„Plėšikai“ – spektaklis žmonėms ir nežmonėms

Kiekvienas turi lygias teises į didybę ir menkystę. Teisės dūžta atsitrenkusios į teises, valia – į valią, jėga – į jėgą. Įstatymai – tai tik mūsų galios ribos.

„Bijok savo artimo kaip pats savęs“, – mįslingai ištaria naujausio Kauno valstybinio dramos teatro spektaklio „Plėšikai“ kūrėjai, žiūrovams pateikdami savotišką antidekalogą savo sąžinei pertikrinti.

Dekalogas ar antidekalogas?

Pasirodo, galima ir taip – dvasingumo grūdas, daigas sudygsta ir ima augti visiškoje tamsoje, mėšle (spektaklio personažai ištars kur kas riebesnius žodžius), o sielą galima išmatuoti ir antidekalogo liniuote.

Vok, paleistuvauk, geisk svetimo turto, negerbk savo tėvo ir motinos, žudyk, nes, kaip klausia pagrindinis spektaklio veikėjas Francas, „jeigu žmogaus gimimas yra visiško atsitiktinumo arba gyvuliško gašlumo dalykas, tai ko tada taip baisėtis jo nužudymu?“
Francas – jaunėlis, tėviškos meilės alkstantis sūnus, nekenčiantis savo vyresniojo brolio, kuriam teko ir tėvo meilė, ir jo turtai, leidžiami narkotikams, saldžioms pupytėms bei prabangai.

„Argi tu ką nors žinojai apie mane dar prieš pradėdamas?„ – karščiuojančios sąmonės apvaldytas Francas klausia tėvo. “Ar norėjai sukurti tokį, koks aš gimiau? Žinojai, koks aš būsiu?“ – turėdamas neigiamą atsakymą maištauja jaunylis Francas, kurio meilės alkis tampa bedugne, o ribinių išgyvenimų pagimdyti būties klausimai – mėšlo krūva.

O galbūt viskas atvirkščiai: toje mėšlo krūvoje, į kurią nepateko tėviškos meilės spindulėlis, ir prasikalė būties klausimai, kuriuos karščiuojantis protas išmatuoja antidekalogu ir savotiškai pasitikrina, kiek giliai yra nuopuolio bedugnė? Beje, ši gija „Plėšikus“ sieja su ankstesniuoju, rudenį žiūrovams pristatytu Artūro Areimos spektakliu „Markizė de Sad“.

Šiandienis žmogus – aklas?

Šekspyriškai hamletiška, Dostojevskiškai raskolnikoviška Franco asmenybė balansuoja tarp būti ir nebūti, tarp nusikaltimo ir bausmės – vis dėlto tai personažas iš Friedricho Schillerio pirmosios pjesės, slapta parašytos dramaturgui dar besimokant diktatoriško hercogo mokykloje.

Jau tuomet „Plėšikų“ pastatymas Manheimo nacionaliniame teatre didžiam valdžios apmaudui susilaukė milžiniško publikos dėmesio. Už tai naiviai tikėtasi maištingąjį Fiedrichą perauklėti skiriant poros savaičių areštą. Tačiau būtent kalėjime menininkas parašė dar aštriau tironiją kritikuojančią pjesę „Klasta ir meilė“ (pagal ją režisierius Artūras Areima 2009 m. taip pat Kauno dramos teatre pastatė spektaklį „Laimingi“). Taigi ir vėl F.Schilleris. Kodėl?

„... mūsų chaotiškam socialiniam gyvenimui... – nutrūkstančiomis, o greičiausiai sąmoningai nepabaigiamomis mintimis kalba spektaklio „Plėšikai“ režisierius A.Areima, – ... šiandienis žmogus – vakar... liberalioje, nedraudžiančioje visuomenėje... aklas... nesilaikyti dekalogo... savęs sureikšminimas... jį absurdo zonoje... dieviškumas... mitybos rekomendacijos, seksualinio priekabiavimo... kas nebeturi galios... priveda prie tikrųjų vertybių... Valdžia... įspėti žmonijos ateitį... madingos antidekaloginės teisės...“

Spektaklis su trilerio elementais

Quentino Tarantino filmų stilistika užpildytos mizanscenos spektakliui suteikia dinamikos ir jėgos kalbėti šiuolaikiškai ir moderniai, nes revizuojant klampius sielos užkaborius visada iškyla grėsmė ten įstrigti.

Pasirinktoji stilistika pasitvirtina visu šimtu procentu – vaidinimas nepraranda dinamikos, kvėpuoja, t. y. leidžia žiūrovui kiek atsipūsti, sukramtyti tai, kas jam perduodama, siunčiama, o tuomet ir juoda šalia balto arba atvirkščiai labai aiškiai matosi, suvokiama, paveiku, nes spektaklis – tarsi šachmatų lenta – ant juodų ir baltų kvadratėlių (jei taip būtų galima įvardyti vaidinimo dinamiką ir stilistiką) vyksta intelektualus žaidimas, tik jo figūros – ne išskobtos iš medžio ar akmens, ne plastmasinės, bet iš kūno ir kraujo – gyvi žmonės.


Tačiau kas jais žaidžia? Galgi jie patys, t. y. mes, susikūrę savo taisykles. „Kiekvienas turi lygias teises į didybę ir menkystę. Teisės dūžta atsitrenkusios į teises, valia – į valią, jėga – į jėgą. Tiesa – nugalėtojo pusėje, o įstatymai – tai tik mūsų galios ribos“, – sako pagrindinis spektaklio personažas Francas (akt. Saulius Čiučelis).

Evoliucionuojantis nužmogėjimas?

„Tai spektaklis, kurie dar netapo žmonėmis, ar jau yra tapę nežmonėmis“, – premjeros išvakarėse kalbėjo A.Areima, siūlantis šliogerišką filosofiją – nueiti prie upelio ir ten ieškoti esmės.

Pjesės aktualumas – žmogaus vidus, jo sparčiai evoliucionuojantis... nužmogėjimas, dangstomas pseudoįvykiais, merkantiliškais įvykiukais, kurie verčia iš postų vienus, suteikia juos kitiems ir tuo užpildo dvasinę tuštumą.

Maža to, ji tampa nauja filosofijos forma ir, jeigu geba uždengti esminius į šį pasaulį trumpam atėjusio žmogaus klausimus, dekalogo tezes išties reikėtų pasitikrinti antidekalogu. Juo labiau kad rožinė spalva savaime nėra graži ar dora, ja galima pridengti didžiausią bjaurastį, ir atvirkščiai – didžiausiame nuopuolyje glūdi ir šventumo grūdas. Šachmatų figūrėlės – iš kūno ir kraujo, judančios baltais ir juodais kvadratėliais, ir gali būti, kad vis dėlto jomis niekas nežaidžia.

„Teisė laisviems piliečiams naudotis ginklu... – iškalbingus minčių apie „Plėšikus“ branduolius pateikia A.Areima, – vogti ir išnaudoti kitus... teisė žudyti... man taip patinka... galiausiai tampa teise svetimauti... O tuomet jau savo dvasinę ramybę bergždžiai bandome atgauti psichoanalitiko kabinete?.. apvertimas koreguoja psichoanalizės objektą... New Age... Tai, kas anksčiau atrodė savaiminga virto neurotinėmis baimėmis? Sugrįžk pas mus! Aš pasiruošęs! Kada visa tai liausis! Sustabdykite! Tau suteiktas pseudoišsilaisvinimas. Ačiū...“

Kas? Spektaklio „Plėšikai“ premjera.

Kur? Kauno valstybiniame dramos teatre.

Kada? Kovo 16, 17, 24, 25 d., balandžio 7 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių