Pavasarinės J.Ramanauskienės eilės

mano pavasaris

saulės spinduliai – ploni ir aštrūs
kaip arfos stygos sminga žemyn
išleidę šaknis nebegali pakilti
vaikštau tarp jų kaip miške
kvėpuoju jų oru, tarsi, netyčia užkliūnu
kad nuskambėjęs garsas nebūtų tyla
išsiilgusi stebiuosi į dangų
blyškų strazdanotą veidą nutvieskia
šiluma geriasi į kūną
cirkuliuoja kraujagyslėmis kaip sula
širdyje pumpurai sprogsta jausmais
žemė tokia sausa ir sugrubusi
kad vėjas ir toliau žarsto dulkių trupinius
pila į akis ir nosį, kad pamirščiau
kurios kalendorinės dienos netekau vakar
oda godžiai sugeria kiekvieną
gyvybę nešiną lietaus lašą
kad pilkas skruostikaulis per tris dienas
vešliai apželtų žalia barzdele
kad vyšnios vėl užsiaugintų kasas
išpuoštas žiedų kaspinais

atgimusi, bet jau nurimusi
patvinusiomis iš kraštų mintimis
tačiau lengva kaip dar negimusi žiedadulkė
einu pasitikti savo pavasario

nors ne-
atvėrusi duris atsisėsiu vienumoje
pojūčiams sustiprinti užmerksiu akis
lauksiu iš tolo artėjančių žingsnių
kol apkabins

ačiū
kad ir šįmet pas mane sugrįžai

akimirka

pabiro ašarų lietus
atvėrus delnus palikau
nusėdo ūkas plaukuose
blakstienos nuo rasos apsunko
tarp pirštų debesys
upeliais nusruveno
į veidrodines pakelių balas
sudrėkę smilkiniai
ištirpo
išgaravo
vėl pražydo
per visą dangų vaivos juosta
pravirkusias akis aprišo

lakštingala viešnia

atvėriau dūšios vartelius
išdalinau save
kaip duonos trupinius pabėriau
tiesiai ant aslos
užsuks gal
draugas, svečias ar kaimynas
kam tiks-
skanaus su meile
kam netiks-
išspjaus kartėlį į akis
o aš naiviai laiminga
kaip mėnuo
jo pilno veido bruožai pažadina naktį
viešnia
manuosius trupinius surinkus
lakštingalos balsu prabyla
anapus vakaro tylos
šventos


Šiame straipsnyje: tavokrantas(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių