„Naktigonėse“ – aktoriaus F.Jakšio monospektaklis

Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje, vykstančios 5-osios literatūros ir muzikos „Naktigonės“ pirmadienį kviečia į aktoriaus Ferdinando Jakšio monospektaklį.

Istorinių pergalių kovose už tėvynės laisvę sukaktims paminėti dedikuotas festivalis, rengiamas VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ ir Sigučio Jačėno, į „Naktigones“ pakvietė nuostabų vilnietį aktorių F.Jakšį su legenda jau tapusiu jo monospektakliu – Kosto Ostrausko monodrama „Vaižgantas“.

F.Jakšys – aukštaitis, gimęs 1937-aisiais Svėdasuose. Studijavęs Lietuvos konservatorijos Teatro fakultete, kur įgijo aktoriaus išsilavinimą. 1969-aisiais Maskvos A.Lunačarskio teatro meno institute (GITIS) jis baigė teatrologiją. Dirbo Šiaulių dramos, Valstybiniame Jaunimo, Vilniaus senjorų teatruose. Vaidino kine ir televizijoje. Net būdamas garbaus amžiaus, aktorius nepraranda formos – rengia autorines programas ir neapleidžia teatro.

Viename interviu šiemet pavasarį F.Jakšys prisipažino: „Esu rambus, mane vis reikia paraginti“. Jis šiuo metu rašo knygą apie Jaunimo teatrą. Turi ką prisiminti...

„Po vieno spektaklio gatvėje prie Jaunimo teatro aktoriaus laukė literatūrologas Vytautas Kubilius. Susijaudinęs dėkojo, paskui dar parašė laišką – stebėjosi, kaip paprastai ir natūraliai aktorius atveria savo herojaus didybę ir lietuviškumo fenomeną. Aukštaitį Vaižgantą aukštaitis F.Jakšys pajuto būtent per gimtinės ir gimtosios tarmės kodą. Spektaklis, gyvenimą pradėjęs Jaunimo teatre, nenueina į užmarštį. (...)

„Esu gimęs Svėdasuose, tose pačiose apylinkėse, kaip ir Vaižgantas, – dėstė aktorius. – Kai mokiausi mokykloje, to rašytojo net nebuvo programose. Mes, svėdasiškiai, skaitydavom jį iš smetoninių Raštų – devyniolikos tomų. Viskas buvo artima, miela, suprantama – tas pats aukštaitiškas mentalitetas. Seniai svajojau padaryti kokią inscenizaciją, bet literatūrinių gabumų tai neturėjau. O kai žurnale „Metai“ pasirodė K.Ostrausko monodrama, griebte pasigriebiau. Taip ir parašiau autoriui į Ameriką, – kad nagais įsikibau. Viskas, ką norėjau apie Vaižgantą pasakyti, buvo ten surašyta. Įterpiau tik vieną dalį – iš Vaižganto paskaitų apie lietuvių rašytojus, tris Antanus: Strazdą, Baranauską ir Vienažindį. Man labai patiko jo nuomonė: ne Kristijonas Donelaitis, ne Motiejus Valančius, bet trys Antanai yra didžiausi lietuvių literatūros meistrai. Ir gražiai motyvuota, kodėl. Taigi įtraukiau šią medžiagą į spektaklį, o literatai jau tegu ginčijasi, kuris iškilesnis, svarbesnis. K.Ostrauskas neprieštaravo, sutiko su džiaugsmu. (...) Dabar jis sunkiai serga. Turiu šūsnis jo laiškų, dalį pasiėmė Maironio lietuvių literatūros muziejus. Susitikome 1997 metais, kai su „Vaižgantu“ važinėjau po Ameriką. (...) Tuo metu ten viešėjo ir Kazys Saja. Jis prisipažino, kad iš pradžių, pasižiūrėjęs mano spektaklį apie Vaižgantą, buvo labai skeptiškas, net parašė pjesės autoriui laišką, kad prastai, o dabar viskas apvirtę aukštyn kojom. Su K.Ostrausku susirašinėjam kone kas antra diena, skambinamės telefonu. Deja, jis nebepakyla iš patalo, sveikatėlė mąžta. (...)

– Buvote susitapatinęs su Vaižgantu?

– Savaime aišku! Pjesėje minimi įvairūs rašytojai: Kazys Boruta, Juozapas Albinas Herbačiauskas, Salomėja Nėris. Panorau susirasti autentiškus jų balsus - įrašus. Pirmiausia nuėjau į Rašytojų sąjungą: „Ką turite?" Rimantas Šavelis nustebo: „Tu vaidinsi Vaižgantą?! Kad nepanašus! Tau Strazdelį reikia vaidinti, ne Vaižgantą“. Sakau, argi panašumas - esmė? Svarbiausia, kad mentalitetas būtų artimas, savas, ta dvasia aukštaitiška.

Kai pradėjau dirbti, rūpinausi dekoracija, muzika – viską pats. Antanas Šurna, tuometinis Jaunimo teatro vadovas, padarė pastabą: „Apie tekstą galvok!“. O tekstas tarsi savaime gulė, nes tarmė sava. Tada visai nesunku, pats sakinys ir jo struktūra tave veda. Atrodė, išplaukia iš atminties kažkada iš senelių girdėti žodžiai, jų intonacijos. Aš irgi tame krašte augau, išvaikščiojau tuos kalnelius, tas pačias legendas girdėjau. Jei man dabar reikėtų Vydūną vaidinti, būtų labai sunku – ir tą sakinį išsakyti, ir visą jo mintį. O čia – paprasta. Beje, K.Ostrauskas taip ten viską sudėstęs, kad skamba aktualiai: ir apie literatūrą, ir apie tikėjimą, politiką ar valdžią.

– Paskui spektaklis „atitrūko“ nuo Jaunimo teatro, tapo „F.Jakšio produkcija“.

– Jaunimo teatre „Vaižgantas“ buvo rodomas su dekoracijomis, bet faktiškai jos ir nereikalingos. Teatrai vieno aktoriaus spektaklių nelabai mėgsta – nepelningi. Tiesa, dabar jų nemažai atsirado. Per Visagino monospektaklių festivalį buvau apdovanotas – tapau laureatu. Nors publika rusakalbė, labai gražiai reagavo, suprato. Kitą sykį pakvietė į vieną Vilniaus rusų mokyklą. Truputį suglumau, sakau, čia bus nežinomų jums realijų ir apskritai – gal pasidairykite ko linksmesnio, čia toks literatūrinis dalykas. Tu nebijok, užtikrino mane, viskas priklauso nuo mokytojo. Ir iš tikrųjų – atėjo mokiniai pasiruošę, su užrašais, paskui jau mane klausinėjo... Kartą pakvietė į Trakus. Kultūros rūmai, milžiniška salė. Lenkų, rusų ir lietuvių mokyklų mokiniai. Išeinu, direktorė pristato ir staiga pradeda tie vaikai švilpti, trypti. Galvoju: Ferdinandai, tau jau auf wiedersehen bus, jei tokia pradžia. Šiaip visada paprašau, kad salėje paliktų šviesą, tada matau žiūrovų akis, galiu bendrauti. Ir nuščiuvo visa salė – ką jūs!

Amerikoje ne vien pas lietuvius buvau, „Vaižgantą“ rodžiau ir Sietlo universiteto salėje, kur Jonas Jurašas buvo pastatęs spektaklį. Susirinko teatro fakulteto amerikoniukai. Anotaciją parašė pats K.Ostrauskas. Jiems labai patiko lietuvių kalba, ėmė klausinėti apie scenos kalbą, artikuliaciją, teatro pedagogiką Lietuvoje (nes pats esu dėstęs anuometėje mūsų Konservatorijoje). Pasirodo, kas nori, gali suprasti“ (Audrius Musteikis, „Aktorius Ferdinandas Jakšys: Vaižganto kodas“, 2010 m. gegužės 19 d. „Lietuvos žinios“).

K.Ostrausko monodramą „Vaižgantas“ aktorius F.Jakšys Klaipėdoje, „Naktigonių – 2010“ festivalyje, vaidins pirmadienį 19 val. Nemokamai!