Psichoterapeutas: biblioterapinė knyga turi sužeisti, o po to išgydyti

„Biblioterapinė knyga turėtų ir truputį skaudinti, sukrėsti, sudrebinti, sužeisti, galbūt atskleisti vidinę žaizdą, tik labai svarbu, kad paskui tą žaizdą ir gydytų“, – sako psichologas-psichoterapeutas Julius Kvedarauskas, pasakodamas apie biblioterapiją – gydymą knyga. Pasirodo, terapinį poveikį turi ne visos, tačiau labai daug ir įvairių knygų.

Anot Klaipėdoje poetinę terapiją grupėje taikančios Jūratės Sučylaitės, svarbiausia, kad per literatūros kūrinį žmogus atsivertų, papasakotų, ar jo gyvenime kas nors panašaus yra buvę. „Mes bandome suartinti kiekvieno grupėje dalyvaujančio ugdytinio ir poeto, lyrinio subjekto patirtis“, – sako gydytoja psichiatrė J. Sučylaitė.

Apie gydymą knyga ir tokio gydymo poveikį psichologą-psichoterapeutą Julių Kvedarauską ir poetę, eseistę ir gydytoją psichiatrę J. Sučylaitę kalbino Violeta Melnikienė.

Kas yra biblioterapija?

J. Sučylaitė: Biblioterapijos sąvoka plati. Yra viena kryptis, kada skaitomas grožinės literatūros kūrinys (eilėraštis, romanas, apsakymas) ir jame ieškoma žmogui gyventi padedančios galios. Tai klasikinė biblioterapija. Kita kryptis vadinama interaktyviąja biblioterapija arba poetine terapija. Čia dėmesys skiriamas ne tiek literatūros kūriniui, kiek tam, kas vyksta tarp literatūros kūrinio, grupelei žmonių vadovaujančio terapeuto ir to žmogaus, kurį poetinės terapijos grupelėje siekiama dvasiškai stiprinti.

Jūsų praktika būtent tokia?

J. Sučylaitė: Taip, mano praktika būtent tokia. Daugiausia šioje srityje pasiekta JAV, nes ten jau standartizuoti reikalavimai poetikos terapeutui. Norima, kad jis išmanytų literatūrą, psichologiją ir tada išeitų specialų poetinės terapijos metodikos kursą. Nebloga ir Didžiosios Britanijos patirtis, o pas mus tokių specialistų, profesionalų nėra. Gal stabdo ir tai, kad kompetencijos reikia labai daug, o vien iš to duonos valgyti praktiškai neįmanoma. Be to, Lietuvoje mes truputį bijome patys savęs, savo išgyvenimų. Gal kur nors Didžiojoje Britanijoje į tai žiūrima drąsiau.

Poetinė terapija reiškia, kad jūs dirbate su poezija? Ar nebūtinai?

J. Sučylaitė: Nebūtinai. Galima, žinoma, pasirinkti ir trumpą prozos kūrinį, bet eilėraštį pasirinkti lengviau, nes jis suteikia daugiau egzistencinės erdvės asociacijoms. Tam, kad prakalbinčiau grupelėje esančius žmones, renkuosi eilėraščius.

Vis dėlto eilėraštis – labai specifinis žanras, reikalaujantis ir filosofinių įžvalgų. Turbūt žmonėms sunkiau nagrinėti poeziją?

J. Sučylaitė: Nemanau, kad sunkiau, bet skaitomame eilėraštyje kiekvienas žmogus turėtų atrasti kažką giminingo. Žinoma, eilėraštį galima nagrinėti literatūrologiškai, ieškoti metaforų, bet svarbiau, kad žmogus jaustų, jog kalbama apie kažką, kas artima jam, jo išgyvenimams. Taigi eilėraštis turi būti nesunkiai suprantamas. Kita vertus, eilėraštis turi atverti kažką šviesaus. Pastaruoju metu prirašoma tokių eilėraščių, kuriuose tiek nusivylimo gyvenimu, antiestetikos. Eilėraščio apie plaukiančius lavonus ar apie tai, kas yra naktipuodyje, negalėčiau skaityti grupėje.

Jūs dirbate su grupe, vadinasi, keletu žmonių. Dažnai sakoma, kad skaitymas ir analizė yra labai intymu. Kaip žmonės atsiveria nagrinėdami eilėraščius ir kaip keičiasi?

J. Sučylaitė: Žmonės, su kuriais susitinku pirmą ar antrą kartą, tikrai labiau susikaustę. Tačiau tie, kurie mane pažįsta, apsilanko daug kartų, atsiveria nesunkiai, juo labiau kad kalbame apie terapinius dalykus, apie dvasinį augimą. Mums svarbiausia ne literatūrinis nagrinėjimas, o tai, kad žmogus pats atsivertų, papasakotų, ar jo gyvenime kas nors panašaus yra buvę. Mes bandome suartinti kiekvieno grupėje dalyvaujančio ugdytinio ir poeto, lyrinio subjekto patirtis.

O paskui jūsų pacientai nepradeda kalbėti poetiškai?

J. Sučylaitė: Taip, jų žodynas tikrai prasiplečia. Pvz., vienas JAV profesorius poetinėje terapijoje irgi siūlo derinti skaitymą, diskusiją ir kūrybišką rašymą. Kiti psichologai siūlo apsiriboti kūrybišku rašymu, kad žmogus pats pasakytų, kas jam skauda, mano, kad skaitymas nebūtinas. Tačiau, kai skaitome grožinę literatūrą, žodynas tikrai plečiasi. Žmonėms, su kuriais bendrauju grupelėse, lengviau pasakyti, kaip jie jaučiasi. Viena psichiatrė man pasakojo, kad iškart atpažįsta tuos žmones, kurie lanko terapijos grupes, nes jiems daug lengviau apie save papasakoti.

Net apie savo ligą?

J. Sučylaitė: Taip, ir apie ligą, ir būseną. Jie daug lengviau bendrauja, daug lengviau pastebi aplinką. Šiandien viena moteris pasakojo, kad ant medžių šakų matė vandens lašelius ir jai buvo labai gera juos matyti. Tokie paprasti pastebėjimai poetinę terapiją lankantiems žmonėms tampa būdingi.

Pone Kvedarauskai, ar ne bet kokia knyga gali būti terapinė? Pvz., ar siaubo knygos, detektyvai gali kurį nors žmogų priversti susimąstyti?

J. Kvedarauskas: Terapinį poveikį gali turėti ir detektyvai, ir siaubo knygos. Tačiau biblioterapinė knyga turėtų ir truputį skaudinti, sukrėsti, sudrebinti, sužeisti, galbūt atskleisti vidinę žaizdą, tik labai svarbu, kad paskui tą žaizdą ir gydytų. Tarkim, tremtinių pasakojimai apie patirtus baisumus yra labai įdomūs, gali stipriai sukrėsti. Bet jeigu tokia knyga nesuteikia vilties, neįkvepia tikėti, kad viskas bus gerai, jos nelaikyčiau biblioterapine ir nerekomenduočiau jos taikyti gydant. Ši knyga gali būti įdomi ir svarbi moksliniais, istoriniais tikslais.

Ar tiems, kurie mėgsta detektyvus arba meilės romanus, labiausiai to ir reikia? Ar tada darbas su savimi toliau nevyksta?

J. Kvedarauskas: Manau, kad visais atvejais darbas vyksta ir sąmoningai, ir nesąmoningai. Knyga veikia sąmoningai: jeigu mes matome, kad gėris nugalėjo blogį – iškart pasidaro truputį lengviau. Tačiau dažniausiai knyga veikia ir mūsų pasąmonę, kalba per simbolius, kurių mes kartais iškart nesuprantame, nors pajuntame, kad kažkas mus paveikė, kažkodėl nuo kažko pasidarė geriau. Labai svarbu, kad literatūra tiktų tam žmogui. Galbūt jis intuityviai jaučia, kad būtent tokia literatūra gali jam padėti, būtent ji įeina į jo širdį.

Kada tas, kuris mėgsta skaityti, turėtų sustoti? Ar yra simptomų, perspėjančių, kad skaitymas tampa destruktyvus?

J. Kvedarauskas: Žmogus turi jausti, kokį poveikį jam daro knyga. Jeigu aš skaitau ir jaučiu, kad sunku susikaupti, lyg ir įdomu, bet mintys kažkur nutolsta, verta pagalvoti, kad ši knyga gal ne man, gal ne šiuo metu. Jeigu knyga taip stipriai paveikia, kad atsiranda kažkokių negerų minčių, noras kažką sau ar kitam padaryti, kyla neapykanta ir norisi kažką primušti, tokių knygų tikrai reikia vengti.

Žmonėms, kuriems truputį sunku gyventi realybėje, kurie mėgsta paskęsti fantazijų pasaulyje, nerekomenduočiau fantastinių knygų, nes jos gali dar labiau izoliuoti. Knygų su siaubo elementais, drastiškų nerekomenduočiau depresiškiems, labai pažeidžiamiems, jautriems žmonėms. Kitam ta knyga sukuria sveiką adrenalino dozę, o depresiškam žmogui geriau paskaityti kažką lengvesnio, švelnesnio, pozityvesnio.

Ką reiškia, kai vaikai vis prašo skaityti tą patį kūrinį ar pasaką? Ar reikia tenkinti šį norą?

J. Kvedarauskas: Tai tikrai normalus procesas ir suaugusiesiems siūlyčiau kartais imti pavyzdį iš vaikų. Dažnai suaugusieji tiesiog ryja knygas ir mėgsta pasigirti, kiek perskaitė, nors skaito paviršutiniškai. Tačiau biblioterapijoje kiekis visiškai nesvarbu – svarbu, kiek iš knygos gali priimti informacijos. Tarkim, nesvarbu, kad maisto ant stalo daug – svarbu, kiek tu jo gali suvalgyti ir suvirškinti.

Ar gerai yra susitapatinti? O gal reikia laikytis atstumo?

J. Kvedarauskas: Susitapatinimas gerai tol, kol žmogus sugeba „atsitapatinti“. Jeigu susitapatinimas toks stiprus, kad žmogus paskui nebesugeba atskirti savęs nuo personažo, knygos irgi reikėtų vengti ar atidėti vėlesniam laikui. Vis dėlto susitapatinimas rodo, kad knyga ją skaitančiam žmogui yra kažkuo artima.

Yra žmonių, kurie apskritai nemėgsta knygų. Ar tai reiškia kažkokį sutrikimą, ar žmogui gyventi, pasisemti išminties, harmonijos padeda muzikos, teatro, vaizdo terapija, t. y. kitos meno rūšys?

J. Kvedarauskas: Aš, kaip psichologas, niekada neprievartauju ir neverčiu skaityti, nors kartais atrodo, kad knyga pacientui labai tiktų ir padėtų. Kai žmogus sako „ne“, žinau, kad antrą kartą siūlyti tikrai nereikia. Biblioterapijoje labai svarbu, kad žmogus būtų nusiteikęs priimti tą knygą, norėtų ją perskaityti, kad tai nebūtų prievarta pakištas, įkalbėtas dalykas.

Galvočiau, kad biblioterapeutai esame mes visi. Juk perskaitai kažkokią knygą ir rekomenduoji ją perskaityti kitam. Bibliotekininkai taip pat dirba su savo skaitytojais. Žinoma, biblioterapija pirmiausia remiasi psichoterapeutai.

J. Kvedarauskas: Mes visi tikrai esame biblioterapeutai ir kiekvienas iš mūsų prisimintų kažkokią knygą, kuri mus paveikė, o greičiausiai tą knygą mums kažkas rekomendavo. Vis dėlto biblioterapija yra subtilus dalykas ir specialistas, biblioterapeutas konkrečiam žmogui konkrečią knygą turėtų parinkti labai atsargiai. Girdėjau, kad Anglijoje yra bandymų biblioterapines knygas prilyginti išrašomiems vaistams. Nurodomas žmogaus sutrikimas ir parašoma, kokią knygą jam duoti. Manau, kad tai klaidingas biblioterapijos pavyzdys. Biblioterapija turi būti unikali, orientuota į konkretų žmogų. Biblioterapeutas turėtų žinoti to žmogaus gyvenimo istoriją, jo problemas, kad galėtų palyginti, paieškoti, kokia knyga galėtų būtent šitam žmogui šitoje situacijoje padėti. Kita vertus, labai svarbu atsižvelgti į paties žmogaus padėtį. Tarkim, po kažkokios stiprios traumos arba sergantis, depresiškas žmogus yra nepajėgus priimti rašyto žodžio, negali susikaupti. Svarbu išlaukti, tad iš pradžių gal reikia labai lengvos muzikos terapijos, gal gydymo vaistais, gal tiesiog reikia paimti už rankos, paglostyti ir ateis tam tikras laikas, kai žmogus pats paprašys rekomenduoti knygą.

Knygų išeina labai daug ir visada sudaromi skaitomiausių knygų dešimtukai. Tai turbūt irgi nuoroda į tai, ko tuo metu visuomenei labiausiai reikia?

J. Kvedarauskas: Nemanau, kad tai biblioterapinės knygos, jos tiesiog atspindi visuomenėje vykstančius procesus, parodo, ko žmonėms trūksta, ko reikia, bet nebūtinai kiekvienam žmogui jos tiks, padės, nes pasyvus laisvalaikio skaitymas tikrai nepakylės. Tačiau tam tikros knygos tam tikrus žmones tam tikrais jų gyvenimo laikotarpiais tikrai gali pakylėti ir sukelti kažkokių ypatingų išgyvenimų. Vis dėlto tai ne vien tų knygų nuopelnas, bet ir paties žmogaus nusiteikimas, noras skaityti.

Dažnai kyla pagunda mediciną atskirti nuo kultūros, literatūros, tarytum tai kažkas visiškai nesusiję. Mūsų dienų tragedija yra ta, kad medicina tampa grynai moksliniu, įrodymais pagrįstu gydymo procesu, o literatūra negali moksliškai parodyti žodžio poveikio ir tada žodis praranda savo prasmę, pamirštama, kad jis gali ir sužeisti, ir pagydyti. Žinoma, to neįmanoma įrodyti nuotraukomis ar laboratoriniai tyrimais, bet labai svarbu pripažinti ir tikėti. Mes visi galėtume prisiminti kažkokią medicininę ligą ir kažkokią traumą, kai mus kas nors įžeidė, sužeidė žodžiu. Kada skaudėjo labiau? Turbūt nebūtinai tada, kai žaizda buvo matoma ir kraujavo. Žodžio galia kitą kartą būna daug didesnė.



Komentarai 0 Rašyti komentarą
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Iš Ukrainos karo lauko amunicijos kuria meną
    Iš Ukrainos karo lauko amunicijos kuria meną

    Karas kartais kuria meną – sako menininkai Darija Marčenko ir Danielis Greenas. Jie iš Ukrainoje vykstančio karo ginklų nuolaužų sukūrė meno parodą. ...

  • Pakistanas uždraudė kino teatruose rodyti indiškus filmus
    Pakistanas uždraudė kino teatruose rodyti indiškus filmus

    Pakistano sąjunga, atstovaujanti kino teatrams ir filmų platintojams, visoje šalyje uždraudė rodyti indiškus filmus, kai vėl padidėjo įtampą tarp branduolinį ginklą turinčių kaimynių Indijos ir Pakistano dėl ginčijamo Kašmyr...

  • Šakiuose iškils paminklas lietuvių kalbai
    Šakiuose iškils paminklas lietuvių kalbai

    Dar šiemet Šakių centre turėtų iškilti paminklas lietuvių kalbai, rašo dienraštis „Lietuvos žinios“. Kalbą simbolizuos Nepriklausomybės gatvės alėja žengiančios zanavykės mergaitės skulptūra ir lietu...

    2
  • Muzikinis kelias – kupinas nuotykių
    Muzikinis kelias – kupinas nuotykių

    Klaipėdietė Ona Glinskaitė gražiausius savo gyvenimo metus praleido Sankt Peterburgo Marijos teatre, talpinančiame daugiau kaip pusantro tūkstančio žiūrovų. Soprano pagrindinių operinių partijų atlikėja O.Glinskaitė yra pasirodžiusi su žymiaus...

  • Nobelio literatūros premijos laureatas šiemet bus skelbiamas spalio 13 dieną
    Nobelio literatūros premijos laureatas šiemet bus skelbiamas spalio 13 dieną

    Kitam Nobelio literatūros premijos laureatui teks palaukti savo apdovanojimo, kuris bus paskirtas spalio 13 dieną, truputį vėliau nei paprastai, pranešė Švedijos karališkoji mokslų akademija. ...

  • Smuiko rokerio širdyje – meilė klasikai ir rokenrolui
    Smuiko rokerio širdyje – meilė klasikai ir rokenrolui

    "Jaučiu neapsakomą aistrą muzikai, tiek klasikinei, tiek rokenrolui. Žinau, ką darau, ir ką sako skeptikai, man tikrai nesvarbu", – sako Alexanderis Markovas. ...

    4
  • Šv. Jeronimo premijos – S. Banionytei-Gervienei ir A. Penčevai
    Šv. Jeronimo premijos – S. Banionytei-Gervienei ir A. Penčevai

    Šiųmetinės Šventojo Jeronimo premijos paskirtos vertėjai į prancūzų kalbą Stasei Banionytei-Gervienei ir lietuvių literatūrą į bulgarų kalbą verčiančiai Antonijai Penčevai, pranešė Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga....

  • Knyga, griaunanti Lietuvos diplomatijos mitus
    Knyga, griaunanti Lietuvos diplomatijos mitus

    Istorikės dr. Audronės Veilentienės monografija "Valdemaras Vytautas Čarneckis: "Esu savo tėvynės patriotas" grąžino garbę ir orumą šiam tinkamai iki šiol neįvertintam Lietuvos politikui ir diplomatui, visai tarpukario L...

    2
  • Poezijos eilutės, prilygstančios elektrošokui
    Poezijos eilutės, prilygstančios elektrošokui

    Šokiruojančios, prilygstančios elektros šokui poezijos eilutės – tai galėtų būti trumpa naujos Gintaro Patacko eilėraščių knygos "Mažoji dieviškoji Co-4. Andante" anotacija ir patikinimas, kad poetinė &sca...

    2
  • Vilniuje startuoja tarptautinė stiklo meno bienalė
    Vilniuje startuoja tarptautinė stiklo meno bienalė

    Spalio 4 d. (antradienį) Vilniuje, 17.30 val., Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) ir 18.30 val. Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11) atidaroma tarptautinė stiklo meno bienalė „2D→2016“. ...

Daugiau straipsnių