Rašytojas subręsta tuomet, kai turi ką pasakyti

Rašytojas Vladas Kalvaitis už novelių romaną „Sustiprinto režimo barakas“ apdovanotas literatūrine Žemaitės premija. Birželio 19 d. jam bus įteikta dar viena garbinga Liudo Dovydėno premija už geriausią praėjusiais metais išleistą romaną.

Novelių romane „Sustiprinto režimo barakas“ autorius derina išmonę ir autentiškus išgyvenimus tremtyje. Per atskirus novelių veikėjus, jų pasakojimus ir buitį, prisiminimus, kasdienybę, svajones atskleidžia lagerių sistemą, mirties tragizmą ir išgyvenimų galimybes.

Tytuvėniškis, priklausantis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui, V.Kalvaitis vos sulaukęs aštuoniolikos buvo suimtas už antitarybinę veiklą ir ištremtas į Sibirą. Suvalgęs ne vieną pūdą druskos gal ten subrendo kaip rašytojas? "Negalėčiau to tvirtinti, – atsako V.Kalvaitis, – vien todėl, kad rašytojas subręsta tuomet, kai turi ką pasakyti. Kita vertus, taip, susikaupė labai daug medžiagos, kuri ir sugulė į knygas.

– Nors tai sunkūs prisiminimai, bet gal galėtumėte prisiminti turbūt vieną juodžiausių jūsų gyvenimo periodų – kalėjimą ir tremtį Sibire.

– Gimtojo Radviliškio gimnazijoje veikė grupė „Trispalvė“, buvome penki berniukai ir septynios mergaitės iš gretimos klasės, nes berniukai ir mergaitės mokėsi atskirai. Platinome atsišaukimus, rinkome tvarsliavą, perdavinėjome iš vienos vietos į kitą dokumentus. Kiekvienas turėjome savo slapyvardį, mano buvo „Skudutis“.

Atsišaukimus pradėjau išnešioti dar būdamas 13 metų, juos tėvas atveždavo iš Šiaulių lagamine dvigubu dugnu, kuriame veždavo odas, nes tėvas siūdavo batus, visą vokietmetį jis aktyviai dalyvavo pasipriešinimo kovoje, 1944 m. buvo suimtas ir pateko į lagerį prie Rasų kapinių. Aš pats pradėjau platinti dar prie vokiečių, paskui jau prie rusų.

Išdavė mūsų grupės vado pavaduotojas, žinau ir jo pavardę, bet nenoriu minėti, galbūt jo palikuonys – padorūs žmonės, kam jiems tas praeities šleifas. Vado pavaduotojas žinojo mūsų slapyvardžius, kur mes renkamės, žodžiu viską, bet, matyt, jį užverbavo KGB ir jis išdavė visą mūsų grupę, visi buvome suimti: pradžioje – KGB rūmuose Radviliškyje, vėliau – Šiaulių izoliatoriuje, Lukiškėse, po to – į Leningradą, o iš jo – į Šiaurę, Intą. Į ją buvome atvežti gruodžio 25 d., pirmąją šv. Kalėdų dieną. Žinoma, visą mūsų būrį išsklaidė į skirtingus lagerius, vadinamąjį „OLP‘ą“ (osobenij lagernij punkt – rusų k., ypatingą lagerio punktą – liet.k. – aut.past.). Viename jų tuo metu kalėjo dabar jau a.a. tėvas Stanislovas, aš patekau į trečiąjį "OLP‘ą, kuris aptarnaudavo 13 ir 9 šachtas, pastarojoje su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku dirbome toje pačioje brigadoje. Mūsų brigadoje buvo ir labai daug studentų, vienas jų ten subūrė net poetų būrelį – apie visa tai rašau novelių romane.

Intoje kalėjau trejus metus, paskui ketverius buvau tremtyje Irkutsko srityje, Tulūno rajone, Algatujaus gyvenvietėje. Ten vyko didžiuliai pušų nusakinimo darbai, iš tų sakų gaminami apie 90 produktų: nuo kvepalų iki aviacijos bombų. Vyrai eidavo su basliais, darydavo pušų kamienuose griovelius, o moterys piltuvėliais rinkdavo sakus į kibirus ir pildavo į žemėje įkastas statines, kurias paskui išveždavo į gamyklas.
Nusakinimo darbus dirbau vienus metus, po metų išvažiavau į rajoninį centrą Tulūną, jame baigiau vakarinę mokyklą, nors Lietuvoje, kai suėmė, buvau bebaigiantis gimnaziją, mane išvedė iš abitūros chemijos egzamino, jau buvau išsitraukęs ir bilietą, beje, tryliktą...

Sibire dirbau įvairiausius darbus, daugiausia – kroviko: į vagoną kraudavau pabėgius. Tai buvo bene geriausias darbas – uždarbis geras, laisvo laiko daug, nes paprastai iki pietų pakrauni vagoną ir laisvas.

– Kada grįžote į Lietuvą?

– Į Lietuvą grįžau tik 1966 m. Dar Algatujuje susipažinau su būsima žmona (tai aprašyta paskutinėje romano novelėje), po septynerių metų susituokėme, ji tremtyje baigė iš pradžių Tulūno felčerių mokyklą, paskui – Krasnojarsko medicinos institutą, tapo pediatre, aš neakivaizdiniu būdu baigiau Irkutsko valstybinio universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, įgijau filologo – rusų kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę. Ėmiau po truputį rašyti: tekstus apie darbininkų gyvenimą radijo laidoms, epigramas laikraščiui.

– Taigi literatūra traukė nuo jaunystės.

– Taip. Nors prieš tai bandžiau stoti į Irkutsko geležinkelio eksploatacijos institutą ir Krasnojarsko technologijos institutą, bet „papjaudavo“ matematika, chemija, fizika. Mokslus baigiau dirbdamas kroviku, žmona tuomet dirbo medicinos sesele.

Į Lietuvą buvo leista sugrįžti nuo 1957 m., tačiau po dvejų metų atvažiavę pamatėme, kad į aukštąją mokyklą neįstosime, taigi grįžome į Krasnojarską mokytis, po mokslų – jau į Lietuvą.

Mokytojauti man nebuvo galima, per vargus radau darbą Veličionyse, dirbau vaikų iki 18 metų kolonijoje auklėtoju.

– Atmosfera tikriausiai buvo savotiška.

– Taip. Kėlimasis – rikiuotė – mokykla – rikiuotė ir t.t., griežtas, beveik karinis režimas, zona aptverta, bokšteliai, dygliuotos vielos... Po trejų darbo metų atvažiavome į Tytuvėnus, kur gyveno iš Sibiro jau grįžę tėvai, jie buvo išsinuomoję mažytį butuką. Tytuvėnuose gyvenu iki šiol.

– Tytuvėnuose septynerius metus dirbote durpyne, o literatūra?

– Taip, pagal specialybę rasti darbo man buvo neįmanoma, bet ten dirbdamas gavau 6 arus žemės, pasistačiau namą. O literatūra domėjausi dar mokydamasis mokykloje, rašydavau humoreskas, kurias įdėdavo į mokyklos sienlaikraštį.

Vėliau, jau tremtyje, grįžęs iš lagerio į Algatujų, pradėjau rašyti eilėraščius, epigramas, apybraižėles. Lietuvoje mano satyras spausdino tuometė „Šluota“, „Jaunimo gretos“, „Nemunas“, „Pergalė“. 1997 m. pasirodė satyrinės miniatiūros ir epigramos „Kolega įsiūlė“, 1999 m. – eilėraščiai ir humoristiniai eilėraščiai „(Ne)nusipelnęs“, 2002 m. – eilėraščių knygelė „Prieblandos varnas“, 2004 m. – eilėraščių, epigramų ir miniatiūrų rinkinys „Skuduriniai žmogeliukai“. 2008m. išėjo „Volungė“, užpernai – „Svečias iš Magadano“, pernai – „Sustiprinto režimo barakas“, kurį rašiau dvidešimt metų.

– Ar skaitėte garsiąją Rūtos Šepetys knygą apie tremtį „Tarp pilkų debesų“, užsienyje pristatomą kaip savotišką literatūros apie lietuvių trėmimą ir kalinimą ambasadore? Kokie įspūdžiai?

– Skaičiau. Ką galiu pasakyti? Tai iš piršto laužta istorija, visko privelta, kurioziški faktai. Tarkim, iš knygos atrodo, kad vokiečių okupacija truko 2 mėn., taip pat visiškai neskiriama tremties nuo kalėjimo. Teisingai rašė literatūrologai Kęstutis Urba ir Donata Mitaitė, kad joje ir kalba nelietuviška.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių