Neparašyti eilėraščiai, arba klaidinga diagnozė

Yra toks laikas (būsena), kai rašai eilėraščius, ir ateina toks metas (būsena), kai jų neberašai.

Kai eilėraščių nerašai, jie nepasirašo – labai sunerimsti. Ką, jau viskas? Taip jau ir baigsis? Kodėl, už ką ir t. t. – tai tokios liguistos būsenos, skaudūs, nerviniai, beveik psichopatiniai vidiniai išgyvenimai, nes juk kažkada ant to poezijos aukuro, regis, buvo sudėta viskas, pasirašyta sutartis forever, dvasiniu krauju pasirašyta. Ir še tau – į sielos bedugnę imi ir atsiremi kojomis, net ne kojomis – ta, vadinamąja sėdyne: steni ir teišeina tik dujos, na, dar vienas kitas nuo patiriamo streso besimakaluojančių žarnų gurgtelėjimas. Drama atrodo tuo metu pasiekia kulminaciją.

Nė velnio. Diagnozė, kurią išgirsti (iš ko?) dažniausiai būna klaidinga. Po kurio laiko vėl imi rašyti. Akmuo nuo širdies nusirita, tiesiog išnyksta, vėl esi kūrybingas, lankomas visokių mūzų, pegasų, taip sakant, poetas, truputį pateptasis. Prakeiktoji drama užsimiršta, na, kartais viename kitame eilėraštyje ataidi kaip kokių kataklizmų nuojauta, bet rašyme esančio (parašyčiau: begimstančio, bet tai būtų netikslu) eilėraščio vidinė drama siurbia jau kitą energiją, nes nerašymas, kaip mirtis, jos tarsi neturi.

Nė velnio (velnias kartojasi tik todėl, kad buvo minimas kraujas ir sutartis, ir tai kažkaip atliepia Fausto dramą). Vienas poetas (lietuvių, esantis šalia mūsų, ne už jūrų marių), išleidęs labai palankiai profesionalų sutiktą eilėraščių knygą, vadintas ypač perspektyviu poetu, daugiau knygų taip ir neišleido: „Kiekvienas turime eiti į nerašymą, tai pagrindinis tikslas, dėl ko išlieka poezija, ji – neparašytuose eilėraščiuose.“

Tačiau dėl jų turi būti ir labai gerų parašytų, užrašytų, knygomis išleistų eilėraščių, jie įduoda, įprasmina skambesį tų neparašytųjų. Pagaliau dramos, aštrių pojūčių ir subtiliausių jų niuansų yra daugiau.

Eilėraščiai rašomi ieškant energijos, tam tikros, labai aukštos prabos (nors tai taip pat netikslu, nes siejasi su auksu, o turėtų sietis bent jau su Faustu), na gerai, pasakykim, kad ryšio su Dievu, dieviškos energijos, dievų kalbos etc. Bet pamatytas Dievas nebebūtų Dievas. Užrašytas eilėraštis yra eilėraštis, bet ne poezija. Ji lieka neparašytuose eilėraščiuose (būtinai daugiskaita, vienas eilėraštis – parašytas ar ne – nieko nereiškia, kalbant ne apie atsitiktinę, o pažįstamą, trokštamą energiją).

Poezija yra energija, kaip, tarkim, gyvybė, o jos daugiausia neparašytuose eilėraščiuose, jie nesisieja su mirtimi, o atvirkščiai. Kaip gyvybė nebūtinai siejasi su gyvenimu arba gyvenimas nebūtinai siejasi su žmogumi, žeme.

Šis tekstas taip pat ilgai buvo neparašytas ir kur kas prasmingesnis, savo energija tiesiog svaigino (maitino). Dabar jis užpildo laikraščio puslapį, ir tiek. Gali būti, kad jį kažkas perskaitys, bet būtų geriau, kad jo neperskaitytų, kad nors truputį taptų neparašytu.

Nerašyti ir neberašyti eilėraščių – du skirtingi dalykai. Nerašyti – siejasi su agresija, naikinimu, dirbtiniu siekimu to, prie ko dar nepriėjai (niekas negali ir atvesti, „pribręsti“ – taip pat netinka), geriau tuomet tie eilėraščiai, net ištisos knygos ir toliau tegul būna gimdomi, paleidžiami į pasaulį, nors gimdyti eilėraštį ne tik negražu, tai – demagogija.

Neberašyti galima, kai nemažai tų eilėraščių užrašyta, pritaškyta kraujo, pasirašyta ir suplėšyta įvairių sutarčių, pereiti ir pragaro ratai, ir palaimos nutvieksti sodai. Kiekvienas poetas tai patyręs, kiekvieno kūryboje neparašytų eilėraščių yra (kai kurie jų vis mėginami užrašyti), ir jie patys svarbiausi. (Šioje vietoje norėjau paaiškinti kodėl, bet suprantu, kad to daryti nedera.)

Geriau pateiksiu mėginimą vieną jų užrašyti:

kur beeičiau

neparašyti eilėraščiai

užkastų katinėlių balsais kniaukia

kartais išsikasu vieną

pienu pagirdau

jaukiai pavakarojame

paskui vėl užkasu