R. Petrauskas: ko išmoksi, ant pečių nenešiosi

Šiandien R.Petrauską daugelis pažįstame kaip garsų sporto komentatorių, televizijos laidų, protmūšių organizatorių ir vedėją.

Ar R. Petrauskui tapti žinomam Lietuvoje padėjo istoriko diplomas? Pašnekovas įsitikinęs, kad taip.

„Universitetas kiekvienam jaunam žmogui yra gera proga žengti kokybišką žingsnį pirmyn. Nusprendus, kur studijuoti, sunku numatyti, kuo tu dirbsi, bet yra viena paprasta patarlė – ko išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – šypsojosi R.Petrauskas.

Pasak sporto komentatoriaus, studijos ir konkretus darbas yra du skirtingi dalykai. Universitetas, nepriklausomai nuo to, kurios specialybės mokomasi, praplečia studento akiratį, duoda žinių, kurių prireiks gyvenime, bagažą.

„Kai studijavau, pykau. Niekaip nesuprasdavau, kam mokytis dalykų, kurie tiesiogiai nesusiję su istorija. Kam reikalinga ta filosofija, psichologija. Daug tokių disciplinų buvo. Bet dabar mano nuomonė kitokia. Ir aš suprantu tuos darbdavius, kurie skelbime rašo, kad ieško sekretorės, įgijusios aukštąjį išsilavinimą. Jie turi pagrindą, nes žmogus, baigęs aukštąjį, visuomet plačiau žvelgia į pasaulį“, – dėstė pašnekovas.

Istorijos studijas jis pasirinko ne visai savo valia. Istorija jo netraukė, nes mama buvo istorikė.

„Norėjau paneigti patarlę, kad obuolys nuo obels netoli rieda, todėl sąmoningai planavau studijuoti politologiją. Kadangi gyvenau Klaipėdoje, stojau į Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetą. Kai atėjo metas rinktis specializaciją, buvo trys kryptys: geografija, istorija ir politologija. Mano tikslas buvo politologija“, – prisiminė R.Petrauskas.

Tačiau koją jam pakišo nepakankamas stropumas – į prestižinę politologijos specialybę „sulindo“ visi moksliukai. „Tuomet liko istorija. Įstojau ir dabar labai džiaugiuosi, kad pasielgiau būtent taip“, – pabrėžė pašnekovas.

R.Petrauskas ir šiandien net vidury nakties pažadintas galėtų išvardyti visus savo dėstytojus. Jau anuomet jie buvo laikomi mokslo korifėjais ir savo gero vardo neprarado iki šiol.

Alvydas Nikžentaitis, Leonidas Donskis, Vygantas Vareikis – pavardės, Lietuvoje žinomos ne tik istorikams. Ir visi šie žmonės buvo R. Petrausko dėstytojai.

„Tai buvo visas paukščių takas ir žiauriai kokybiškų mokslų metas. Visuomet stengiausi rinktis ir mokytis tai, kas svarbu ir įdomu. Ir tokių dalykų buvo nemažai, nes dėstė išskirtiniai žmonės. Štai vienas tai patvirtinantis pavyzdys – Vokietijos istoriją dėstė dėstytoja iš Vokietijos. Tokių pavyzdžių daugybė. Kiekvienas buvo savo dalyko fanas ir sugebėjo tuo užkrėsti studentus“, – kalbėjo laidų ir protmūšių vedėjas.

Išėjęs pro universiteto vartus R. Petrauskas pasuko žurnalistikos keliu, tačiau vėliau grįžo prie istorijos. Šiuo metu jis rašo knygas jį visą gyvenimą dominusia tema – apie Antrąjį pasaulinį karą.

„Kuo aš galėjau būti baigęs istoriją? Na, gal istorijos mokytoju, bet ir tai reikėtų pedagogikos pagrindų. O dabar grįžau prie istorijos kaip prie savo pamėgio – rašau knygas ir prisimenu, ko mane mokė universitete: kaip išlikti objektyviam, pateikti skaitytojui ne savo nuomonę, o nešališką vertinimą“, – pabrėžė pašnekovas.