R. Šerbedžija: už meną svarbesnis buvo tikras gyvenimas (interviu)

Vienas populiariausių buvusios Jugoslavijos, nuo XX a. pabaigos – ir Holivudo aktorių 66-erių Rade Šerbedžija teigia, kad svarbiausia gyvenime išlikti savimi.

Aštuonioliktasis „Kino pavasaris“ į Vilnių atvežė garsių svečių. Vienas laukiamiausių, tarsi tiesiai iš didžiojo ekrano nužengęs – kroatų aktorius, režisierius ir muzikantas R. Šerbedžija. Jis vaidino tokiuose filmuose kaip „Prieš lietų“, „Plačiai užmerktos akys“, „Neįmanoma misija 2“, „Betmenas. Pradžia“, „Iksmenai. Pirma klasė“.

Todėl net nesitiki, kad tokia žymi kino ekranų žvaigždė yra tokia paprasta. Jis nesididžiuoja savo pasiekimais, nekaupia filmų ir muzikos įrašų kolekcijų, kiekviename žmoguje stengiasi įžvelgti gera ir priimti tokį, koks jis yra. Nors gimė Kroatijoje, save laiko serbu, ir nepaisydamas karčios abiejų tautų istorijos dievina savo gimtąją šalį. Iš didelės meilės vaikams vadina save savininkišku tėvu, žaidžia tenisą ir visais įmanomais būdais stengiasi gyventi normalų paprasto žmogaus gyvenimą.

Apie tai, kodėl pavargo nuo teatro, kuris visada jam buvo svarbesnis ir rimtesnis už kiną, apie galimybę ir iššūkius dirbti su savo vaikais, sportą, kuris tapo didžiausiu gyvenimo įkvėpimu, serbų ir kroatų futbolo komandas - kalbėjomės su šią savaitę sostinėje viešėjusiu ponu R. Šerbedžija.

– Lietuvoje viešite pirmą kartą, ar turite planų, ką norėtumėte čia aplankyti?

– Norėčiau daugiau pasivaikščioti po Vilnių. Jei tik bus galimybė, mielai nueičiau į kokį nors spektaklį. Berods, Albert'as Camus yra sakęs, kad jei nori ką nors sužinoti apie žmones, kuriuos sutinki pirmą kartą, apie šalį, kurioje lankaisi pirmą kartą, turi nueiti į teatrą.

– Viešėsite čia beveik savaitę, galbūt ir pavyks. Ar turėjote progą pažiūrėti kokį nors mūsų lietuvių režisierių filmą?

– Ne, tiesą sakant, nesu didelis filmų mėgėjas. Kai buvau jaunas, mėgau italų, prancūzų filmus, niekad per daug nemėgau amerikiečių. Savo šalyje vaidinau daugybėje filmų, bet labiau buvau susikoncentravęs į teatrą.

– Kalbant apie jį, savo karjerą būtent teatre ir pradėjote. Vaidinote Hamletą, Perą Giuntą, Odipą, Ričardą III, kitus.

– Taip, atlikau daug vaidmenų teatre savo šalyje, bet vaidinau ir daugelyje filmų. Mėgstu sakyti, kad tuo metu Jugoslavijoje aš ir mano draugai filmavomės tiek, tarsi kasdien kaip darbininkai būtume ėję dirbti į fabriką. Labai mažai už tai mokėjo, kitaip šiandien būtume labai turtingi (juokiasi). Bet tai buvo puikus laikas. Kartais per metus filmuodavausi daugiau nei keturiuose filmuose. Tuo metu (7 dešimt. pabaiga–9 dešimt. pradžia) Jugoslavijos filmai buvo populiarūs ir pasaulyje. Buvau vienas tų laimingųjų aktorių, kurie juose vaidino. Atlikau penkis vaidmenis Živojino Pavlovičiaus, tuo metu populiariausio Europoje režisieriaus, filmuose.

– Bet vėliau atsidūrėte Holivude. Kaip tai nutiko?

– Palikau savo šalį po metų, kai prasidėjo karas, 1992 m. pavasarį. Atvykau į Londoną aplankyti draugo. Ten sutikau Vanessą Redgrave, pradėjome kurti projektą „Wake up World“. Norėjome suburti tarptautinį menininkų judėjimą, pasisakantį prieš karą. Rengėme daug susitikimų, stengėmės surinkti kuo daugiau žinomų žmonių, organizavome koncertus. Kartą su mumis koncertavo ir Stingas, daugelis labai žymių žmonių stengėsi padėti. Tada koncentravomės ties tuo, kas vyko Sarajeve.

Taigi, buvau Londone, dirbau prie šio projekto, tada man paskambino vienas jaunas makedonietis režisierius, gyvenantis Niujorke, Milčas Mančevskis. Jis atsiuntė filmo „Prieš lietų“ (angl. – „Before the Rain“) scenarijų. Perskaičiau jį ir pasakiau, kad jis nuostabus. Tada režisierius man sako: „Išsiduosiu, rašiau jį galvodamas apie jus.“

Buvau nustebęs, sakiau jam, kad tik pirmą kartą matomės, visai manęs nepažįstat. Jis atsakė, kad jo mėgstamiausias režisierius yra Ž. Pavlovičius, o aš penkiuose jo filmuose vaidinau pagrindinį vaidmenį, todėl teigė puikiai mane pažįstantis (šypsosi). Taip ir pradėjome. Filmas sulaukė įvertinimo Venecijos kino festivalyje 1994 m., buvo nominuotas „Oskarui“. Atsirado agentai Amerikoje ir Londone. Taip ir pradėjau savo karjerą.

– Ar vaidinti Holivude buvo jūsų svajonė?

– Ne, tikrai ne. Apie tai niekada nemąsčiau. Buvau laimingas gyvendamas savo gražioje šalyje, kur turėjome puikų teatrą ir kiną. Viską atiduočiau, jei tik būtų įmanoma sugrįžti į tuos laikus.

– Toks jau tas žmogus, vis grįžta mintimis į praeitį... Kuris personažas iš jūsų sukurtų teatre arba kine liko įsimintiniausias?

– Pamenu, ką man yra sakęs vienas mano profesorių: "Jei būdamas penkiasdešimties gali atsisukti atgal ir pamąstyti, ką padarei, ir jei gali suskaičiuoti tris vaidmenis, vadinasi, tau kaip aktoriui sekėsi, gali jaustis laimingas (juokiasi).

Kalbant apie vaidmenis, išskirčiau filme „Prieš lietų“, keletą vaidmenų Ž.Pavlovičiaus filmuose, teatre – Perą Giuntą, Georgijų spektaklyje „Liberation of Skopje“. Su šiuo spektakliu turėjome tarptautinį pasisekimą. Dabar su sūnumi Danilo Makedonijoje kuriame vieną projektą, kuriam scenarijų parašiau kartu su „Liberation of Skopje“ autoriumi Dušanu Jovanoviku.

– Tai nebe pirmas kartas, kai dirbate su sūnumi. „Kino pavasaryje“ rodomi trys filmai, kuriuose vaidinate. Vienas jų – „72 dienos“ – režisuotas būtent Danilo, o tame filme vaidinate su dukra Lucija. Koks jausmas dirbti su savo vaikais?

– Buvo šiek tiek keista vaidinti su dukra. Vienoje šio filmo scenų laikau jai prie gerklės peilį (nusijuokia). Tikrai keistas jausmas. Prieš pradedant filmuoti svarsčiau, kaip seksis dirbti su sūnumi, nes mes nuolat ginčijamės. Jis dažnai sako: „Baik, Šerbedžija, tu nieko nesupranti.“ Aš jam sakau: „Tu visiškai pamišęs, pats nieko nesupranti.“ Žinoma, mylime vienas kitą, bet esame tėvas ir sūnus. Tačiau kai pradėjome filmuoti, neprisimenu, ar nors su vienu režisieriumi sekėsi taip puikiai kaip su sūnumi. Jis buvo fantastiškas, greitas, protingas, puikus.

– Danilo ir Lucija yra jūsų vaikai iš pirmosios santuokos, su antrąja žmona turite tris dukteris, kurios gimė Londone, užaugo Los Andžele. Šiuo metu gyvenate Kroatijoje, grįžote ten su šeima?

– Taip, prieš dvejus metus nusprendžiau su šeima grįžti į Kroatiją. Išsigandau, kad dukterys taps tikromis amerikietėmis, prarasiu jas. Nesupraskite manęs klaidingai, neturiu nieko prieš amerikiečius, bet žmogui reikia išsaugoti savo šaknis, o jų šaknys slaviškos. Jos kalba angliškai, serbų-kroatų – tik šnekamąja. Dabar esu labai laimingas, kad visi gyvename čia. Jos lanko kroatų mokyklas. Vanja, vidurinioji, greičiausiai vyks studijuoti į Glazgo universitetą. Ji taip pat turi menininko sielą, gražiai šoko flamenko, gerai dainuoja, bet visad domėjosi kitais dalykais. Manau, studijuos psichologiją ar ką nors panašaus. Milica labai talentinga muzikai, piešimui. Ji rašo nuostabią poeziją, dainuoja, groja gitara.

– Menininkų šeima. Pone Šerbedžija, užsiminėt apie šaknis, jų išsaugojimą, knieti paklausti apie jūsiškes. Vienas garsiausių Balkanų režisierių Emiras Kusturica teigia esąs ir serbas, ir bosnis, nepriskiria savęs tik vieniems ar kitiems. Jūs esate Kroatijos serbas, o kuo pats save laikote?

– Ko išmokau iš gyvenimo, kad turime suprasti kiekvieną žmogų ir gerbti jo jausmus. Jei kas nors, kaip Kusturica, nori būti serbas ir bosnis, tai yra jo teisė. Aš tai gerbiu, apskritai gerbiu jį kaip režisierių. Kalbant apie save, savo šaknis, esu šimtaprocentinis serbas, mano tėvai serbai. Bet aš gimiau Kroatijoje, ten užaugau, myliu šią savo šalį, savo draugus kroatus, su kuriais dirbau visą gyvenimą ir negaliu nieko prieš juos turėti.

Taigi turiu serbo šaknis, savo šalį Kroatiją ir ypatingą serbų, gyvenančių Kroatijoje, mentalitetą. Bet jei klausiate manęs, kas esu, manau, norėčiau būti tiesiog pasaulio pilietis.

Gerai, galbūt galiu geriau suprasti serbus, albanus, slovėnus, kroatus iš Jugoslavijos, bet, palyginti su jumis, lietuviais, ar kitomis tautomis – rusais, eskimais ir t. t. – negaliu nieko išskirti. Manau, jei ilgiau pabūčiau jūsų šalyje, tapčiau lietuvių kultūros, mentaliteto dalimi. Apskritai, norisi daugiau brolystės pasaulyje.

– Kaip apibūdintumėte save, koks jūs žmogus?

– (Juokiasi.) O, čia labai sudėtingas klausimas. Nežinau, kaip elgčiausi ir reaguočiau, jei tai žinočiau. Man pasisekė, kad to nežinau. Visą gyvenimą mėginame save atrasti, bet tai sunku ir net pavojinga mūsų profesijos žmonėms. Jeigu viską atrastum, priartėtum prie sielos gelmių, vidinių minčių, egzistencinių jausmų, kai daugelis kino ar teatro aktorių pasiekia tą tašką, pradeda jausti gėdą dėl to, ką daro. Daugelis jų nustoja vaidinti. Kodėl taip įvyksta, nežinau. Kartais jie sako, kad užteks žaidimų. Pamenate Borgeso novelę apie Viljamą Šekspyrą, kai jis ateina pas Dievą ir sako jam, kad nebegali būti tarsi tūkstantis asmenybių, kad nori būti tiesiog savimi. Tai puikus atsakymas ir puiki filosofija. Savo gyvenime buvau sutikęs didžių aktorių, kurie laikui bėgant pasijuto pavargę nuo to, ką daro, nustojo vaidinti.

Pažiūrėkit, kodėl Marlonas Brando buvo toks ypatingas, daugeliui mano profesijos žmonių – geriausias aktorius pasaulyje, man taip pat jis buvo geriausias. Jis buvo nustojęs vaidinti, nes pajuto tą gėdos jausmą, nebenorėjo to daryti. Vėliau jis grįžo, bet suvaidino tik keliuose filmuose, nors pasiūlymų sulaukdavo daugybę. Tai tam tikra prasme yra kova su vėjo malūnais.

– Ar kada pats taip jautėtės?

– Galiu sakyti, kad taip jaučiuosi teatre. Buvo laikas, kai labai mėgau teatrą, labiau nei kiną. Tada jaučiau, kad būti teatro aktoriumi yra kur kas rimčiau, nei būti kino. Kino aktoriumi gali būti kiekvienas, turintis įdomų veidą, net gali būti geresnis už profesionalą, nes filmas nėra tik vaidyba, tai daugiau režisūrinis darbas, kaip ir ką parodyti. O teatre esi vienas. Vaidinimą gali keisti kiekvieną vakarą. Kažkada pajutau, kad pavargau nuo teatro. Ne fiziškai. Buvau geros formos ir vis dar esu, jei galiu, kasdien žaidžiu tenisą. Fiziškai esu stiprus, bet kažkas nutiko viduje. Dėl to labai susipykome su žmona, ji yra labai talentinga teatro režisierė. Prieš dvylika metų pastatėme spektaklį „Karalius Lyras“. Tai vienintelis vaidmuo, kurį vaidinu - kiekvieną vasarą, net keturis kartus. Šis spektaklis labai sėkmingas, esu įsimylėjęs šį personažą. Kiekvieną vasarą jame atrandu ką nors nauja. Daugiau teatre prie nieko nenoriu liestis. Bet jei koks jaunas režisierius kviečia mane į filmą, bėgu (juokiasi).

– Kiekvienam iš mūsų gyvenime reikalinga motyvacija, kad galėtume judėti į priekį. Kas geriausiai motyvuoja jus? Kur randate įkvėpimo darbui, gyvenimui?

– Esu baisų savininkiškumo jausmą turintis tėvas. Turiu penkis vaikus, tris anūkus. Labai juos myliu, todėl norisi būti su jais kiekvieną minutę. Jie nuo manęs bėga (juokiasi). Esu šeimos žmogus, ji visad man buvo svarbi.

Kitas dalykas, kuris visą gyvenimą mane įkvėpė, buvo ir tebėra sportas. Buvau profesionalus salės futbolo žaidėjas. Net dukart tapome čempionais Jugoslavijoje – 1982 ir 1984 m. Futbolą žaidžiau visą gyvenimą, kai nereikėdavo filmuotis, net šešis kartus per savaitę. Prieš penkerius metus nustojau, pajutau, kad mintyse esu greitesnis nei iš tiesų, didelė tikimybė gauti traumą. Jei taip nutiktų, filmavimąsi tektų pamiršti.

– Taigi dabar žaidžiate tenisą. O kaip dėl futbolo, krepšinio, ar mėgstate stebėti rungtynes?

– Ne, futbolo žiūrėti nemėgstu. Krepšinis įdomiau. Žiūrėti futbolą siaubinga – nulis nulis visas 90 minučių. Paradoksas, nes žaisti man labiausiai patinka futbolą, bet ne žiūrėti. O tenisą labai mėgstu, ir pats žaidžiu, ir žiūriu.

– Maždaug prieš savaitę pirmą kartą kroatai žaidė su serbais. Gal dėl smalsumo žiūrėjote tas rungtynes ir sirgote už kurią nors komandą?

– Nepalaikau nė vienos iš tų komandų ir niekad neisiu žiūrėti tokių rungtynių, kur kroatai rėkia „užmuškit serbus“ ir pan. Tai man primena karą. Nenoriu to nei žiūrėti, nei palaikyti.

– Ar kada nors pagalvojote, kad būtų lengviau ir paprasčiau gyventi, jei nebūtumėte aktorius, menininkas?

– Gyvenant su menu, jį kuriant, visada išlieka pavojus prarasti save. Ką ir sakiau minėdamas Šekspyrą. Atsiranda daug „aš“. Laimingi tie, kurie gali kurti meną, gyventi jame, bet geba išlikti savimi. Štai kodėl mėgstu žaisti tenisą, futbolą, daryti įvairius dalykus, o ne kalbėti apie meną ar žiūrėti filmus ir pan. Manau, tai gero aktoriaus, menininko receptas. Daugelis mano draugų lieka nustebę, kai prašo manęs nuotraukos, filmo ar muzikos įrašo ir pasakau, kad nieko neturiu, nes šitų dalykų mano namuose nėra.

Man norisi visa tai pamiršti ir tiesiog būti normaliu žmogumi, mėgautis gyvenimu, būti jo dalimi. Štai kodėl patys geriausi aktoriai yra paprasti žmonės.

Liksite labai nustebusi, kai pasakysiu jums, kad V. Redgrave, Johnas Turturro, Angelina Jolie, Charlize Theron, netgi Tomas Cruise'as ir kiti yra tokie paprasti, nuostabūs žmonės. J. Turturro, V. Redgrave išvis nenori šnekėti apie jokį meną. Beje, su šeima gyvenau jos namuose, ten gimė mano dukra Vanja. Esame labai artimi draugai. Žinoma, yra ir tų, kurie susireikšminę, kalba tik apie vaidybą, meną, save tame mene ir pan. Nenoriu minėti pavardžių, pažįstu tuos žmones. Na, jei jiems gerai, tai gerai. Aš labiau linkęs gyventi tikrą gyvenimą, tai man visad buvo svarbiau už meną.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių