Pora išsibarsčiusi kasdienybės akimirkų Olego Bogajevo pjesėje Špilkos

„Neapčiuopiamas„ yra tas kertinis žodis, kurį išgirstame pjesės Špilkos įvadinėje scenoje. Kas gi tokio neapčiuopiamo tarp trijų vyrų, trijų žmonų, trijų sutuoktinių porų?

Sentimentalus suteneris ir jo svajingos, meile tikinčios prostitutės, į gyvenimą kaip į teatrą žvelgiantis mėgėjiško teatro vadovas ir jo dešinioji arba taiklioji ranka −  aklas ir kurčias kileris, nuostabos žmonių aistroms neturintis psichologas yra tos tarpinės grandys, kuriomis skaitytojas keliauja tarp to, kas yra neapčiuopiama. Pjesės centre trys vyrai ir jų trys žmonos. Visus herojus sieja bendras rūpestis − negera žmona, negeras vyras.

Visus herojus sieja bendras tikslas – negeros žmonos ir negero vyro žmogžudystė. Vienintelis dalykas, kurio jiems reikia − tai geras planas. Planas? O gal scenarijus? Geras žmogžudystės scenarijus − tai pjesės herojų dabartis ir ateitis, o nuoskaudos savais sutuoktiniais − tai jų dabartis ir praeitis. Ir visgi, kas gi tokio neapčiuopiamo tarp mūsų herojų? O gal žmonių kalba yra tai, kur tikrovės arba aiškių gyvenimo gairių ieškoti nederėtų? Neapčiuopiama yra pati tikrovė. Sentimentai ir suteneris, svajonės, meilė ir prostitutės, teatro nuo gyvenimo neskiriantis režisierius, taiklus ir aklas kileris, žmonių aistroms abejingas psichologas talpina savyje komiškai atskleistą žmonių kasdienybės daugiamatiškumą, kitų ir savęs pačių suvokimo paradoksus.

O kas yra scenarijus? Tai vienas svarbiausių pjesės klausimų. Šis klausimas tiesiogiai siejasi su tikrovės klausimu. Veikėjai kuria žmogžudystės scenarijus, režisierius parduoda daugkartinės, pasikartojančios žmogžudystės scenarijus, psichologui vienintelis gyvenimo žaidimas yra tas pats scenarijus. Tikrovė kaip scenarijus ir šalia jo laikas. Laikas yra kitas svarbus pjesės akcentas. Pjesės pabaigoje psichologas taria: „Žaidimas, kaip bendravimo forma, nukreipta į ekstremalių konfliktų modeliavimą, kad ateityje jų išvengtume“. Laikas nukreiptas į ateitį tam, kad tos ateities išvengtume, ją sustabdytume.

Ar neišlaikė prostitutė amžino tikėjimo gražiu šeimyniniu gyvenimu tik išlikdama prostitute, savo vidiniame laike? O gal ne? Gal reali prostitutės savižudybė dėl prarasto tikėjimo gražiu šeimyniniu gyvenimu paverčia laiką išoriniu? Neapčiuopiamuose pjesės veikėjų santykiuose išnyksta ribos tarp tikrovės ir fikcijos, tarp vidinio ir išorinio laiko. Galiausiai, galbūt tikrovė kaip špilkos − jų yra daug, skirtingų ir kartu panašių, jas lengva įsisegti, pamesti ir rasti įvairiose vietose – namie, ant šaligatvio, palto kišenėje... Jomis galima pravardžiuoti batus ir stebėtis kaip toks trapus žingsnis kartais išvengia gatvėje laukiančių kliūčių. Jos nereikšmingos kasdienybės akimirkos, bet segamės rimtai, vaikštome išdidžiai. Galbūt.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių