A. Puklevičius: nėra tautų, kurios neturėtų humoro jausmo

Praėjusį šimtmetį Australijoje gimusi, o šiandien ir lietuvius sėkmingai džiuginanti situacijų komedija „Motina ir sūnus“. Komedijos scenarijų lietuviams adaptavęs Aidas Puklevičius mano, kad šią auditoriją sudaro tokios pat motinos ir jų sūnūs, kurių šeiminę kasdienybę stebint iš šalies gimsta paprastas, nuoširdus, net šiek tiek graudokas humoras.

Aidai, kodėl anksčiau Lietuvos televizijų eteryje rodyti humoristinio žanro serialai neretai patirdavo fiasko? Ar tai – lietuviškoji Achilo sausgyslė?

Todėl, kad buvo blogi ir nejuokingi, prastai parašyti, prastai režisuoti ir prastai suvaidinti. Įskaitant ir mano televizinį debiutą – serialą „Kartu“. O situacijų komedija yra vienas iš sudėtingiausių televizinių žanrų. Žiūrovą graudinti, šiurpinti ir tiesiog liūliuoti prie ekrano daug lengviau nei prajuokinti. Beje, tą įrodo ir tai, kad visame pasaulyje dominuoja vien anglosaksų sitkomai. Todėl šis žanras tikrai nėra vien Lietuvos Achilo kulnas.

Ar tinka sakyti „lietuviškas humoras“? Ar esame tauta, turinti humoro jausmą?

Nėra tautų, kurios turėtų arba neturėtų humoro jausmą. Jį turi atskiri žmonės, o ne tautos.

Gal jau pabandytum sudėlioti formulę – kokie turi būti juokeliai, kad mūsų šalies auditorija išgriūtų prie televizorių?

Jeigu žinočiau tokią formulę, daugiau nieko neveikčiau, tik griaučiau auditorijas prie televizoriaus. (Juokiasi.)

Mums gerai pažįstamas rusiškas humoras, šiek tiek nutuokiame, koks yra britų humoras, bet australų pokštai gana toli nuo Lietuvos. Ne per toli? Ar vis dėlto geras „bajeris“ – ir Australijoje „bajeris“?

Australų humoras toks pat kaip ir britų. O geras pokštas yra itin geras, kai jam nereikia jokio lokalaus konteksto.

Ar žiūrėdamas originalias, australiškas, praėjusiame šimtmetyje nufilmuotas „Motinos ir sūnaus“ serijas pats esi sąžiningai ir garsiai kvatojęsis?

Buvo, kai ir skaitydamas scenarijų kvatojau.

Ką sunkiausia buvo adaptuoti lietuviui?

Pirma, kitokie papročiai, antra, kita epocha, trečia, kita kultūrinė terpė.

„Motinos ir sūnaus“ lietuviškosios versijos režisierius Sigitas Račkys teigė patyręs beribį malonumą filmavimo aikštelėje. „Tai – man priimtinas humoras“, – sakė jis. Pritartum?

Man bet koks humoras priimtinas, jeigu jis kokybiškas. Net ir visiškai juodas. Tačiau klasikinė situacijų ir papročių komedija, kokia yra „Motina ir sūnus“, ko gero, pats lengviausiai suvokiamas ir priimamas žanras.

„Motina ir sūnus“ pasakoja apie brandų viengungį, kurio gyvenimui neišvengiamą įtaką daro motušė. Tu – taip pat viengungis, taip pat brandus... Radai pažįstamų dalykų?

Nei vieno. Pirma, tas viengungis yra ką tik išsiskyręs, antra, jis gyvena su mama, trečia, jo brolis tiesiog stebėtinai nepanašus į manąjį.


Šiame straipsnyje: Motina ir sūnus

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių