R.Adomaitis: visi artistai yra labai vieniši

"Kol jaunas, esi pats sau labai svarbus. Paskui svarbesni tampa kiti", – tvirtina Regimantas Adomaitis, vienas garsiausių lietuvių aktorių, teatro scenoje ir kine sukūręs per šimtą vaidmenų, įvertintų nacionaliniais, anksčiau – ir sovietiniais apdovanojimais.

Girdvainis Arūno Žebriūno 1974 m. muzikiniame filme "Velnio nuotaka" pagal Viačeslavo Ganelino muziką, Donatas Vytauto Žalakevičiaus 1965 m. juostoje "Niekas nenorėjo mirti", Kaligula 1983 m. Jono Vaitkaus Kauno dramos teatre režisuotoje Albert'o Camus "Kaliguloje", Mindaugas Irenos Bučienės 1994 m. režisuotame Justino Marcinkevičiaus "Mindauge" – vos keletas jo garsių vaidmenų. Dabar beveik be grimo R.Adomaitį galima išvysti repertuariniame Vilniaus mažojo teatro Rimo Tumino režisuotame spektaklyje "Paskutiniai mėnesiai".

- Intriguoja, kad jaunystėje įgytą fiziko-matematiko profesiją iškeitėte į aktoriaus duoną. Formulių mokslas pasirodė per sausas?

- Seniai visa tai buvo - dinozaurų laikais. Geriau apie šiandieną pakalbėkime...

- Gerai. Kokia ta šiandiena, kai dažnai nebereikia skubėti į teatrą, filmavimus?

- Atsikeliu - už lango šalta, o sniegenos skraidžioja. Išeinu jas palesinti. Kažkas gyvena, kažkas miršta, kažkas gimsta, kažką nuveikiam, ant kažko burnojam. Kartais man atrodo, kad mes per daug apžiojom žodį krizė: visą laiką blogai, blogai, blogai. Ar tik mes nesam nuolatos besiskundžianti, verkšlenanti tauta? Gal dėl to ir mūsų didžiulė valstybė, kažkada Vytauto ir kitų kunigaikščių sukurta, subyrėjo, kad mes per daug aimanuojam, o nesiimam konkrečių veiksmų.

- Kaip manote, ar kas dar galėtų suburti tautą?

- Nežinau, nors dalyvauju Jungtiniame demokratiniame judėjime. Tai yra nepartinis judėjimas, ir man imponuoja žmonės, galvojantys, kaip padaryti, kad mūsų žmonės, tarp jų - ir pensininkai lengviau kvėpuotų. Norėtųsi, kad mes, pensininkai, turėtume kažkokią atspirtį gyvenime. Bėda ne ta, kad pensininkai prarado dalį savo pajamų. Bėda ta, kad pensininkai nebegali oriai jaustis. Negalime oriai kalbėti apie savo valstybę. Nepriklausomybę gavome, bet nesame laisvi - esame sukaustyti savo nuo amžių einančių orumą žeminančių dalykų. Niekaip neišlaisvėjame, nepradedame mąstyti plačiau - mąstome tik apie šią dieną, šią akimirką. Svarbiausia, kad turėčiau šiandien. Jei neturiu - siaubas, pasaulio pabaiga. Mūsų mąstymas sukasi labai siaurame rate. Vietoj to, kad mąstytume su perspektyva, pažvelgtume į žemę iš kiek aukščiau, mąstome parapijos masteliais. Ir mūsų bėdos - parapijinės.

- Save irgi priskirtumėte prie orumą praradusių pensininkų?

- Nenoriu skirstyti, kurie pensininkai prarado, kurie - neprarado orumo. Tačiau Vyriausybė tiesiog naikina pensininkus. Apie tai esu ir mitinge sakęs. Gal ir nereikėtų lyginti, bet pažiūrėkime - Vakaruose pensininkai gali ir pakeliaut, ir į teatrą, ir į koncertą nueiti. O mūsų pensininkas susirūpinęs tik tuo, kaip išgyventi. Tai žemina orumą.

- O jūs galite sau leisti pakeliauti? Jei jau ir priskiriate save prie pensininkų, vis dėlto dirbate - jus neretai galima išvysti teatro scenoje.

- Milijonų dėl to nežarstau. Dirbu tam, kad iš pensijos nepragyvenu - noriu ne tik komunalines paslaugas susimokėti, bet retkarčiais ir benzino į mašiną įsipilti. Esu priverstas dirbti.

- Jei šios aplinkybės neverstų, nebevaidintumėte?

- Kuo toliau, tuo rečiau noras išeiti į sceną aplanko. Gal ir gerai, kad esu priverstas dirbti. Lietuvių tautai irgi nuolatos reikėdavo tam tikrų negatyvių veiksnių, priespaudos, kad ji vėl susiimtų ir išgyventų sunkmetį.

- Susirado įspūdis, kad prasidėjus ekonominei krizei į teatrą, televiziją įžengė dar daugiau pramoginio žanro dalykų.

- Įsijungti televizorių - visokio plauko žvaigždutės šokinėja pasakodamos, koks gyvenimas gražus. Tarsi vyktų kažkokia puota maro metu. Nereikia dejuoti, bet tos pramogos užsimerkus prieš viską atrodo nuslydimas į visišką paviršiuką - nieko neužgriebiame iš giliau. Todėl ir mūsų menas, kūryba, kultūra tokie paviršiniai - tik žaisliukai ir muilo burbulai. Yra čia ir objektyvių priežasčių. Aktorius teatre kapeikas uždirba, dėl to jis džiaugiasi, jei kas pakviečia į kokį šou palinksminti publiką, nes už tai jam daug geriau moka nei teatre. Ir taip visi mes nueiname į visuotinį karnavalą, nebelieka nei energijos, nei laiko prisiliesti prie gilesnių temų.

- Jūsų aktorinis talentas yra įvertintas daugybe apdovanojimų, sovietmečiu jums buvo suteikti visi įmanomi aktoriaus garbės vardai. Ko reikia, kad aktoriaus darbas būtų pastebėtas?

- Nereikia stengtis būti pastebėtam. Reikia dirbti. Jei žmogus tuo vadovaujasi, kažko gyvenime pasieks. O jei galvosi tik apie paviršių, sėkmę, blizgesį - pačiam sau kenksi ir mažinsi sau šansus kažką reikšminga sukurti.

- Sovietmečiu daug filmuodavotės visoje Sovietų sąjungoje. Namuose turbūt neretai pasijusdavote kaip lauktas svečias?

- Šį klausimą reikėtų užduoti mano namiškiams. Bet greičiausiai taip ir buvo - kartais mėnesiais nebūdavau namie. Tačiau aš į kiną žiūrėjau rezervuotai - man visada svarbiau buvo teatras. Tai lakais, kad ir labai daug filmuodavausi, kiekvienais metais dalyvaudavau ir naujame pastatyme teatre. Niekada neperėjau vien į kiną.

- Ilgi išsiskyrimai neretai tapdavo išbandymais aktorių šeimoms. O jūs, nors jūsų talento gerbėjų būta daug ne tik Lietuvoje, šeimą kažkaip išsaugojote.

- Gerai sakot „kažkaip“ (juokiasi). Neturiu jokių receptų ir nesmerkiu tų, kurie šeimos neišsaugojo. Nesmerkiu tų susižavėjimų ir nukrypimų. Gyvenimas yra sudėtingas ir įvairus. Mano gyvenimas taip susiklostė - esu prisirišęs prie savo šeimos. Ir tuo džiaugiuosi. Yra toks dalykas meilė, kuris daug lemia nežiūrint atstumų ir laiko, praleisto atskirai.

- Sakot, kad susižavėjimų, nukrypimų būdavo. Jums jų irgi teko patirti?

- Norit apie meilužes paklausti? Štai ką pasakysiu: mano kartos žmonės turėjo daugiau atsakomybės. Mes buvome auklėjami pagal šeimos vertybes, kurių šiandien tarp jaunimo labai pasigendu. Pasiduodama impulsui, akimirkos žavesiui. O kad žmogus pirmiausia yra atsakingas už tuos, kurie jį supa, apie tai nepagalvojama. Apie tai ir Antuanas de Sent-Egziupery „Mažajame prince“ rašė. Kai šią nuostatą turi nuo pat vaikystės, lengviau tarp visokių kalnų išlaviruoti.

- Dėmesys jus pamalonina ar vargina?

- Šiais laikais, kai taip susenau, kad beveik niekas manęs nebeatpažįsta, visai malonu, kai atpažįsta. O kai dažnai atpažindavo, būdavai taip pripratęs - atrodė natūralus dalykas. Jei kas nors nepastebėdavo, net pasipiktindavai: čia gi aš, aš. Ambicijos, egoizmas, savojo aš sureikšminimas būdingas visiems žmonėms, užsiimantiems menu. Bet laikas čia labai gražiai viską pakoreguoja. Su laiku vis labiau imi atsisukti į kitus, į pasaulį. Pradedi nereikalauti, kad tave pastebėtų kiti, o bandai pastebėti, suprasti kitus. Dėmesys nukrypsta į išorę, nebe į save. Imi suprasti, kad pasaulyje yra daug įdomesnių, svarbesnių, gražesnių, vertų dėmesio dalykų, nei tavo mažutis „aš.“ Kuris jaunystėje yra išpampsta ir reikalauja sau peno.

- Vilniaus mažajame teatre vaidinate Rimo Tumino režisuotame spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai.“ Jūsų lūpomis senelių namuose gyvenantis tėvas apmąsto visą praėjusį gyvenimą, prisimena nutolusį sūnų, susimąsto ir apie išėjimą. Ar gyvenime esate linkęs į panašius apmąstymus?

- Pjesę pasirinkau pats. Man ji aktuali, įdomu. Joje kalbama apie gyvenimą, jo prasmę, mirtį. Tai yra esminiai dalykai, apie kuriuos turi kalbėti menas, amžinos temos. Ieškojau tokios pjesės, kuri leistų man kalbėti iš scenos beveik be grimo, be personažo kaukės, kurią paprastai užsidedi eidamas į sceną. Čia kalbėjimas su žiūrovu vyksta nuo asmeniško „aš“ be klouno kaukės.

- Aktoriaus duona amžiui nedėkinga: herojų vaidmenys paprastai rašomi jaunesniems. Ir tuomet, kai sukaupta didžiausia patirtis, pagrindinę vietą scenoje tenka užleisti kitiems...

- Dėl to bereikia pergyventi ir lieti ašarų. Toks gyvenimas: ateinam, pabūnam trupučiuką šiame pasaulyje, ir išeinam. Ateina kiti. Šį natūralų procesą reikia priimti ramiai. Žinoma, kol gyvi, kol kvėpuojam, kovojam dėl savo išlikimo, savęs pratęsimo. Bet viskas labai ribota, laiko prasme labai trumpa.

- Nesuvaidintų svajonių vaidmenų yra?

- Oi, nežinau. Kol buvau jaunesnis, būdavo tų svajonių. Kai pamatai ką nors scenoj - net pavydas sukildavo, kaip norėdavosi ir pačiam kažką panašaus sukurti. Svajonių buvo daug, bet visko juk nesuvaidinsi. Yra nesuvaidintų vaidmenų, bet dėl to visiškai nesigraužiu. Jų vardyti nėra prasmės. Likimas man buvo maloningas, neturiu pagrindo skųstis.

- Nueitą kelią apžvelgdamos aktorės moterys neretai sako: sukūriau vaidmenų, bet man svarbiau, kad užauginau padorius vaikus. O jums kas svarbiau?

- Viskas savotiškai svarbu. Iš kitos pusės, kosminiu mastu gal niekas nėra svarbu.

- Su trimis suaugusiais sūnumis dažnai susitinkate?

- Jaunėlis Mindaugas gyvena pas mus, vidurinysis Gediminas gyvena užsienyje, jį retai matau. Vyriausias Vytautas yra sukūręs šeimą, gyvena atskirai. Turiu keturis anūkus. Esu visiškas senelis. Nueiname į teatrą, kiną, kartu paskaitome knygas. Norėtųsi su anūkais daugiau laiko praleisti, bet žinote - kuo toliau, tuo laikas greičiau bėga. Atrodo, nieko nenuveikei, o diena jau prabėgo.

- Su žmona, buvusia Vilniaus filharmonijos dainininke Eugenija Bajoryte keturiasdešimt metų nugyvenote kartu. Dviems menininkams sunku po vienu stogu išsitekti?

- Nors studijavau matematiką, bet suskaičiuoti, kiek metų mes kartu ar kiek metų mano vaikams aš nesugebu. Atrodo, kaip tūkstantį metų kartu. Visko būta, kaip ir kiekvienuose namuose. Pasitaiko ir gaisrų. Tuomet atvažiuoja gaisrinė ir užgesina. Arba pats užgesini. Čia nėra jokių taisyklių, ir jokių apibendrinimų daryti negalėčiau.

- Netrukus švęsite 73-ąjį gimtadienį. Kaip jį pažymėsite?

- Ačiū, kad priminėte. Žmonės, kurie nepažįsta aktorių, galvoja, kad jie visą laiką apsupti žmonių - šurmulys, šampanas, ir taip toliau. Turiu paneigti - visi artistai yra labai vieniši. Turi vieną kitą draugą su kuriais bendrauja. Ir mes turime vieną-dvi šeimas. Tikiuosi, kad jie ateis, kartu išgersime vyno taurę. O šiaip gimtadienis - eilinė diena.

Iš R.Adomaičio biografijos:

Gimė 1937 m. sausio 31 d. Šiauliuose.

1959 m. baigė Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakultetą.
1962 m. įgijo aktoriaus diplomą Vilniaus konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos akademija). 1963-1967 dirbo Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre.
Nuo 1967 m. - Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius.

1985 m. suteiktas TSRS liaudies artisto vardas.

1988 m. tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu.

Sukūrė per 50 vaidmenų teatre, 60 vaidmenų kine. Kūrybinė veikla įvertinta 6 nacionaliniais apdovanojimais.


Šiame straipsnyje: teatrasRegimantas Adomaitis

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių