Pamokos, kuriose įdomu

„Neįdomu“ – paprastai tai pirmasis žodis, mestelėtas paauglių, atėjusių į tarptautinio projekto „Trys tapybos pamokos“ parodą, šiuo metu eksponuojamą Kauno paveikslų galerijoje. Apžiūrėję šiuolaikinės dailės kūrinius su tapytoja Egle Velaniškyte jaunuoliai užduoda jau kitus klausimus.

Kam reikalingas menas?

Į žodžius „Neįdomu“, „Ir aš taip galiu“, „O kam to reikia?“ E.Velaniškytė atsako klausimu-įžanga: kam apskritai reikalingas menas, koks jis yra, kodėl jo reikia, koks yra poveikis ir atoveiksmis, kiek informacijos mes gauname akimis, kaip menas mus veikia ir kaip mes jį galime veikti? Jaunuoliai paprastai suklūsta ir, vedami E.Velaniškytės, ima kitaip žvelgti ir mąstyti.

„Kodėl šitie paveikslai pakabinti pasvirę?“ – apžiūrėjęs parodą jau drąsiai klausia vaikinukas, su klase atėjęs į parodą. „Nežinau, čia turbūt kuratoriaus sumanymas, tiesą sakant, ir man to visai nereikia, galėjo būti pakabinti tiesiai, nes jie ir patys kalba – perteikia ironiją, lengvą pasišaipymą iš kultinių meno objektų, puošybinių elementų“, – meno ekspertės tonas – ne didaktiškas, bet nuoširdus ir atviras, todėl kaip lygaus su lygiu bendravimas parodos lankytojus išlaisvina ir atveria.

Juk nebūtina su viskuo sutikti, priimti, praryti nekramtant – meno, ypač šiuolaikinio, bene svarbiausia misija – duoti galimybę laisvai mąstyti, nesustabarėti savo visažinystės kiaute, išmokti priimti, stengtis suvokti ir kito žmogaus pasaulį, kitą nuomonę, matymą – atverti akis.

„Kas yra menininkas? – bandau paaiškinti vaikams, – savo patirtimi dalijasi E.Velaniškytė. – Štai eina menininkas per miestą ir jo akys – tarsi dvi šaudančios strėlės, paprastai žmogus mato tik 10 proc. aplink esančio pasaulio, o menininkas – 120“.

Kad atsivertų durytės

Su eksperte apžiūrintys parodą žmonės pasijunta saugesni, E.Velaniškytė – tarsi vertėja. Juk meno, plastikos kalbos niekas nemoko suprasti, todėl neretai menininko pastanga prakalbinti neduoda vaisių: kuriančiojo ir žiūrovo žvilgsniai nesusitinka, prasilenkia – vanduo nesujuda. Tuomet dingsta ir meno, dvasinės savišvietos, apmąstymos ir stabtelėjimų poreikis.

„Menas – galinga jėga, didžiulė poveikio forma, ne paslaptis, kad ja apsukriai saviems tikslams naudojasi ir ideologai“, – nuščiuvusiems paaugliams kalba tapytoja. Ji siekia, kad žmogui, nesvarbu – jaunam ar senam, „atsivertų galvoje tam tikros durytės“, kad nebūtų taip, jog akys mato, o protas tuo metu miega – ir atvirkščiai.

Taigi Tarptautinio projekto „Trys tapybos pamokos“ parodoje „Nauja konceptuali tapyba“ pristatomi trijų garsių šiuolaikinių tapytojų Paweło Łubowskio (Lenkija), Kaido Ole (Estija) ir Jono Gasiūno (Lietuva) darbai. Šie menininkai pastaruoju dešimtmečiu ne tik palieka svarų indėlį šiuolaikinės tapybos raidoje, bet ir daro didžiulę įtaką tapybos pasauliui. Neįprasta tai, kad ši paroda turi du kuratorius – Krzysztofą Stanislavskį iš Varšuvos ir kaunietį Arvydą Žalpį.

Neužlipęs ant pjedestalo

J.Gasiūnas –  vienas ryškiausių Lietuvos tapytojų, kurio kūryba gerai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Menininkas, XX a. devintajame dešimtmetyje įsiliejęs į dailės pasaulį, atsisakęs tradicinės to laiko tapybos puoselėjimo, nuo 2000 m. drobėje piešiantis pasitelkdamas žvakės liepsną ir dūmus konceptualizavo tapybą.

Savo kūryboje autorius dažnai permąsto praeitį, menininkas istorijos atžvilgiu nevengia ironijos, dažnai ją perrašinėja savaip. Už tapybos galimybių atnaujinimą ir šiuolaikinio mąslaus meno idėjų sklaidą 2010 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline meno ir kultūros premija.

Projekto parodoje pristatomi naujausi autoriaus tapybos darbai, tarp kurių – ir niekur  neeksponuotos drobės. Beje, drobės – itin didelio formato, kurias pervežti nelengva –  jas dailininkai paprastai nuima nuo porėmių ir veža susukę į cilindrus.

„Atvažiavo Gasiūnas su visais tais cilindrais ir plūkosi čia, salėje, vienas su tais porėmiais – traukė tas drobes, viena jų nuo temperatūrų skirtumų susitraukė, drėkino ją, kol pavyko ją užtraukti, – prisimena E.Velaniškytė. – Prisėdau prie jo, nes domino tokie gan ūkiški klausimai, pavyzdžiui, kokios reikia dirbtuvės tokiam formatui nutapyti. Pasirodo, jis tapo akademijoje, kurioje dėsto. Ir tai daug ką pasako, nes drįsti tapyti drauge su studentais buvo įprasta tik Renesanso laikais, paskui niekas su mokiniais nebetapė.“

Tapyti drauge su studentais – vadinasi, nulipti nuo aukščiau už juos stovinčio, mokytojo, pjedestalo, turėti profesinės drąsos neslėpti savo suklydimo, drobės užtapymo, susinervinimo.

Piešiantis dūmais

Nesusireikšminęs, paprastas ir nuoširdus J.Gasiūnas save vadina dažytoju su aukštuoju išsilavinimu, o, tarkim, paveikslo vadinamasis „back‘as“, savotiškas jo fonas, pasak J.Gasiūno, padengtas tvorų dažymo technika.

Vis dėlto reikia pamatyti vadinamąją tvorų dažymo techniką – gan greitai paaiškėja, kad tai geriausiu atveju – dailininko metafora arba pozicija – specialus mito, paslapčių apie savo kūrybą nekūrimas arba jų išardymas. Ir tai susisieja su tapymu studentams matant: atsiskleidžia vientisas ir svarbiausia nesumeluotas paprastumas, antiišsiaukštinimas.

Taigi kas yra menininkas, matantis 120 proc. daugiau? J.Gasiūnas, važiuodamas liftu, pakėlė akis į lubas, ėmė jas apžiūrėti. „Kas iš mūsų pakeliame akis į lubas? – klausia jaunuolių meno ekspertė E.Velaniškytė. – Na, į dangų dar turbūt kai kada pakeliame, bet tikrai neapžiūrinėjame, tarkim, lifto lubų?“

Ir išties tenka sutikti su tapytoja, nes paprastai akys, kol, tarkim, kylame liftu, būna įsmeigtos kažkur akių lygyje į niekur su mintimi, kad kuo greičiau lifto durys atsidarytų. O štai dailininkas, apžiūrinėdamas lifto lubas, pamatė paauglių „raštus“, išrašytus žiebtuvėlio ugnies dūmais.

Susidomėjęs šiuo „menu“, J.Gasiūnas aplankė daugybę požeminių perėjų, erdvių, kur galima aptikti tokių „raštų“ ir atitinkamo turinio piešinėlių. Taip gimė inovatyvūs menininko paveikslai, išpiešti dūmais, kuriuos sukurti nėra lengva. Parodų galerijoje meno ekspertė parodys ir sausą rūkinimo, dūmų liniją ir drėgną, akvarelišką.

Lietuviškasis estų menininkas

K.Ole – vienas žinomiausių ir garsiausių šiuolaikinių Estijos menininkų (2003 m. menininkas, atstovaudamas Estijai, savo kūrybą pristatė ir Venecijos bienalėje). Tai menininkas svajotojas, perfekcionistas ir idealistas. 1990 m. savo kūrybą pradėjęs abstrakčių kompozicijų tapyba, jis labiau žinomas kaip minimalistinių žmogaus figūrų, konceptualių minimalistinių kompozicijų autorius. K.Ole – ne vien tapytojas, bet ir performansų, videomenų kūrėjas.

„Jau vien tapybos kūrinių pavadinimai: „Kaido mąsto“ ir „Kaido ieško tinkamos vietos“ –  daug pasako apie menininką ir jo kūrinius“, – apie estų dailininką kalba E.Velaniškytė.
Anot ekspertės, K.Ole sugrąžina mus į Rytus. "Maldų, meditacijų ieškome mes visi, stengdamiesi ištverti nerimą, gyvenimo disharmoniją, sugriuvusias vertybes, miegantį, išsisėmusį protą – estų dailininkas mus sugrąžina į meditaciją“, – sako E.Velaniškytė.
Jos teigimu, K.Ole – labai lietuviškas „ir iš veido, ir šiltu bendravimu“.

Kas laimėjo „Žalgirio“ mūšį?

Lenkų menininkas P.Łubowskis „tapytojas-analitikas“, jau daugiau nei du dešimtmečius tapybos kalbą išreiškiantis tiek tradicinėmis tapybos priemonėmis, tiek fotografijos, objekto, video- pagalba.

Tai menininkas, nusprendęs dematerializuoti savo tapybą. Projekto parodoje pristatomi autoriaus tapybos, video- ir objekto – instaliacijos kūriniai.

„Lenkų tapytojas tarsi režisierius teatre vėl statantis Šekspyrą“, – prie rembrantiško apšvietimo klasikinės tapybos kūrinių stabtelėja meno ekspertė ir šypsosi, nes atidžiau įsižiūrėjęs pamatai, kad tie šekspyriški personažai šiuolaikinėje kompozicijoje kalba apie nūdieną: ironiškai, su lengva pašaipėle.

Jaunimui, žinoma, patraukliausias lenkų tapytojo kūrinys „Žalgirio mūšis“: ant sienos kabanti krepšinio lenta, o ant grindų – kamuoliai-kunigaikščių galvos, t. y. kamuoliai, ant kurių nutapyti valdovų portretai. Tai interaktyvus kūrinys: kamuolius su valdovų portretais mėtant į krepšį galima išsiaiškinti, kas vis dėlto laimėjo „Žalgirio“ mūšį.

Visus „Trijų tapybos pamokų“ autorius vienija ironiškas žvilgsnis į šiandieną. Gali būti, kad šiuolaikiniame pasaulyje, atidžiai ir jautriai jį reflektuojant, ir telieka šypsotis: atlaidžiai, pasišaipant, niūriai, dirbtinai, skausmingai, stojiškai. Ar nuoširdžiai? Telieka šis klausimas retoriškas.

Kas? Meno pažinimo pamoka parodoje „Nauja konceptuali tapyba“.
Kur? Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus paveikslų galerijoje.
Kada? balandžio 1 d. 13 val.
Telefonas pasiteirauti 221 789.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių