Pirmieji bandymai: jaunosios poetės eilės

Spausdiname Maironio lietuvių literatūros muziejaus organizuojamo Respublikinio moksleivių kūrybos konkurso šių metų laureatų kūrybą.

Speigas

Kada stygos išbrinksta ir muzika laužias į nebūtį, penklinės
bloškias į šalį, jausmų subtitrai nutolsta ir
teksto nelieka – – – tilindžiuojantis
geismas pabėgt į save, į dvasią retėt ir ištripti

kad liktų tik sniegas, tik snaigės kad kristų ir bristi
giliau nei per vieną centimetrą reiktų; o dabar dar eilė;
Nemesidės ranka tyliai užkalba miegą žmonių, kurie
stiebias į nuopuolį savo ir nieko nemato, negalvoja
ar greit juos paleis

iki šerdies rievelių, iki išsidavimo
klyksmo, kad buvo vėjuota ir šaltis išvaikė natas
ir partitūros kad skleidės į tamsą, išnykdavo
niekam nespėjus sugroti.

Visi nori namo: plaukai suleisti į žemę kaip šaknys, matau
kad jos auga ir kyla, vaitoja – – –
jei turėčiau kur eiti, praaugčiau net speigą, savo
riksmą praaugčiau, nes

gėlatvės bujoja pasiekus save iki įsčių, kai regi
kaip audroja žaibais, ir kaip įmygio dalgiai atšipę nepjauna.

Laiškas poetui
Rašau tau, poete, laišką ir galvoju, kaip mylinčių
dabar nemyli dienos: vis trumpėja, brėkšta pačios
į save, užmiršta nušviesti man langą, nors atleisk, svarbiausias
čia tu – užmiršta nušviesti tau langą.

Seniau mėgdavai mest kauliukus: jeigu lyginis – būt
o jei ne – tai nebūt
(bet vinilo melodija sukos ir sukos, nei kart
nesustojo).

Viliuosi, minčių pribuvėjos aplanko dažnai, gal
dažniau nei norėtum, nei pajėgtum suvokti – man
dabar irgi nelengva, bandau prisitaikyt prie girgždančių
sąmonės vyrių – žinau, tu sakytum: sutepk juos alyva
ir baigta, bet man neišeina taip greit numalšint.

Regis, mano laiškas pats slenka į pabaigą, nors galvoju –
va dabar tai pradėsiu rašyt, va dabar parašysiu gražiai
dabar jau tik taip, kad suprastum: kai nebūna eilėraščių
lieka šūvio kulka – neiššovus.

Dedikacinis

savyje sielos įkaitą – žvėrį – jei paleisčiau, tai kaip vandenį, kad
per veidą, per kaklą, strėnas tekėtų, tegul lipa į krantą, tegul krantinės
pasitinka nuogos, apvijusios pirmagimę nuodėmę, susisukusios tarp savo
bambagyslių, savo kateterių veninių ir tarp veidų topografijų

šitie kambariai išprotėję, brolau, nes tai kaukiantys šunys tarpuvartėj ir
tokių nepaliksi per tris ar devynis metus

vėjas pertraukė nugarą mano, ir pertraukė žodį per pusę, man buvo
duotas ėjimas į grojančius klavišus, tačiau nežinojau, kur
pauzės, dinamika, ritmas, kur viduržemiai, požemiai, žiemos
kodėl aklieji sugrįžta per lauką, sako, išskalbėm savo pilnatvę
prieš lietų

šitie kambariai išprotėję, brolau, nes tai kaukiantys šunys tarpuvartėj ir tokių
nepaliksi per tris ar devynis metus

kadaise žinojau, kaip reikia mėnulio geležtę galąsti ir kaip nepajust
kad gyva, ir kabančių sodų šalia nematyt – tu sakydavai, ten savižudžių
guolis, ir lietūs dresuoti nulyti ant krešančio kraujo

šitie kambariai išprotėję, brolau, nes tai kaukiantys šunys tarpuvartėj
tokių nepaliksi per tris ar devynis metus, bet greičiau užmirši, kad
buvo ir kad ugnys prieš lietų, tai kaip aš prieš tave – vienas dega, kitas nuplauna