Pabėgimas iš patriarchato kalėjimo (interviu)

Į išvykusius gyventi ir dirbti svetur vertėtų žvelgti ne su priekaištais, nuoskauda, o su pasididžiavimu, kad atsivėrė platesni horizontai ir kažkur tolybėse garsinama tavo šalis. Tai teigia Prancūzijoje gyvenanti gruzinų aktorė Olga Babluani.

Ką tik pasibaigusiame tarptautiniame Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“ viešėjusi aktorė pristatė vaidybinį filmą „Nenustok šypsotis“, pasakojantį apie karo žiaurumus patyrusių moterų išnaudojimą pramogų pramonėje. Tragikomiška istorija apie daugiavaikių motinų grožio konkursą Prancūzijos kino festivaliuose jau įvertinta keletu apdovanojimų. Filmas pastebėtas ir „Kino pavasaryje“ – O.Babluani atsiėmė prizą, kurį skyrė tarptautinės ART kino teatrų ir festivalių konfederacijos CICAE komisija.

Aktorė „Vilniaus dienai“ sutiko papasakoti ne tik apie Gruzijos kiną bei jos publiką, bet ir apie emigrantų tautinės tapatybės išsaugojimą.

– Koks jūsų kelias į kiną?

– Jis prasidėjo nuo šeimos. Mano tėvas Temuras Babluani sovietiniais laikais buvo labai aktyvus Gruzijos režisierius, aktorius. Jis daug keliavo po įvairias šalis, su savo filmais viešėjo ir Vilniuje. Žlugus Sovietų Sąjungai ir Gruzijai paskelbus nepriklausomybę, prasidėjo pilietinis karas, kuriam išsiplėtus tėvas nusprendė mus, keturis vaikus, išsiųsti gyventi ir studijuoti į Prancūziją. Čia nuo kino nenutolome, greičiau atvirkščiai: Paryžiuje gyvenu jau penkiolika metų, dirbu ir vaidinu filmuose. Kino srityje dirba ir mano broliai. 2005-aisiais sukūrėme filmą „13 Tzameti“, jis buvo pripažintas Europos kino apdovanojimų metų atradimu, Sandanso kino festivalyje laimėjo Didžiojo žiuri prizą, buvo apdovanotas Venecijos kino festivalyje, gavo dvi „Cezario“ nominacijas. 2006-aisiais taip pat sukūrėme filmą „Palikimas“, o tada pradėjau dirbti su prancūzų režisieriais.

– Ar gyvenant, dirbant tiek metų svetur jums aktualus tautinės tapatybės išsaugojimas?

– Žinoma. Jis būtinas. Man juokinga stebėti anglų kalbos populiarumą iki tokio lygio, kad žmonės tarpusavyje ima ja kalbėti užuot bendravę sava kalba. Na, bent Prancūzijoje tai negresia. Manau, kad Rytų Europos šalių žmonės nepagrįstai jaučiasi nevisaverčiai, nepakankamai geri, ne tokie geri kaip kiti, nors neretai yra kur kas protingesni ir pranašesni už Vakarų šalių žmones. Tas uždarumas, nepasitikėjimas savimi lemia, kad norisi būti ne savimi, o kaip kas nors kitas– kaip europietis, amerikietis. Tai didelė klaida. Tiesa, išsaugoti savo tautinę tapatybę Rytų Europos šalių žmonėms labai sudėtinga, bet būtent tai yra jėga, vedanti žmogų į priekį, leidžianti geriau save realizuoti.

– Kaip į filmą „Nenustok šypsotis“ reaguoja Prancūzijos publika? Ar jai suprantamos kultūrinės, socialinės aktualijos?

– Džiaugiuosi, kad Lietuvoje žmonės puikiai suprato filmą, tai, ką norėta išreikšti per visų tų moterų padėtį. Pavyzdžiui, Prancūzijoje filmą publika tiesiog dievina, mano, kad jis kalba apie neįtikimus dalykus, prancūzams jie tolimi, o filmas atrodo gal kiek egzotiškas. Moterys, tokios tikros, tokios atviros, bebaimės, atrodo likusios tolimoje praeityje – buvusiose kartose, gal tik dabartinių prancūzų močiutės buvo tokios, nes pažino ir karą, gimdė labai jaunos, susidūrė su tikrais gyvenimo iššūkiais. Filmas „Nenustok šypsotis“ kalba apie moteris kovotojas, pasiryžusias viskam, kad išgyventų pačios ir jų šeimos, tačiau moraliai nepuolusias, išsaugojusios savo vertybes. Prancūzės ploja tokioms stiprioms moterims, bet ne viena sako suvokusi savo silpnumą.

– Kas privertė taip pasijausti?

– Prancūzijoje moterys yra labai apsaugotos. Čia lyčių lygybės klausimas aktualesnis kalbant apie atlyginimo dydį, o ne apie tai, kad jei nori apskritai jį gauti, turi palikti savo šalį ir šeimą. Todėl žiūrėdamos filmą prancūzės ir sako – oho, mes verkiame dėl smulkmenų, turime viską, bet vis tiek jaučiamės nelaimingos, o Gruzijoje moteris kasdien kovoja už būvį ir džiaugiasi kiekvienu menku pasiekimu, šypsosi. Ne paslaptis, kad prancūzai yra absoliutūs pasaulio čempionai pagal suvartojamą antidepresantų kiekį. Remiantis vienais duomenimis, kas ketvirtam prancūzui antidepresantai yra nuolatiniai palydovai, remiantis kitais, net 70 proc. prancūzų yra vartoję antidepresantus. Jų socialinės aplinkos net negalima lyginti su gruzinų ar Rytų Europos tautų, tačiau nemanau, kad mūsų moterims reikia antidepresantų. Mūsų šalių žmonės labai drąsūs, tvirti, užgrūdinti negandų. Ir laimingesni.

– O kaip Gruzija priėmė tokį savo šalies įvaizdį – patriarchatas, aplink neteisybė, skandalų besivaikanti žiniasklaida, karingos moterys?

– Filmas sulaukė labai daug priekaištų. Pirmiausia, būtent dėl vadinamojo feminizmo. Pradedu nemėgti šito žodžio, nes jis prarado savo tikrąją prasmę. Dabar feministe gali būti apšaukta vien dėl to, kad gyveni taip, kaip patinka. Tai, kas nepatenkintų žiūrovų buvo traktuojama kaip feminizmas, aš vadinčiau tiesiog humanizmu. Vyrų juk nevadiname hoministais dėl to, kad jie gyvena pagal patriarchato taisykles, elgiasi taip, kaip jiems atrodo teisinga.

– Ar Gruzijoje tebeklesti patriarchalizmas?

– Patriarchatas ima nykti ne tik Gruzijoje, bet ir visame pasaulyje. Griuvo siena, griuvo ir patriarchalinė sistema. Moterys pasikeitė. Labai daug jų paliko Gruziją, išvyko dirbti auklėmis, namų tvarkytojomis, kad išmaitintų šalyje likusias šeimas. Vyrai prarado savo, kaip šeimų maitintojų, vaidmenį, o mačo mentalitetas pradėjo po truputį nykti. Vakaruose vyrų ir moterų lygybė atsirado natūraliai, o mūsų krašte ėmė rastis priverstinai – moterys tiesiog išvažiavo uždirbti šeimai pinigų. Psichologine prievarta galima vadinti ir faktą, kad jos turėjo nuleisti galvą, – pavyzdžiui, mokytoja turi persilaužti, kad užsimiršusi galėtų šveisti tualetus. Vyrai liko namie, prižiūrėjo vaikus, moteris net nesuka galvos, kad vyras galėtų pažerti priekaištų, – juk ji išlaiko šeimą. Deja, iš to kyla faktas, kad Gruzijoje atsirado vadinamoji „Skype“ vaikų karta, mamą matanti tik per kompiuterį. Gruzijoje visuomenė vis dar vyriška, be to, Bažnyčia ten labai aktyvi ir turi savo žodį. Jei moteris padaro ką nors, kas įprasta vyrams, ją verčia jaustis kalta. Pasipriešinti labai sunku, nes visi aplink sako, kad ne taip reikia elgtis.

– Ar realiai esate susidūrusi su tragikomiškomis situacijomis, moters vadinamosios savivalės „nukenksminimu“ Gruzijoje?

– Filmuojant „Nenustok šypsotis“ buvo tokių kuriozų. Pavyzdžiui, keleto aktorių sutuoktiniai ateidavo į filmavimo aikštelę ir keldavo skandalus dėl to, kad jų žmonos rengiasi maudymosi kostiumėliais. Net prireikė prie pastato budinčių policininkų, kad šie sulaikytų tuos vyrus. Viena aktorė dar maitino vaikelį krūtimi, tad kol ji nueidavo, grįždavo, atlaikydavo vyro skandalą, mes visi jos laukdavome. Kuriozu galima laikyti ir tai, kad pora aktorių paplūdo ašaromis, nes nebenorėjo rengtis maudymosi kostiumėlių. Jaudinosi dėl visko: dėl savo išvaizdos, kuri neva netinka tam, dėl mentaliteto, dėl to, ką žmonės pasakys. Gal ir nebūtų atrodę keista, jei jos būtų buvusios tikros, konservatyvios gruzinės, bet jos buvo komedijų aktorės, prieš tai skaitė scenarijų. Režisierė ėjo iš proto. Prancūzėms, išgirdusioms tai, net neišeina piktintis, – vienos juokiasi kaip iš anekdoto, kitos tiesiog negali patikėti, kad taip gali būti. Pridursiu, jog filmavimo darbai vyko naktimis – nuo 20 iki 5 val., nes išnuomota patalpa buvo teatro salė. Taigi tikri festivaliai vykdavo – moterys namie nenakvodavo. Štai ir priežastis dar vienam skandalui. Galima tik įsivaizduoti gruzino vyro, kurio žmona, komedijų aktorė, grįžta po nakties, deda pinigus ant stalo ir sako – va, kiek uždirbau, veido išraišką. Dirbi naktį, vilki maudymosi kostiumėlį ir ryte parneši pinigų – tai komedija iš gyvenimo.

– Esate emigrantė. Ar gruzinai jus tebelaiko sava? Nejaučiate priekaištų, kad gyvenate, dirbate svetur, o ne tėvynėje?

– Kai darai ką nors Gruzijos ar Lietuvos vardu, laimi tavo gimtoji šalis, tiesa? Nei prisistatau, nei esu pristatoma kaip prancūzė. Aš – gruzinė aktorė, kuri gyvena Prancūzijoje ir kuri ištikimai atstovauja Gruzijai. Manau, Gruzijai mano ar kito svetur dirbančio tautiečio darbas atneša tarptautinės naudos. Be to, dabar sienos atviros, galiu dirbti kad ir Burkina Fase. Svarbiausia – kokybiškai atlikti darbą, kad kiti mus atrastų ir per mus pažintų šalį. Tačiau galima suprasti ir priekaištus – žmonės myli vieni kitus, vertina, gerbia, džiaugiasi savųjų pasiekimais, o kai vienas kuris išvyksta, apima liūdesys – jautiesi praradęs.

– Gruzijos kinas buvo tikrai žinomas ir vertinamas Europoje, bet jos kino pramonė sustojo su Sovietų Sąjungos žlugimu. Kokia situacija šiandien?

– Iš tiesų Gruzijos kinas pažino ir viršūnę, ir gilią duobę. Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug kino kūrėjų, aktorių paliko šalį. Filmų buvo sukuriama vos keletas ar išvis nebekuriama. Tik per pastaruosius 5–6 metus kino srityje prasidėjo atgimimas. Tai ką anksčiau reikėjo daryti? Susitaikyti ir laukti dėl to, kad esi gruzinė? Ar įrodyti, kad esi gruzinė, guldama po bomba? Ne, aš esu gruzinė, kuri nori dirbti išsaugodama savo identitetą. Džiugina tai, kad pastaruoju metu gruziniškas kinas atsigauna, kasmet sukuriama vis daugiau filmų, jie pastebimi ir kitose šalyse. Žvelgiu į kino ateitį optimistiškai.

– O į šalies perspektyvas?

– Taip pat. Žiūrėdami filmą „Nenustok šypsotis“ gruzinai sakė – vajė, kokia baisi mūsų kasdienybė. O kai vėliau pamatė filmą „Meilė su akcentu“, kalbėjo, kad net pajutome norą gyventi Gruzijoje. Ši komedija buvo kupina nuostabių gamtos vaizdų, į kasdienybę, sunkumus žvelgiama su humoru. Daug kas priklauso nuo pačių žmonių požiūrio. Norėsi matyti juoda, tai to ir tesulauksi. Ir atvirkščiai. Gyvenimas Gruzijoje tęsiasi, turizmas čia tikrai gali klestėti, po truputį šaknis įleidžia optimizmas. Jaučiu tai ir tikiu, kad rytojus bus geresnis.

– Niekada neturėjote minčių persikelti gyventi į Gruziją?

– Man profesija leidžia neprisirišti prie vietos. Filmas kuriamas Prancūzijoje – aš ten ir grįžtu į Gruziją, kai joje atsiranda galimybė kurti vaidmenį. Niekas nekliudytų man atvykti dirbti ir į Lietuvą. Aktorystė yra profesija, leidžianti gyventi skirtingose šalyse, skirtingais vaidmenimis.

– Ką vis dėlto vadinate namais – Prancūziją ar Gruziją?

– Ir Prancūziją, ir Gruziją. Man gerai abiejose šalyse. Tai – kaip tėvas ir motina. Kuris gi iš jų mylimesnis? Myliu abi šalis. Myliu Gruziją, nes ten gimiau, ten mano namas, vaikystė, draugai. Ir myliu Prancūziją, nes ji man leido išreikšti save, kas Gruzijoje buvo nebeįmanoma dėl karo. Kultūrų maišymasis man atrodo teigiamas veiksnys. Aš niekada nebūsiu tikra prancūzė, net ir pragyvenusi Prancūzijoje daugybę metų, ir nebūsiu tikra gruzinė, gyvenanti savo šalies gyvenimo ritmu. Esu abiejų kultūrų mišinys. Mano aštuonmetė dukra save irgi laiko ir prancūze – pagal tėvą, ir gruzine – pagal motiną.

– Lietuviai ir gruzinai neslepia abipusių simpatijų, draugystė ypač sustiprėjo po Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto 2008-aisiais. Mes gruzinus juokais tituluojame geriausiais kaimynais, lietuviškos televizijos rengia paramos akcijas Gruzijai ar Gruzijoje kuria serialus, gruzinai lietuviams jaučiasi dėkingi už paramą ir juos vadina broliais, net „Eurovizijoje“ abi šalys apsikeičia aukščiausiais balais. Kas, jūsų nuomone, sieja mūsų šalis?

– Manau, kad draugiškumas, supratingumas, žmoniškumas, teisingumas lietuviams yra įprastos vertybės, o ne tik skambūs žodžiai. Nepaisydami sunkumų šalyje, žmonės lengvai neparsiduoda ir saugo savo nepriklausomybę, ne taip kaip Baltarusijoje ar kitose šalyse, kur karaliauja diktatūra. Jei tokios tranzitinės šalys kaip mūsų nori demokratijos, turi ją kurti čia ir dabar, o ne laukti kieno nors leidimo 50 metų. Lietuvoje, kaip ir Gruzijoje, yra daug neteisybės, bet išsaugotos vertybės, tiek kultūrinės, tiek žmogiškosios. Abi šalys – ne okupančių mentaliteto, tai jos buvo okupuotos. Mums kartu teko iškęsti viename kalėjime. Tik vieni išėję iš jo nenutraukia sąsajų, kiti, tokie kaip Lietuva ir Gruzija, džiaugiasi būdami laisvi, dirbdami, mylėdami, darydami gera kartu, bendraudami, šypsodamiesi. Tai mus sieja. Liūdniausia yra tai, kad net XXI a. gali būti užpultas. Tiesiog neįsivaizduojamas dalykas, tačiau didžiosios šalys nenori kištis dėl savų interesų. Todėl mažosioms gyvybiškai svarbu viena kitą palaikyti.

Dosjė

Olga Babluani

Gimė garsaus gruzinų režisieriaus Temuro Babluani šeimoje.

Brolis Géla Babluani – režisierius ir scenaristas, filmų „13 Tzameti“ ir „Palikimas“ kūrėjas, kitas brolis George’as (Giorgi) Babluani – aktorius.

Filmavimo aikštelėje susipažino su savo vyru Augustinu Legrand’u, prancūzų aktoriumi, režisieriumi, kuris garsėja kaip kovotojas už benamių teises.

2004-aisiais susilaukė dukters Nastassios.

Filmografija: „L’Histoire de Pierre et le fou“ (2001), „13 Tzameti“ (2005), „L’entente cordiale“ (2006), „Palikimas“ (2006), „L’armée du crime“ (2009), „Meilė su akcentu“ (2012).

Apie filmą „Nenustok šypsotis“

Tai tragikomiška istorija apie nuožmią dešimties moterų konkurenciją daugiavaikių mamų grožio konkurse. Jos privalo varžytis geriausios virėjos, supermamos ir dar trijose kategorijose dėl solidaus prizo – buto ir 25 tūkst. JAV dolerių premijos. Kiekviena dalyvė pradeda kovą turėdama daug vilčių ir didelių lūkesčių, bet jų gražios svajonės greit dūžta į šipulius. Naivios moterys patenka į nesąžiningų konkurso organizatorių ir skandalų besivaikančios žiniasklaidos pinkles. Naujienos apie jų asmeninius vargus gėdingai panaudojamos žiūrovams linksminti. Grožio konkursas virsta farsu, o savigarbą bei orumą siekiančioms išsaugoti moterims tenka vienoms spręsti iškilusius šeimyninius konfliktus ir kovoti su aplinkinių dėmesiu.


Šiame straipsnyje: Olga BabluaniGruzijaPrancūzija

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių