Prelatas K.Šaulys: viršūnės ir gelmė

1872 m. žiemą gimė prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, Vasario 16-osios akto signataras, Steigiamojo Seimo narys, profesorius, Lietuvos katalikų bažnyčios administracijoje aukštas pareigas užėmęs dvasininkas.

Tautinio atgimimo sūkuryje

Tiesus, lieknas, galva pakelta, akys spindi, judesiai laisvi, natūralūs. Amžininkai, išgirdę tokį apibūdinimą, tarpusavyje susižvalgytų. Ar tik ne Kazimieras Šaulys? Tokį žodinį portretą pateikęs Mykolas Krupavičius nudžiugtų: žinoma. Tai jis, K.Šaulys, žemaitis, šviekšniškis, Palangos progimnaziją baigęs aštuoniolikmetis, 1890 m. peržengęs Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos Kaune slenkstį. Ir patekęs į patį lietuvių tautinio dvasinio atgimimo sūkurį.
Aplinka, mokytojai, bičiuliai, siekiai, – visa, kas brandino dvasinį ir tautinį sąmoningumą, krito į klieriko Kazimiero sielą. Žemaičių vyskupo Mečislovo Palilionio padėjėjas, pavyskupis Antanas Baranauskas, anksčiau seminarijoje dėstęs homiletiką, buvo ypač imponuojanti figūra. Ir Kazimieras mėgdavo prisidėti prie A.Baranausko dainą „Sudiev, Lietuva“ dainuojančių seminaristų.

Kartą per homiletikos lekciją klierikas K.Šaulys padeklamavo A.Baranausko „Anykščių šilelio“ posmą žemaičių tarme. Profesorius kunigas Kazimieras Jaunius tada pasakė: „Gerai, bet reikia į bendrą natą palinkti.“ „Grynosios kalbos nepažinus“, ir lietuvių dainos „bus riešutas kietas“, akcentavo profesorius.

Seminaristų ausys pagavo, kad tai eilutės iš jiems nežinomo autoriaus St.Garnio (Maironio) poemos „Tarp skausmų į garbę“. Šis kūrinys XIX a. pabaigos seminaristams buvo tarsi jų gyvenimo programa: herojus, atsižadėjęs dvaro turtų, pasirenka kunigystę ir tampa tautos atgimimo žadintoju.

Įšventintas ant amžių slenksčio

1892 m. į Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją Kaune iš Sankt Peterburgo atvykęs profesorius kunigas Jonas Mačiulis-Maironis, į šios mokyklos gyvenimą įnešė stipresnių tautinio sąmoningumo impulsų. Tiesa, oficialioje aplinkoje jis kalbėdavo lenkiškai, tačiau pasikvietęs klierikų, tarp kurių buvo ir K.Šaulys, – tik lietuviškai. Jau 1895 m., kai K.Šaulys buvo išsiųstas tęsti studijų į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, išėjo pirmasis Maironio rinkinys „Pavasario balsai“.

Sankt Peterburgo imperatoriškoji Romos katalikų dvasinė akademija, veikusi 1863–1918 m., parengė per 30 aukšto lygio lietuvių katalikų dvasininkų. Ją K.Šiaulys baigė 1899 m. pavasarį, gaudamas aukščiausią teologijos magistro laipsnį.

Paskutiniaisiais XIX a. metais, 1899-ųjų birželio 29 d., per Šv.Petro ir Povilo šventę, Kauno katedroje žemaičių vyskupas M.Paliulionis K.Šauliui suteikė kunigystės šventimus.
Vilniaus Didžiojo seimo dalyvis

Paskirtas Panevėžio Šv.Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, nuo 1901 m. K.Šaulys kapelionavo realinėje gimnazijoje ir mergaičių vidurinėje mokykloje.

Kapelioniauti aplenkėjusiame Panevėžyje nebuvo lengva. Lietuviškų tikybos vadovėlių nebuvo, tad mokiniai užsirašinėdavo kapeliono žodžius. Tarp mokinių buvo ir būsimasis kalbininkas prof. Juozas Balčikonis, kuris, beje, pirmąjį paties parengtą lietuvių kalbos žodyno tomą (1941 m.) dedikavo savo tikybos mokytojui kunigui K.Šauliui.

Panevėžio Šv.Petro ir Povilo bažnyčioje K.Šaulys rengė socialinio turinio konferencijas, pamoksluose kėlė socialinio teisingumo, solidarumo, žmogaus kaip socialaus asmens gyvenimo uždavinius. Kunigas daug pastangų dėjo organizuojant Panevėžio vadinamus elgetynus, senelių ir našlaičių prieglaudas, parašė knygelę „Socialistai ir sociališkieji reikalai“, kurią išleido Šv.Kazimiero draugija.

1905 m. Rusijoje kilusi revoliucija ir Lietuvai atnešė vilties vaduotis iš carizmo politikos gniaužtų. Lietuvos inteligentai, tarp jų ir K.Šaulys, suprato, kad vis stipriau besipriešinančiai lietuvių tautai reikėjo politinės konsolidacijos.

Tautos suvažiavimo idėja kilo Vilniaus lietuvių būrelio nariams. Išrinktas organizacinis komitetas priėmė „Atsišaukimą į lietuvių tautą“, kuriame buvo programa ir raginimas iš kiekvieno valsčiaus bei parapijos atsiųsti atstovus į Vilnių.

Panevėžiečiai iš dvasininkų atstovauti įgaliojo kunigus K.Šaulį ir Vaižgantą. Praėjus pusšimčiui metų prelatas K.Šaulys, paklaustas, kuris iš lietuvių tautos atgimimo momentų jam labiausiai įsimintinas, atsakė: „Prisiminimas Vilniaus Didžiojo seimo. Iki tol, net tie, kurie plėšė tautinio darbo dirvonus, nežinojo, nebuvo gerai įsisamoninę, ko reikia galų gale siekti. Tik Vilniaus seimas aiškiai nustatė mūsų tautinio darbo gaires: Lietuva turi būti savarankiška su visomis kultūrinėmis autonomijomis.“ („Šveicarijos lietuvių žinios“, 1952 m.)

Socialinės veiklos baruose

Ramaus, giedro, lengva šypsena nutvieksto veido, užsidėjęs XIX a. ir XX a. pradžioje dvasininkų nešiotą plačiabrylę juodą skrybėlę, K.Šaulys oriai žingsniuodavo Kauno senamiesčio grindiniu.

1906 m. pakviestas į Žemaičių kunigų seminariją Kaune dėstyti kanonų teisės, jis tuoj pat įsijungė į besikuriančių kultūrinių socialinių draugijų veiklą. Galima sakyti, kad K.Šaulys ir buvo tas žmogus, kurio išmintis, teisinių reikalų išmanymas, sugebėjimas rasti sprendimą į priekį stumtelėdavo įstrigusį veiklos legalizavimą.

Šitaip buvo su beveik pogrindine labdaringa „Motinėlės“ draugija, šelpiančia Friburge studijuojančius jaunuolius. Kaune K.Šaulys su kunigu Adomu Dambrausku-Jakštu ėmėsi redaguoti šios draugijos įstatus, susirašinėjo su carinės valdžios įstaigomis, buvo organizacijos iždininkas. K.Šaulys padėjo atsistoti ant kojų ir kunigo Konstantino Olšausko inicijuotai švietimo draugijai „Saulės“, buvo jos sekretorius, iždininkas.

Matyt, jis nebuvo linkęs būti pirmose eilėse: visur, kur dalyvaudavo, sutvarkęs reikalą iš esmės, pasitraukdavo į antrą planą. Kitą vertus, 1907 m. K.Šaulys buvo tiesiog pasinėręs į krikščioniškos sociologijos problematiką.

Dėmesys socialiniams mokslams

Vartus krikščioniškajai sociologijai Lietuvoje, galima sakyti, atkėlė 1907 m. vasarą Varšuvoje kunigo Jurgio Matulevičiaus-Matulaičio (palaimintojo Jurgio Matulaičio) organizuoti socialiniai kursai, kuriuose dalyvavo ir keliasdešimt kunigų iš Lietuvos, tarp jų – ir K.Šaulys, plačiai juos pristatęs keliuose „Draugijos“ numeriuose.

Varšuvos socialiniuose kursuose dalyvavusiems kunigams iš Lietuvos kilo sumanymas panašius kursus organizuoti ir Kaune. Buvo sudarytas kursų pasirengimo komitetas, kurio sekretoriumi paskirtas K.Šaulys.


Trijų dienų kursai 1909 m. sausį vyko Liaudies namų salėje. Pirmąją paskaitą skaitė profesorius J.Matulevičius-Matulaitis: aiškino apie socialinius žmonių santykius, kitoje paskaitoje aptarė Bažnyčios mokslą nuosavybės reikalus. J.Maciulevičius (Maironis) kalbėjo apie Leono XIII socialines enciklikas ir jų aktualumą.


Visos paskaitos su rengimo sekretoriaus K.Šaulio kursų ruošimo procedūros aprašymu buvo išpausdintis „Draugijos“ žurnale ir išleistos atskiru leidiniu.


K.Šaulio pastangas kuo plačiau aiškinti ir skleisti krikščioniškosios sociologijos problematiką įvertino ir J.Matulevičius-Matulaitis. Jis per pokalbį asmeniškai paragino K.Šaulį kunigų seminarijoje Kaune įvesti socialinių mokslų studijas.


1909 m. kunigų seminarijos rektoriumi pakviestas J.Maciulevičius-Maironis su K.Šauliu aptarė šias galimybes ir įtraukė siūlomas studijas į klierikų mokymosi programą. Vadovėlio, aišku, nebuvo: paskaitoms kunigui Kazimierui teko rengtis pagal kursų paskaitas, aplinkraščius, straipsnius.


Galiausiai pagal savo paskaitų medžiagą K.Šaulys parengė ir 1910 m. išleido veikalą „Sociologija“ – pirmąjį Lietuvoje šios problematikos vadovėlį.


Vyskupų sekretorius


„Prelato Šaulio asmenyje yra įkūnytas Žemaičių vyskupijos ir Kauno arkidiecezijos aukštas bažnytinės administracijos pareigūnas, – rašė istorikas Zenonas Ivinskis. – Lietuvoje nebuvo nė iš tolo jam lygaus, kuris turėtų tokį patyrimą, ir tokiu atsidėjimu būtų tam darbui paaukojęs beveik visą savo gyvenimą – 40 metų.“


Po vyskupo M.Palilionio mirties Žemaičių vyskupijos valdytoju buvo paskirtas vyskupas Gasparas Cirtautas, kuris 1911 m. K.Šaulį pakvietė dirbti sekretoriumi. Tokioms atsakingoms pareigoms, suprantama, skiriamas reikiamų savybių nestokojantis asmuo.

1914 m. paskutiniuoju Žemaičių vyskupu tapęs Pranciškus Karevičius, pakeitęs mirusį G.Cirtautą, pastarojo pakviesto sekretoriaus nekeitė. Vyskupas P.Karevičius pažinojo K.Šaulį nuo Peterburgo dvasinės akademijos laikų, vertino ne tik jo dalykines savybes, bet ir nuoseklią veiklą sociologijos ir krikščioniškos demokratijos srityje. 1920 m. K.Šaulys buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kancleriu.

Artimas pagalbininkas

Norint plačiau papasakoti apie vyskupo sekretoriaus, kanclerio K.Šaulio kasdienybę, tektų studijuoti kurijos ar Vatikano archyvus. Nė vienas viešas P.Karevičiaus susitikimas su Lietuvos politikais, ar vizitatoriumi Antonino Zecchini, apaštaliniu administratoriumi Achile Ratti, nė vienas apsilankymas vyskupijoje nepraėjo be sekretoriaus K.Šaulio.

Žinant, koks energingas, atsidavęs, kartais impulsyvus buvo P.Karevičius, galima teigti, kad ramus, santūrus, daugiau kitų klausantis, nei pats kalbantis, K.Šaulys būdavo jam atsvara ir atrama.

Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m., kai P.Karevičiui su kurijos įstaigomis buvo įsakyta pasitraukti iš Kauno „ne arčiau kaip Dniepro upė“, K.Šaulys su seminarijos inspektoriumi Kazimieru Paltaroku vyskupą globojo pirmiausia Panevėžyje, paskui Smolenske. 1916 m. K.Šaulys pakeltas į kanauninkus.

Sulaukė įvertinimo

1926 m. Lietuvos katalikų bažnyčios provincijos „architektas“ arkivyskupas  J.Matulevičius-Matulaitis tarp kitų kandidatų į vyskupus buvo įrašęs ir K.Šaulio kandidatūrą. Nors juo nominuotas ir nebuvo, šis faktas byloja, kad pastarasis buvo gerbiamas dvasininkas.
Suprantama, kodėl pirmasis Kauno arkivyskupijos metropolitas arkivyskupas Juozapas Skvireckas generalvikaru pasirinko K.Šaulį.

1932 m. jis tapo Kauno arkivyskupijos kapitulos prelatu, o 1937 m. K.Šauliui buvo suteiktas popiežiaus rūmų prelato titulas, vėliau tapo apaštališkuoju protonotaru.
Leidinys „Kanoniškojo proceso teisės“, kurį parengė K.Šaulys, buvo jo profesoriavimo seminarijoje ir Lietuvos universitete rezultatas.

Parašas Vasario 16-ąją

„Ar su ministeriu kalbės, ar su kaimo ūkininku, – K.Šaulys tas pats. Vyras aukštos inteligencijos, stipriai apsiskaitęs. Kokia išorė, toks ir vidus. Charakteris lygus, kaip nušlifuotas. Kokia bebūtų atmosfera ir aplinka, K.Šaulys nepajudinamas. Stovi kaip uola. Seimo audrų metu jis šypsosi lygiai taip pat kaip gražiausią pavasario dieną.“ Šitaip K.Šaulį yra charakterizavęs prelatas M.Krupavičius.

Į politiką K.Šaulys atėjo natūraliai, nuo pat pirmųjų kunigystės metų vidinio poreikio vedamas keisti gyvenimą Lietuvoje. 1917 m. vasarą vyskupas P.Karevičius savo sekretorių K.Šaulį paskatino aktyviai įsijungti į Vilniuje rengiamą konferenciją – tautos atstovų pasitarimą dėl Lietuvos autonomijos.

Į Vilniaus konferenciją pasiūlytas K.Šaulys buvo išrinktas ir į jos prezidiumą. Konferencijai išrinkus Lietuvos tarybą, paaiškėjo, kad iš 20 atstovų yra 6 kunigai. Socialistams pradėjus priekaištauti, ką taryboje veiks kunigai, juk jie tokiam darbui esą nepasirengę, prezidiume buvęs į tarybą išrinktas K.Šaulys kunigui Justinui Staugaičiui pasakė, kad tokiomis aplinkybėmis jis negalįs priimti mandato.

Kalboms pasibaigus, K.Šaulys viešai pareiškė išeinąs iš tarybos. Paskui tokį pareiškimą padarėme visi išrinktieji kunigai. Galiausiai taryboje liko tik 4 kunigai: tai buvo daroma tai šventos ramybės, kad konferencija neiširtų.

K.Šaulys, būdamas vyskupo P.Karevičiaus sekretoriumi, važinėdavo iš Kauno į Lietuvos Tarybos posėdžius Vilniuje. Aktyviai ten reiškėsi, ypač kai Taryba buvo suskilusi po nutarimų apie „amžiną ryšį su Vokietija“.

Lietuvos Taryboje jis buvo dviejose nuolatinėse komisijose: konstitucijos ir įstatymų redagavimo. Konstitucijos komisijos pavedamas, K.Šaulys paruošė ir suredagavo projektą tai konstitucijos daliai, kur yra nustatomi Bažnyčios ir valstybės santykiai.

1918 m. vasario 16-ąją su visa Taryba profesorius K.Šaulys pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

„Stipriausias frakcijos narys“

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Krikščionių demokratų partijos veikloje dalyvavęs K.Šaulys jos eilėse liko ir nepriklausomoje Lietuvoje. 1920 m. jis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą kaip krikščionių demokratų bloko narys.

Triukšmingas Seimas tyliam ir labai pareigingam K.Šauliui nebuvo labai tinkama vieta. Stenogramos rodo, kad jis gana retai eidavo į tribūną, kalbėdavo tik iš esmės.

„K.Šaulys, kaip Steigiamojo Seimo narys, – rašė prelatas M.Krupavičius, – man ypač buvo brangus ne tik dėl to, kad buvo vienas stipriausių frakcijos narių, kad visur buvo galima drąsiai jį statyti – nei apvils, nei gėdos nepadarys, nes Seimo nario pareigoms buvo stipriai pasirengęs ir kaip politikas, ir kaip socialinių klausimų bei krikščioniško socialinio mokslo žinovas. Man jis buvo brangus ir dėl to, kad tuo metu katalikų socialinis mokslas nedaug kam buvo žinomas. Dažniausiai net inteligentai tenkinosi katekizmu. Kai pastačiau žemės reformos klausimą taip, kaip vėliau ji buvo pravesta, ne vienas reformą vadino vagyste, plėšimu, o mane – bolševiku...“

Paskutinės dienos – emigracijoje

K.Šaulio palaikymas sprendžiant žemės ūkio reformos klausimus nuramindavo ir opozicionierius. Šie sakydavo: jei K.Šaulys palaiko, tai ir vyskupas P.Karevičius palaiko, vadinasi, neinama prieš Katalikų bažnyčios mokslą. Krikščionių demokratų frakcijos nariai dažnai žiūrėdavo, kaip balsuoja K.Šaulys.

1922 m., įkūrus Lietuvos universitetą, K.Šaulys iš Steigiamojo Seimo pasitraukė. Kokios buvo tokio sprendimo priežastys, jis rašė laiške Z.Ivinskiui. „Dirbant parlamentinį darbą be visiško atsidavimo, susidaro nepakenčiama ir nenaudinga padėtis. Išstoti iš Seimo, tai visai nereiškia nebedalyvauti politikos gyvenime. Mes visi jame dalyvaujame, kad ir ne taip kaip parlamentarai“, – sprendimą aiškino K.Šaulys.

1944 m. emigravęs iš Lietuvos emigravo K.Šaulys apsistojo Šveicarijoje, vaizdingoje Luganoje. Aktyviai dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Pasaulio lietuvių bendruomenės veikloje,  taip pat kuriant Šveicarijos lietuvių bendruomenę
K.Šaulys mirė 1964 m. brigitiečių vienuolyne, palaidotas Romoje.


Šiame straipsnyje: istorijamuziejusK.Šaulys

NAUJAUSI KOMENTARAI

Seniau

Seniau portretas
Būta LIetuvoj ąžuolų.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių