R. Treigys: fotografija yra tylos menas, bet aš bandau jį įgarsinti

„Kas yra fotografija? Tai nėra garsinis menas. Tai tylos menas, bet aš bandau jį įgarsinti„, – teigia žymus fotomenininkas Remigijus Treigys. Menininkas prisipažįsta nesantis iš tų, kurie fotografuoja daug. Prieš darant nuotrauką jam svarbu sulaukti reikiamo momento, pajusti ryšį su fotografuojamu objektu. „Tiesiog matai, kad štai tas objektas gali būti fotografuojamas. Bet kažkoks vidinis jausmas sako, kad dar ne, dar ne tas momentas. Paskui supranti, kad jau ta diena atėjo, kada galima kažką padaryti“, – pasakoja menininkas.

Praėjusią savaitę „Prospekto„ galerijoje Vilniuje atidarytoje parodoje „Uždaryta“ fotomenininkas po 11 metų pertraukos eksponuoja ir naujausius savo darbus, ir anksčiau sukurtų ciklų nuotraukas, kuriuose matomi uždari Vilniaus kiemai, Venecijos fragmentai, žmogaus daiktai ir keli miniatiūriniai aktai.

Prieš parodos atidarymą „Prospekto" galerijoje su fotomenininku R. Treigiu kalbėjosi Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė.

Jūsų paroda vadinasi „Uždaryta". Ką gi šį kartą uždarėte? Kaip Jūs pats tokią koncepciją paaiškintumėte?

Mano darbuose daug kur yra pavadinimai „Uždarytas kiemas„, „Uždengta figūra“. Ir patys fragmentai, tai irgi toks uždarymas. Šita „Prospekto" galerija yra tarytum trys uždaryti kiemai.

O kartu tai toks autoironijos momentas. Nes jau pastebėjau, kad atsiranda ciklo uždarumai ir pasikartojimai.

– Bet tai nereiškia, kad Jūs uždarote savo kūrybos laikotarpį?

– Aš apie tai galvojau. Galbūt ir uždarau kažką ir pradedu naujai daryti. Nebuvo specialiai kurti darbai šiai parodai, yra ir senesnių darbų. Man įdomu, kaip dabartiniai darbai kalbasi su ankstesniais mano darbais, padarytais prieš 10, 20 metų.

– Ko gero, uždarymo metafora apskritai tinka fitografijai, bet kokiai fotografijai. Ji sustabdo laiką, užfiksuoja tą momentą. Jau kita sekundė, jau bus kitas laikas. Ir tie palyginimai... Jūs sakot, jog norėjot palyginti, kaip senesni darbai gula prie tų naujesnių. Ir koks tas palyginimas?

Galvočiau, kad mano fotografijoje tas laikas nėra kažkokia sustabdyta akimirka.

Labai universalus?

Taip. Laikas galėjo būti vakar, gali būti šiandien arba galbūt net bus rytoj. O tas  dabartinių darbų kalbėjimasis su senesniais, tai  įdomu man pačiam. Čia galbūt reikia laiko, šiandien negaliu atsakyti, kaip jie kalbasi. Visąlaik reikia laiko kažką įvertinti. Turi mėnesis, du, metai galbūt turi praeiti, kad suprastum, kas čia išėjo.

– Jei manęs kas nors paklaustų, kokia nuotrauka pirmiausia asocijuojasi su R. Treigiu,  aš įvardinčiau tokią seną Jūsų nuotrauką „Stotis". Vieniša stotis, mažas geležinkelis šalia, lyg ir šviesa kažkur į tolį – nuolatinio laukimo, neišsipildžiusių svajonių, nostalgijos jausmas. Kaip Jūs randate kadrą? Atskleiskit tą dirbtuvių paslaptį. Kaip vyksta procesas?

– Procesas vyksta labai lėtai. Galiu metus, galiu tris tą patį objektą fotografuoti, kol neįvyksta tas, kaip aš sakau, susikalbėjimas su objektu.

Tai Jūs nuolat einat prie to objekto, įvairiu paros laiku?

– Taip. Tiesiog matai, kad štai tas objektas gali būti fotografuojamas. Bet kažkoks vidinis jausmas sako, kad dar ne, dar ne tas momentas. Paskui supranti, kad jau ta diena atėjo, kada galima kažką padaryti. Aš nesu iš tų fotografų, kurie daug fotografuoja. Per metus aš padarau 10–15 fotografijų. Atranka yra griežta.

O kada laikote, kad šis kadras jau yra mano, įvyko susikalbėjimas? Įsivaizduoju, kad to paties objekto turite šimtus kadrų...

Ne, vieną. Aš jo nepaveiksluoju. Aš einu [daug kartų], bet aš neišsitraukiu fotoaparato ir jo net neturiu.

Tai Jūs tiesiog stebite? Gal papasakokite kokios nors vienos nuotraukos istoriją?

– Yra toks darbas. Prie Vilhelmo kanalų, netoli Klaipėdos, buvo toks senas namas. Kai aš pro jį pravažiuodavau, galvodavau, koks gražus fotografijos objektas. Bet vis kažkaip dar ne tai... Ir taip tris metus laukiau tos dienos, kada būtų galima tai padaryti.

O šitoj parodoj yra keletas darbų iš ciklo „ Paskutinė diena Venecijoj„. Buvau Venecijoje ir negalėjau nieko padaryti, net nesinorėjo fotografuoti. Ir galvoju, eina laikas, čia jau reikia išvažiuot, rytoj lėktuvas, o nieko aš nepadariau. Ir paskutinę dieną kažkas jau išėjo. Tada ir išėjo nedidelis ciklas, kurį ir pavadinau „Paskutinė diena Venecijoj“.

Turbūt yra tokie dalykai, kaip ir su žmogumi. Vieną žmogų labai greitai įsileidi į savo teritoriją, pajauti susišnekėjimą. O kitą reikia galbūt ir metus, ir ilgiau jaukintis ir kalbėtis. Tas pats ir su tais mano vaizdais.

Vaizduotėje kyla tokia idėja ir Jūs tada ieškote, kaip?

– Taip, tai turbūt yra sugalvoti dalykai. Kompozicijos ieškai, kaip priartėjimas, nutolimas. Tarp kitko, tas paskutinis mano darbas, kuris vadinasi „Mano kabantys"... Tokį pradėjau daryti ciklą – mano pakabinti dalykai, daiktai: mano marškiniai, mano pagalvė, mano šalikas. Kažkas, kas yra mano, ir kabo.

Galima sakyti, surežisuotos nuotraukos?

Taip, be abejo, jos ir yra tokios. Net ir peizažai, jei jų reikia laukti du, tris metus, tai jie yra surežisuoti, nes yra surežisuotas apšvietimas, laukiama tam tikros nuotaikos. Aš niekada nefotografuoju kada saulė šviečia. Man riekia ūkanotos dienos, rūko, lietaus.

Tai kodėl Jūs kaip vampyras saulės bijote?

Aš saulės nebijau. Aš ja labai džiaugiuosi ir jos pasiilgstu. Bet kai visi objektai apšviesti, tai tada viskas matosi. Rūkas slepia nereikalingus dalykus.

Taip turbūt atsiranda ir laiko paslaptis?

– Neaiškus laikas, kokia tai vieta. Tarkim, kaip ir kalbėjau, Venecija. Bet tai nėra kokia nors konkreti Venecijos vieta. Man yra svarbiau būsena, emocija.

– Bet dar kalbant apie tą laiką... Visada galvodavau, kodėl gi Jūs sendinat tas nuotraukas. Žiūrint net į šitą, „Kabantys", kyla įspūdis, jog tą pagalvę galėjo pakabinti žmogus, kuris gyveno prieš 50, 100 metų arba vakar. Nuotrauka atrodo kaip ištraukta iš senelio fotoalbumo. Apskritai, visos Jūsų nuotraukos yra tokios.

– Taip, bet aš nesutikčiau su tuo pasakymu, kad aš jas sendinu. Tai yra šiuolaikinė fotografija ir aš tikrai nesistengiu jų pasendinti. Nežinau, kodėl taip atrodo.

Todėl, kad nėra švaraus kadro, grynos linijos, netgi apibraižyta atrodo. Tam tikra estetika sendinto, mistiško, paslaptingo.

Taip galbūt dėl to, kad to laiko nebuvimas ir verčia taip mąstyti. Kaip Jūs sakot, kad galbūt prieš 100 metų tai galėjo būti. Bet tai gali būti ir po 100 metų, ta pati situacija. Ta situacija gali būti ir dabar. Tarkim, Sutkaus ar Kunčiaus fotografijoje laikas yra labai aiškus. Kvėpuoja, atrodo, net oras tuo laiku. Net žmogaus veidas, antropologija yra visiškai kita.

O kodėl tame laike nėra žmogaus? Na, yra keletas fotografijų – aktas vienoje, veidrodžių atspindžiai, bet...

– Žmogus šitoje fotografijoje yra.

Jis kažkur šalia.

Jis yra šalia, visiškai šalia, Jūs teisingai pastebėjote. Tiesiog galbūt trūksta akimirkos, ir jis gali įeiti į tą kadrą. Tai yra mano gyvenimo fragmentai, jei galima taip pavadinti. Daug kur aš palieku vertikalią liniją, arba dešinėj pusėj, arba kairėj – tarytum galima užlįsti žiūrovui, užkišti ten galvą... Ten galbūt visiškai spalvotas, žalias gyvenimas vyksta.

O šiandien, galvodama apie tai, kodėl nėra Jūsų nuotraukose žmonių, pagalvojau, kad žmogus visgi yra susijęs su konkrečiu laiku, nebent jis būtų nuogas.

Na, taip, bet žmogus čia yra jaučiamas. Žmonių veikla, žmonės parodomi per jų sukurtus daiktus, per...

Per paklodę, ant kurios kažkas ką tik gulėjo?

– Taip, [per tai, kas] toj vietoj buvo. Jei kalbėtume apie stotis. Kai įeini, esi visiškai vienas. Staiga atsiranda masė žmonių, šurmulys. Tas šurmulys staiga vėl dingsta. Jis vėl kažkur užėjo už kadro, įsėdo į traukinį, išvažiavo. Ir vėl stotis tuščia.

Na, o miestai... Jūs fotografuojate ir Klaipėdą, ir Vilnių, nemažai važinėjate ir į kitus miestus. Sakykit, kokie miestai Jums patinka? Nes įdomu tai, kad Venecijoje Jūs tik paskutinę dieną suradote tas ypatingas vietas, tas būsenas, kurias galėjote nufotografuoti. Reiškia, tie miestai turi savo veidus, kurie Jums arba patinka, arba ne.

Gal man daugiau patinka ne miestai, bet kažkokie, sakyčiau, laukai. Sakau, važiuoju į laukus, į kokias pievas...

– Kiekvienas miestas turi savo būseną. Kaip su juo susišneki, kaip jis mane įsileidžia. Miestas – ne vien tik namai. Norint pajausti miestą, aišku, reikia eiti ir į vidų, bendrauti su žmonėmis.

Aš esu tokį ciklą padaręs, „Miestas iš atminties. Vilnius". Visąlaik atvažiuoji į Vilnių iš Klaipėdos ir viskas bėgom: su kažkuo susitinki, bendrauji... Vakare išvažiuoji ir pagalvoji. Lieka miesto kvapai, garsai, išgirsti fragmentai. Miestas lieka atminty, iš atminties.

Kai atvažinėdavau, vis padarydavau tokių pritemdyto miesto fragmentų. Bet aš nefotografavau tokių „atvirukinių" vietų, nefotografavau Gedimino kalno, bažnyčių, prezidentūros. Buvo tokioj nuošalėj, užriby.

Bandymas perteikti atmintį, iš atminties. Nes atmintis tokia. Ji išdyla, ir iškyla į paviršių koks nors vaizdas, kartais užtenka tik užuominos ir prisimeni.

–Tada aš norėčiau paklausti apie tą Gedimino pilį. Jūs sakėt, nefotografavot jos. Bet kai mes Klaipėdoje su Jumis kalbėjomės, tai sakėt: „Jeigu jau vilniečiai nuolat nelipa į Gedimino pilį, tai klaipėdiečiui nėra ko eiti kiekvienąkart prie jūros". Tai aš noriu paklausti, kas Jums yra jūra?

Man patinka jūra. Aš tikrai labai mėgstu dažnai nueiti [prie jos] pasivaikščioti. Turiu net tokią tradiciją – Klaipėdoj palei jūrą eiti iki Palangos. Turiu tokių vietų, kurios visiškai laukinės. Man jūra patinka.

O kaip fotografijos objektas?

– Ne.

Kas blogai joje?

– Ar vilniečiai fotografuoja Gedimino pilį kiekvieną dieną? Na, esu padaręs keletą.

Tai kur Jūsų tos pievos, lankos, kur, sakot, Jums yra smagiausia išbėgti iš miesto? Nors gyvenate labai dėkingame mieste...

– Man apskritai Klaipėdos kraštas yra labai įdomus. Važiuojam lig Drevernos, Šilutės link, Rusnės link... Ten tos lygumos, plokštumos pamario – ten yra mano mėgstamos vietos. Apskritai daug įdomių dalykų yra Klaipėdos krašte, kad ir architektūrinių dalykų.

Tai į kokias vietas dabar vaikštote?

– Pačiom gatvėm vaikštau, nes Klaipėdoje per daug kažkur nenueisi (juokiasi), nes yra viena pagrindinė gatvė. Mano stebėjimo objektai dabar yra, kaip ir sakiau, visokie kabantys dalykai. Daugiau įėjimai į vidų, į uždaras erdves... Ir dabar grįžtam prie parodos „Uždaryta".

Jūs fotografuojate laiką kaip amžiną tėkmę. Aš noriu paklausti apie laikinus dalykus. Visgi fotografija labai sparčiai keičiasi. Atsiranda naujos technologijos, kurios įgalina daryti įvairius eksperimentus. Kaip Jūs žiūrite į tuos pokyčius? Ar Jums įdomūs reiškiniai, kurie atsiranda šiandien fotografijoje? Apskritai, ar Jūs domitės šiuolaikiniais pokyčiais?

– Taip, man įdomu, aš nesu visiškai užsidaręs ar uždarytas savo fotografijoj. Skaitmena – puiku. Bet svarbu ne technika, o galutinis rezultatas. O tų priemonių yra daugybė.

Bet ar jūs naudojatės, sakykim, kompiuteriu darydamas [fotografijas]? Nes Jūs jas darote juostiniu aparatu. Toks šydas užsidėjęs ant nuotraukos. Jūs taip pat juostoje jį darote. Tai šiandien kompiuteriu turbūt galima padaryti dviem klavišų paspaudimais.

Gal ir galima. Bet vis dėlto juosta turi savo jautrumą. Aš pats fotografuoju ir ryškinu juostas, pats spaudžiu savo darbus. Su juosta galbūt visgi galima jautriau perteikti visokius niuansus. Ir apskritai, man ta juostos plastika yra artimesnė.

Ar su skaitmeniniu aparatu galite pasiekti tų rezultatų, kokių Jūs siekiate?

–Turbūt, kad ne. Nes aš neturiu tokios tobulos skaitmeninės aparatūros, pagaliau, ji beprotiškai brangi. Bet, kaip ir sakiau, man vis dėlto įdomu tas juostinis fotoaparatas. Pats procesas man įdomu. Tai yra daugybė niuansų, subtilybių, kaip aš sakau, tokie sluoksniai yra. Nuo vaizdo suradimo, susikalbėjimo su juo. Paskui juostos parinkimas, jos ryškinimas, spausdinimas, ant kokio popieriaus... Labai svarbu yra formatas. Miniatiūra reikalauja, tarkim, prisitraukimo, žiūrėjimo vienam, o į didelį darbą gali žiūrėti būrys. Galų gale, man svarbi pati ekspozicija. Jeigu ją patalpintum į kitą erdvę, ji vėl kitaip skaitytųsi.

O spalvotos fotografijos nekuriat?

–Ne, nedarau spalvotos, nes vis dėlto man juodai balta turi daugiau tokio neišsakyto... Kaip Rytų patarlė sako, įdomu todėl, kad ne iki galo pasakyta. Nesakau, kad aš esu prieš spalvotą fotografiją. Kiti kuo puikiausiai daro tuos dalykus, bet aš nemoku jos daryt. Su spalva dirbti iš tikrųjų yra sunku. Tie žmonės, kurie daro spalvotą fotografiją, yra dideli meistrai, nes spalvą suvaldyti fotografijoje nėra lengva.

Vis dėlto man įdomu, kodėl Jūs tą šydą uždedat? Kaip Jūs sakot, „Transcendentiniu šydu uždedu". Jūs sakot, kad tai yra nesendinta nuotrauka, bet įspūdis toks.

Čia gal ta uždaryta paslaptis.

Jūs suniokojat juostelę?

– Aš sunaikinu vaizdą, suniokoju tą juostelę. Aš jau dabar pasikartosiu 150 kartą – tai yra tarytum vaizdo įgarsinimas. Tai yra garsas, kažkoks traškesys.

Sena plokštelė?

– Sena plokštelė gali būti. Tarkim, kai groja ta plokštelė, kai tie garsai atsiranda, labai įdomu klausytis. Be viso to būtų pusė kalbos. O dabar yra įgarsinimas. Vienas daugiau „vūūūn„, o kitas daugiau „tuk tuk“...

Aš dar esu tokį filmą padaręs, „Kelias" vadinasi. Toks net ne filmas. Aš jį kartais naudoju kaip parodos garsinį takelį. Filmuojamas kelias, atvažiuoja mašinos, veiksmas vyksta rūke, motociklai pravažiuoja, bet garso nėra. O garsas tik po kelių sekundžių ateina iš paskos: vūūūn – pravažiavo. Ir paskui vėl tyla.

Tas garsas ir vaizdas man yra svarbu. Kas yra paveikslas? Kas yra fotografija? Tai nėra garsinis menas. Jis yra tylos menas, bet aš lyg ir bandau tą įgarsinti.


Šiame straipsnyje: Remigijus Treigysfotografija

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių