveiks skaitytoją aš nežinau – labai tikiuosi, kad jeigu kas nors ir atbaidys nuo romano skaitymo, tai tikrai ne pasakotojas. Nes jis, nors ir nesiekia grandiozinių tikslų, nėra primityvus. Jis paprasčiausiai atspindi tam tikrą visuomenės dalį, kurioje vyrauja nuostata, kad gyvenime svarbiausia sukurti šeimą, pastatyti namą ir užauginti vaikus. Taigi, galima sakyti, kad jis yra didžiosios visuomenės dalies veidrodis.

Viena pagrindinių tavo romano figūrų – Tomas – yra tikras superherojus. Tačiau atotrūkis tarp jo ir aplinkos neįveikiamas, jis su savo atradimais ir planais paveikti stambių korporacijų likimą išvyksta veikti kažkur „ten” – už ribos. Iškiliausia realaus gyvenimo “čia ir dabar” asmenybė yra profesorius Gvidas. Kaip manai, ar iš tikrųjų daugiau gali nuveikti sugebanti adaptuotis, o ne “super” asmenybė.

Ne, daugiau nuveikti gali tik ta asmenybė, kuri niekaip nesugeba adaptuotis. Profesorius Gvidas yra tarsi jungiamoji grandis tarp Tomo ir visuomenės. Jis – Gvidas – linkęs prisitaikyti, tačiau ne susitaikyti su esama padėtimi, todėl jis ir padeda savo buvusiam mokiniui. Bet jis nieko nepakeičia. Vienintelis žmogus, kuris drąsiai rizikuoja viskuo, ką turi, yra Tomas. Būtent jis yra tas, kuris kažką keičia, kuris realiai kažką nuveikia. Moralas būtų toks: ką nors nuveikti gali tik tada, kai esi „užribyje“, kai pats nedalyvauji bendrame vergavime visuomenės normoms ir taisyklėms. Tomas visame romane yra tarsi vaiduoklis, nerandantis vietos dienos šviesoje, tačiau būtent šis vaiduoklis meta rimtą iššūkį visam pasauliui, nes puikiai suvokia – pritapti prie visuomenės būtų dar blogiau nei susinaikinti, bandant ją pakeisti.

Romano merginos ir moterys. Ar esama prototipų, apskritai ar tau reikšminga veikėjų atribojimo nuo autobiografinės patirties problema? Ar pastebi, kad pasakotojui svarbi mergina yra iš tiesų blankesnė asmenybė už tas, kurios šiek tiek šaržuojamos, kuriomis nesižavima? Atrodo, kad lyčių emancipacijos raida nėra nuvedusi kiek toliau “lietuvių filosofų mokyklos”?

Nenoriu kalbėti apie romano sąsajas su realiu gyvenimu. Tokius dalykus pasilieku sau ir jų neviešinu. Aš nežinau, kaip moteris ir merginas vertina „lietuvių filosofų mokykla“. Tikriausiai nekaip. Bet šiame romane tikrai nėra jokio lyčių nelygiateisiškumo. Pasakotojas įsimyli paprastą merginą (koks yra ir jis pats), Tomas įsimyli labai sudėtingą asmenybę. Moterį, kuri simboliškai atstovauja priešingą idėjų pasaulį – tarnavimą ne žmonėms, o tik savo ego. Romano silpnosios lyties atstovės visai nėra silpnos. Jos ne mažiau ryškios už vyrišką publiką.

Ar sutiktum, kad gali egzistuoti jaunimui skirtas romanas, kuris būtų tarsi kita svorio kategorija ta prasme, kad būtų temos, veikėjai, rašymo stilius, kuris jau nebeimponuotų “sunkiasvorei” literatūrai.

Jei ir gali egzistuoti, man tai neįdomu. Niekada nerašiau jaunimui ir tikriausiai jau nerašysiu. Mano romanai yra skirti žmonėms, kurie, kaip ir aš, niekada negalvoja apie nugyventus metus ir yra amžini vaikai. Tai vaikai, kuriems niekaip nepavyksta suaugti, bet ne dėl to, kad negalėtų, o dėl to, kad nenori. Būti jaunam – tai nuolatos galvoti, kam ir kodėl gyveni. Jei kada nors atsakai į šiuos klausimus, pasmerki save kraupiai senatvei.

Esi įvairialypė asmenybė, sėkmingai besireiškianti įvairiose gyvenimo srityse.  Ką šiandien reiškia literatūriniai laimėjimai, nepagalvoji, kad „sudėčiau save į kitus dalykus“, tai bent kažką įgyčiau?

Pagalvoju, ypač tada, kai matau bendraamžius, kurie jau gyvena „sustyguotus“ gyvenimus. Turi šeimas, namus, rimtus darbus, uždirba daug pinigų ir, atrodo, yra visiškai patenkinti savo gyvenimais. Ne kartą ir ne du galėjau pasirinkti pelningą darbą ir pamiršti vaikiškas svajones rašyti, kurti, gyventi nevaržomą ir iš dalies nerūpestingą gyvenimą. O literatūra, kontraversiški straipsniai žiniasklaidoje, jokios užtikrintos ateities negarantuojančios studijos ir sokratiška atstumto mąstytojo veikla – visa tai niekada nesuteiks to, ką galėčiau gauti kvailindamas žmones politikoje, reklamos versle, draudimo kompanijose ar bulvarinėje spaudoje. Bet kad tai pasirinkčiau, pirmiausia turiu pasenti ir neklausti savęs – kam ir kodėl gyvenu. Kai tave lydi tokie klausimai, bet kokia veikla, kurios vienintelis privalumas yra pinigai, atrodo beprasmė ir kvaila. Gyvendamas tik vieną kartą, noriu daryti tai, kas atneša ne finansinę naudą, o dvasinį pasitenkinimą. Būtent tai ir darau. „Pavojingas protas“ – geriausias to pavyzdys.

Kalbino Rima Pociūtė


Šiame straipsnyje: Vilis Normanas

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių