Po „Skaudėjimų“ sodą vaikštant

Jau tapo įprasta, kad koncertai, parodos, literatūros kūriniai tapo projektais, menininkai tų projektų rašytojai ir įgyvendintojai, privalantys pritraukti kuo daugiau žmonių. Todėl fotomenininko Vytauto Pletkaus parodos pavadinimas „Neperspektyvūs projektai“ nuskamba kaip iššūkis.

Neperspektyvi pati žmonija?

Rašant projektą, reikia nurodyti ir kiek žmonių sudomintų sumanytas projektas. Užduodu šį klausimą V.Pletkui, jis neperspektyviems projektams įgyvendinti pernai buvo gavęs valstybinę stipendiją.

„Užtektų ir dviejų,“ – tyliai atsako, nors bendraujant su menininku Fotografijos galerijoje, jos durys praktiškai neužsidaro, žmonės (reikėtų juos vadinti „meno vartotojais“) domisi galerijos parodomis.
Pačiame žodžio „projektas“ konotacijoje slypi perspektyva, žiūrėjimas į ateitį, o turint galvoje dabar uoliai įgyvendinamus projektus – visi jie privalo būti perspektyvūs.

Bet jeigu tie vadinamieji du žmonės, kuriuos paroda paveiks ir jie stabtelės, susimąstys, paskui mintimis pasidalys su dar dviem (ir t. t.), gyvenime ieškančiais neatrastų, kitokių teritorijų (antroji parodos dalis – „Teritorijos“), kuriose numaldomas ilgesys, meilės alkis, atsiveria laukimo prasmė?

„Važinėjau po Lietuvos provinciją, nuošalius miestelius ir kaimus, kuriuose tarsi sustingusi laukimo būsena, neturinti jokios perspektyvos, jokios ateities“, – apie kūrybines patirtis kalba V.Pletkus.

„Ir tie vadinamieji benamiai yra tiesiog belaukiantys kažko neįsisąmoninto, labai keista, kad juos vadina asocialais, nes jie – ypač socialūs. Tai tie, statantys vis aukštesnes tvoras aplink savo namus, tikrai yra asocialesni. Kiekvieną dieną tarp mūsų kyla vis aukštesnės tvoros, nesuvokiant, kad kiekvienas esame vienas su kitu susiję“, – sako kūrėjas.

„Galbūt žmonija apskritai yra “neperspektyvus projektas"? – retorišką klausimą užduoda menotyrininkas Tomas Pabedinskas.

Emigravęs kaimas

Fotomenininko darbų paroda, sudaryta iš „Neperspektyvių projektų“ ir „Teritorijų“, pavadinta „Skaudėjimai“. Ir išties – filosofinės, poetinės fotografijos kūrėjas V.Pletkus kalba ne apie skausmą, kančią ar riksmą.
Nuotraukose pilna skaudėjimų, stoiškų, persmelktų beketiško laukimo, žmogaus, jau su viskuo susitaikiusio ir nieko nežadančio keisti, užvaldyto kažin kokio buvimo šiame pasaulyje nuotaikos/nuostatos, kuria alsuoja mūsų kaimas – ištremtas, numelioruotas, emigravęs, be žemės, šaknų ir dangaus.

Tas pats kaimas, jo dvasinė substancija – ir mūsų miestuose, tik juose skaudėjimus galima paslėpti išgėrus šurmulio, skubėjimo, pinigų darymo ir pirkimo piliulę. Tie skaudėjimai niekur nedingsta, skauda daug giliau, tik to „daug giliau“ nebejaučiame.

Provincijoje, kaime, apleistose ir neperspektyviose teritorijose tiksi širdis (o gal psichologinė, dvasinė bomba?), nuo kurių mėginti pabėgti tas pats, kas nuo savo šešėlio. Maža to, nebeaišku, kur (kas?) yra šešėlis – kaime ar glamūrinio didmiesčio šviesose, ir kas yra svarbiau? Greičiausiai – ne vis aukštėjančios ir vis labiau aklinos tvoros.

Kiek svarbus žmogus?

„Raketinė bazė“, – prie vienos nuotraukų iš „Teritorijų“ ciklo stabtelėja V.Pletkus. „R12 raketos paleidimo aikštelė, – paaiškina fotomenininkas, – raketos su termobranduolinio ginklo paleidimo galvute. Kadangi kalbama apie tą praėjusį, bet niekur nedingusį laiką, todėl negali nekalbėti ir apie įtakas, padarinius...“

Vienos labiausiai nuniokotų teritorijų – buvę poligonai, tos vaiduokliškos vietos tebealsuoja praeitimi.  „Vaiduokliai vaiduokliais, tačiau kokioje beprotybėje gyvenome? – nutyla ir susimąsto menininkas. – Termobranduolinis ginklas buvo visai šalia, pavyzdžiui, nuo Kauno, už 10–12 kilometrų. Tai kiek svarbus buvo žmogus?“

Kiek svarbus žmogus yra dabar? Ar raketų, ginklų nebėra ir nebereikia, o gal jos tebetiksi mūsų galvose? Žvelgiant į subtilia poezija alsuojančias nuotraukas, kiekviena jų, tarsi vaizdu fiksuojamas eilėraštis, išsipildo, išsiplėtoja reginčiojo (vien matyti nebeužtenka) mintyse, būsenose, vidinėje, emocinėje atmintyje.

„Mes juk gyvename tam, kad kiekvieną dieną harmonizuotume save, suvoktume žmogaus ir gamtos santykį, savąją būtį“, – nuotraukas papildo V.Pletkaus ištarta mintis.

Perspektyvus neperspektyvus projektas

Nuo tos praeitie mes niekur nepabėgome, mes joje dar vis gyvename, tik apsistatę kiek kitokia dekoracija (butaforija?). Mes sakome, kad kaimas prasigėręs ir degradavęs, bet sprukę į didmiesčius, užsienius, niekur nuo jo nepabėgame, kaip negalime atsiriboti ir nuo vadinamųjų benamių. Turbūt keisčiausia iliuzija, kad žmogus, glaudžiai vienas su kitu susijęs, kaip žmonijos ląstelė, gali nuo viso to pabėgti. Kur?

„Skaudėjimai“ alsuoja virpančia melancholija, skaidriu liūdesiu, kuris nedrasko, ne virkdo, bet verčia mąstyti, įsiklausyti, pajusti, pasijusti gyvąja žmonijos ląstele. Tokia, kuri nesuka žvilgsnio į šalį, bet tiesiai, jautriai ir atvirai žvelgia į savo sielos užkaborius, sandariai uždarytas spinteles, kuriose nuo visų (ir savo paties) akių slepiamos, o gal nė neatrastos teritorijos, užkišti neperspektyvūs projektai, nes projektai negali būti neperspektyvūs.

Gali, – patikina „Skaudėjimai“. Pripažinkime, kad gali ir nebe taip skaudės. Tuomet atidžiai pavaikščiokime po teritorijas, po kurių atsivers jau kitos, bet susijusios su anomis, kaip vienas su kitu susijęs žmogus, praeitis su dabartimi ir ateitimi, miestas su kaimu, žmogus su gamta, mintis su poelgiu, neperspektyvus projektas su perspektyviu.

Kas: V.Pletkaus fotografijų paroda.
Kur: Kauno fotografijos galerijoje.
Kada: veikia iki balandžio 22 d.