Nevienadienės keramikos kūrėja

„Graži tu, mano brangi tėvyne, /Šalis, kur miega kapuos didvyriai: /Graži tu savo dangaus mėlyne! /Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.“ Klausydamasi šių dainos žodžių keramikė Janina Šmidtaitė negalėdavo sulaikyti ašarų. Ji džiaugėsi. Po ilgų tremtyje išgyventų metų vėl girdėjo lietuvių kalbą, vaikštinėjo gimtojo Kauno gatvėmis.

Per kūrėjos 90-mečiui skirtos parodos atidarymą sudainuoti „Lietuva brangi“ J.Šmidtaitei norėjo ir jos kolegos, bičiuliai. Tačiau menininkė, išvakarėse savo rankomis sudėliojusi eksponatus, pasijuto blogai ir ilgai lauktoje savo šventėje nepasirodė. Fizinio silpnumo akimirka buvo lemtinga: vos peržengusi dešimtos dešimties slenkstį J.Šmidtaitė mirė.

Be keramikos dirbinių – jų Tadžikijoje, kur J.Šmidtaitė praleido didžiausią gyvenimo atkarpą, esama daugiau nei gimtinėje – dailininkę primins šilti atsiminimai.

„Dar kai buvau maža, mama visada mane pasiimdavo kartu, vykdama į Lietuvą. Gyvendama Tadžikijoje mama prisimindavo savo gimtinę. Ji mane netgi ir pakrikštijo Lietuvoje. Mūsų ryšys su Lietuva niekada nebuvo nutrūkęs“, – ką tik pasibaigusį  motinos gyvenimo kelią prisiminė Birutė Straukienė. Vos subyrėjus SSRS, 1992 m. dailininkė nieko nelaukdama sugrįžo į Kauną, netrukus jos pėdomis pasekė ir dukra.

– Ar visada supratote, kuo Lietuva yra tokia svarbi jūsų mamai?

– Aš pati to dar nesupratau. Vaikystėje ir paauglystėje nelabai norėjau vykti į Lietuvą, bet mama vis įkalbėdavo. Jai tai buvo labai svarbu. Nors ir pinigų kelionėms į Lietuvą, kuri tuo metu buvo tolima šalis, nebuvo. Į Lietuvą grįžome, kai ji tapo nepriklausoma. Tadžikijoje tuo metu prasidėjo karas. Dvejoti nebuvo kada.

Iš pradžių jaučiau Tadžikijos nostalgiją, tačiau dabar viskas kitaip. Tik mama nesiilgėjo Tadžikijos. Ji visada mylėjo Lietuvą ir džiaugėsi grįžimu į tėvynę. Kol nelankiau darželio, kalbėjau tik lietuviškai. Kai pradėjau lankyti darželį, mama mokė rusų kalbos. Ji norėjo, kad pritapčiau prie naujos aplinkos. Tik kiek vėliau užsispyriau ir su tėveliais nebekalbėjau lietuviškai. Mama su manimi kalbėdavosi lietuviškai, o aš atsakydavau rusiškai. Viską supratau, bet prieštaravau tėvams.

 

– Gyvenimas Tadžikijoje padarė didelę įtaką jūsų mamos kūrybai. Daugelyje jos darbų pastebimi rytietiški motyvai. Kaip šie darbai vertinami pačioje Tadžikijoje?

– Tadžikijoje ji per kiekvieną jubiliejų rengdavo savo parodas. Prieš grįžimą į Lietuvą taip pat buvo atidaryta dar viena paroda. Ir Lietuvoje, ir Tadžikijoje keramika labai vertinama. Dušanbėje kiekvienuose namuose stovėjo mamos vazytės.

– Kokia buvo jūsų vaikystė? Kuo norėjote tapti, kai buvote maža?

– Gimiau ir augau Tadžikijoje. Kai buvau maža, norėjau taip pat tapti dailininke, mokytis keramikos amato. Tik mama neleido. Eidavau pas mamą į darbą ir ten lipdydavau, kurdavau. Tai man tikrai patiko. Mamą aš visada labai gerbiau. Ji buvo man autoritetas.

– Pasirinkote ne meną, o mediciną...

– Nesu menininkė. Nors dar visai neseniai mama pastebėjo, kad turiu polinkį į kūrybą, architektūrą.

– Ar namuose turite savo mamos darbų?

– Šiuo metu visi darbai yra parodoje. Aš dovanojau jos darbus muziejui, tačiau keletą mielų širdžiai pasiliksiu sau. Man labiausiai patinka vazos su rytietiškais motyvais. Kelias tokias vazas ir pasiliksiu savo namuose.

 


Emilija Jaudegytė

Keramikos muziejaus vadovė

Janina Šmidtaitė atstovauja lietuviškos profesionaliosios keramikos dailės pradžią. Ši dailininkė buvo nuostabus žmogus. Visada šypsojosi, ir apie sunkumus kalbėdama, kurių jos gyvenime buvo daug – tremtis, badas, sunkus fizinis darbas – be pykčio. Tik kartkartėmis akyse pasirodydavo ašaros. Sakydavo, kad visa tai liko kažkur toli. Grįžusi į Lietuvą, stengėsi aktyviai dalyvauti keramikų rengiamuose simpoziumuose, seminaruose, parodose.

Jos kūryboje, ypač pirmuosiuose darbuose, kurie buvo sukurti Lietuvoje, juntama rytietiškos kultūros įtaka: monumentalios vazų formos, silueto linija, glazūrų spalvos. Vis dėlto sava kultūra, dėstytojų įtaka ir savos šaknys nugalėjo. Jos kūrybai įtaką darė  Pirmojoje Valstybinėje amatų mokykloje Dailiosios keramikos skyriui vadovavęs ir dėstęs Vaclovas Miknevičius, Vytautas Steponavičius, vėliau – Liudvikas Strolis, Valdemaras Manomaitis ir kiti iškilūs menininkai. Visa tai atsispindi J.Šmidtaitės kūryboje: poglazūrinė puošyba, kurią mėgo L.Strolis, raitytos dekoratyvinių indų formos V.Miknevičiaus darbuose, minkšta asimetrinė plastika V.Manomaičio kūryboje. Visa tai su Rytų kultūros įtaka atsispindi ir paskutiniuose J.Šmidtaitės kūriniuose.

 

Visus dvidešimt metų kūryba jai buvo pagrindinis tikslas ir džiaugsmas. Ši kūryba nėra vienadienė, laikina. Tai nėra, kaip dabar įprasta, vienadienis maivymasis, kai jaunas keramikas efektą stengiasi išgauti priklijuodamas ar užpildamas byrančias detales, silikonais ar dvokiančiomis dervomis. Janinos darbai technologiškai tvirti, meniški, ne vienadieniai.
Keramikos muziejuje dailininkė surengė tris jubiliejines parodas. Kai šventėme menininkės 80-metį, ji buvo nuostabiai elegantiška, graži, tiesi, tiesiog smetoniškai kultūringai. Buvo pakilios nuotaikos. Kai sugiedojome Maironio giesmę „Lietuva brangi“, ji susigraudinusi vėliau prie kavos puodelio pasakojo, kad klausydamasi šios giesmės visada šluosto ašaras, bet – džiaugsmo, nes yra namie. Ir 90-mečio parodoje norėjome jai padovanoti tą gražiąją „Lietuva brangi...“ Šį kartą jos klausėsi tik širdimi, plakusia dar dvi dienas po gimtadienio.

Ryškiausi biografijos faktai

J.Šmidtaitė gimė 1922 m. Kaune. 1937– 941 m. mokėsi Kauno I valstybinės amatų mokyklos Dailiosios keramikos skyriuje. Studijas baigė su pagyrimu. Jos kūrybai įtakos turėjo dėstytojai Liudvikas Strolis, Vaclovas Miknevičius, Petras Steponavičius. 1945 m. J. Šmidtaitė buvo ištremta į Tadžikiją ir Lietuvon sugrįžo tik atkūrus nepriklausomybę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių