Motinystė Lietuvoje A.Smetonos laikais

Kiekvienais metais gegužės mėnesio pradžioje Lietuvoje minime Motinos dieną. Šios šventės ištakų turėtume ieškoti pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad nuo 1938 m. kartu su Motinos diena visą savaitę vykdavo renginiai, vadinami Šeimos savaite. Šie renginiai vykdavo gana pompastiškai, į jų rengimą buvo įtrauktos mokyklos, moterų draugijos ir bažnyčia.

Šeimą – Tėvynei

Motinoms gražių žodžių negailėjo ir tautininkų ideologai, kurie ypatingai idealizavo lietuvės motinos paveikslą. Išties tarpukario lietuvės moters idealas sunkokai realizuojamas net ir šiandien. Trumpai galėtume jį apibūdinti taip: ištikima žmona ir puiki namų šeimininkė, rūpestinga motina bei aktyvi visuomenininkė, uoli katalikė ir dosni varguolių globėja, siekianti išsilavinimo bei atvira grožiui, madai ir modernaus gyvenimo naujovėms.

Nors daugelis, ypač jaunosios kartos, moterų siekė minėto idealo, tačiau valstybės vyrai nevengdavo paraginti moteris dar labiau stengtis Tėvynės labui, kruopščiau atlikti savo pilietines pareigas, kurių svarbiausia buvo šeima. Praėjus šventiniams renginiams motinoms tekdavo ir vėl grįžti prie ganėtinai pilkos realybės.

Tautininkai labai mėgo propaguoti stiprią jaunąją kartą – didžiausią Lietuvos viltį, tačiau valstybės parama motinoms, auginančioms tą jaunąją kartą, buvo minimali. Prieš gimdymą anuomet moterys gaudavo tik dvi savaites atostogų, o po gimdymo – šešias savaites, kad galėtų bent kiek sustiprėti motina ir vaikas.

Parama mamai – minimali

Gydytojų ir moterų organizacijos savo leidiniuose kėlė klausimą dėl lopšelių įsteigimo prie fabrikų, kad darbininkės turėtų galimybę ramiai dirbti, o turėdamos porą pusvalandžių per dieną, galėtų pamaitinti savo kūdikį. Tokia praktika jau veikė Lenkijoje. Deja, tokių sąlygų moterims Lietuvos fabrikų vadovai niekada nesudarė.

Dėl nepalankių motinystės sąlygų darbininkėms Lietuvoje kasmet augo pamestinukų skaičius. Juos globodavo valstybės ir katalikiškų draugijų išlaikomos prieglaudos. Pernelyg griežtas dorovės normų reikalavimas daugeliui jaunų moterų baigdavosi pražūtingai.

Tarpukariu kasmet buvo atliekama apie kelis tūkstančius nelegalių abortų, kurių dalis (apie 700 kasmet) baigdavosi ir moters mirtimi. 1920-30 m. buvo išplitusi tokia blogybė, kaip nesantuokinių kūdikių žudymas.

Sudėtinga situacija buvo ir su ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūra, nes trūko vaikų darželių: 1930 m. veikė 28 vaikų darželiai (iš jų 17 – lietuvių, 10 – žydų, 1 – vokiečių). Visi darželiai buvo privačių steigėjų rankose.

Vaiko auklėjimas buvo išimtinai motinos pareiga ir vyrai, paprastai, į tai nesikišdavo, laikydami tai nevyrišku dalyku. Todėl gimus kūdikiui, išsilavinusi tarnautoja buvo priversta likti namuose ir atsisakyti buvusios veiklos arba samdyti auklę. Tačiau ši paslauga buvo prieinama tik nedidelei gerai uždirbančių miestiečių daliai.

Šeiminis gyvenimas mieste buvo spalvingesnis, čia vyko daugiau renginių, kur dalyvaudavo ir šeimos, o kaime – gana monotoniškas. Tipinė tarpukario šeima gyveno kaime, vertėsi žemės ūkiu, augino 4-5 vaikus, o vienintelės pramogos, paįvairinančios darbais pažymėtą kasdienybę buvo sekmadieninės pamaldos ir kaimo šokiai.

Vaikai aukoti darbui

Ketvirtajame dešimtmetyje motinos vyriausybės diskriminacinę politiką moterų atžvilgiu skaudžiausiai juto darbo rinkoje. Dirbančios motinos, kurioms turėtų būti taikoma ypatinga pagarba, dažnai tarp darbininkių buvo nustumiamos į antrą vietą, nes negalėjo dirbti viršvalandžių arba naktinėse pamainose.

Dauguma darbininkių neturėjo draudimo nuo ligos ar nelaimingų atsitikimų, todėl jų sveikatai grėsė nuolatinis pavojus. Realią pagalbą ligos atveju bei nėštumo ir gimdymo laikotarpiu gaudavo tik ligonių kasose apdraustos motinos, tai sudarė tik apie ketvirtadalį visų moterų.
Pažymėtina, kad gimdydavo daugiausia darbingiausio amžiaus moterys: 25-29 metų moterys sudarė 30 proc., o 30-34 metų moterys – 26 proc. visų gimdyvių.

Motinos vargai prasidėdavo, kai reikėdavo kūdikį palikti ir grįžti į darbą. Daugelis darbininkių kūdikius palikdavo prižiūrėti senutėms kaimynėms ar vyresniems vaikams. Dėl greitai nutraukto žindymo ir prastos kūdikių priežiūros, kasmet mirdavo 10-11 tūkst. kūdikių iki vienerių metų (arba 15-17 proc. visų gimusių kūdikių), bei 10-12 tūkst. vaikų iki penkerių metų, daugiausia varguomenės šeimose.

Skaudžiausia, jog kaimo šeimai kur kas didesnė tragedija buvo netekti darbinio arklio, nei kūdikio, todėl veterinaras buvo kur kas dažniau kviečiamas, nei gydytojas susirgusiam vaikui.

Vienišos kovoje su ligomis

Dauguma kūdikių iki vienerių metų mirdavo nuo intoksikacijų, nes buvo pernelyg greitai nujunkomi nuo motinos krūties ir apsinuodydavo nešvariu maistu. Dėl to gydytojai skatino moteris kuo ilgiau maitinti kūdikius krūtimi. Šaltuoju metų laiku nemažai kūdikių mirdavo nuo plaučių uždegimo ar gripo. O Latvijoje, Vokietijoje ir Estijoje buvo kur kas mažesnis kūdikių mirtingumas.

Didelis kūdikių ir gimdyvių mirtingumas Lietuvos moteris vertė abejoti jų pareigos valstybei – gimdyti vaikus, būsimus piliečius, – tinkamu įvertinimu. Kaimuose daugelyje šeimų iš 8-10 vaikų išaugdavo vos keletas.

Moterims skirtame žurnale „Naujoji vaidilutė“ buvo rašoma: „Vyrams visuomet lengviau įrodyti savo patriotiškumą, nes jie, buvę savanoriai, liejo kraują už Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau už ginklais kovojančio vyro, brolio, tėvo ar sužadėtinio pečių moteris taip pat sėkmingai ir rūpestingai kovojo su kitu priešu – badu, šalčiu ir skausmu. Vyrai kovodami mirė, o moterys gyveno, kad tik Lietuva nemirtų (“Naujoji vaidilutė", 1934. Nr.3. p.138).

Kitas moterų skaučių žurnalas „Vadovė“ antrino: „Moterys lieja ir lies kraują duodamos tautai naujų piliečių. Jos dažnai krinta negyvos šioje kovoje, ypač mūsų sąlygomis, kur medicininė pagalba joms yra 99 proc. menkesnė nei vyrams karo lauke (“Vadovė„, 1933, Nr. 2-3).“ Tarpukariu kasmet dėl gimdymo komplikacijų mirdavo apie 1 000 gimdyvių.

Pavyzdys – fašistinė Italija

Lietuvoje labai stigo kvalifikuotos medicininės pagalbos moterims. 1931 m. Lietuvoje veikė aštuoni sveikatos globos centrai, šeši iš jų – Kaune. Moterys savo spaudoje reikalavo, kad klinikos visoms gimdyvėms būtų nemokamos, nes kūdikių gimdymas nėra vien motinos, bet ir visos valstybės reikalas.

Nuo 1932 m. laikinosios sostinės gyventojams motinystės įgūdžius formuoti padėjo Motinos ir Vaiko muziejus. Čia motinoms, tėvams ir auklėtojams buvo suteikiamos reikalingiausios higienos, naujagimių priežiūros, vaikų auklėjimo, kovos su alkoholizmu, tuberkulioze, vaikų ligomis žinios.

Jeigu miestiečiai gana greitai perimdavo vaikų priežiūros naujoves, tai daug sunkiau juos priimdavo menko išsilavinimo sodiečiai. Kaimo moterys iš pradžių gana įtariai žiūrėjo į namuose gimdyvę nemokamai aplankantį gydytoją ar medicinos seserį, į jų patarimus bei higienos reikalavimus, manydami, jog tai kažkokios valdžios pinklės.

Motinystės srityje pavyzdine valstybe buvo laikoma fašistinė Italija, kurioje visos dirbančios moterys (15-50 metų amžiaus) galėjo apsidrausti motinystės atveju. Tuomet jos gaudavo ne tik du mėnesius apmokamų atostogų, bet ir gana didelę sumą pinigų, nemokamą gimdymo pagalbą ir paskui gydytojo priežiūrą sau ir savo kūdikiui.

Fašistai valstybės gerovės pamatu laikė šeimą, todėl visi nevedę vyrai turėjo mokėti gan didelius mokesčius, kurie buvo perduodami „Motinos ir vaiko globos“ organizacijai. Vedusieji gaudavo įvairių lengvatų ieškodami darbo ar buto, o šeimos, auginančios daugiau kaip septynis vaikus, buvo ne tik atleidžiamos nuo visų mokesčių, bet ir gaudavo veltui susisiekimą visoje šalyje. Apie tokią valstybės paramą Lietuvos motinos ir daugiavaikės šeimos galėjo tik pasvajoti.

Moterimis rūpinosi moterys

Nors Antano Smetonos laikais socialinės globos klausimai buvo tvarkomi per Vidaus reikalų ministeriją, vietos savivaldybes bei visuomenines organizacijas, didžiausią socialinio darbo krūvį turėjo po visą Lietuvą išsibarsčiusios lietuviškos bei tautinių mažumų moterų draugijos.
Pasak moterų draugijų vadovių, jei valstybės vyrai motinų nuopelnų tautai neįvertina, nerodo tinkamos pagarbos, mažai rūpinasi sanitarine ir materialine pagalba motinoms, tai moterims tenka vieningai kovoti ne tik už geresnes savo ir vaikų gyvenimo sąlygas, bet ir saugesnę motinystę.

Rūpinimasis silpnesniaisiais buvo suvokiamas tarsi motiniškos misijos tąsa, kartu tinkamiausia moteriai aktyvi veikla, todėl moteris imtis socialinio darbo skatino ir Katalikų Bažnyčia. Todėl labiausiai šioje srityje pasižymėjo katalikiškos moterų organizacijos.
Kai kurias organizacijas remdavo valstybė, tačiau skiriama suma sudarydavo tik apie trečdalį reikalingų lėšų. Likusią sumą organizacijų narės susirinkdavo pačios. Daugiausia lėšų buvo surenkama Laisvės alėjoje. Paaukojusiems buvo prisegamas žymuo, kur buvo parašyta kokiam reikalui paaukojo. Taip pat populiariu būdu gauti papildomų lėšų draugijų veiklai buvo žymių Kauno ponių organizuojami labdaringi pobūviai.

Daugiausia apčiuopiamos paramos moterys sulaukdavo iš didžiausių draugijų: Lietuvos Caritas, „Lietuvos motinoms ir vaikams globoti“ organizacijų sąjunga, „Pieno lašo“, „Lietuvos vaiko“.

Motinų ir kūdikių gelbėjimo veikloje pasižymėjo ponios S.Smetonienė, B.Biržiškienė, J.Tūbelienė, D.Šleževičienė, E.Prūsienė, H.Ivanauskienė. Moteris motinystės klausimais švietė žurnalas „Moteris ir vaikas“, kurį leido Vincenta Lozoraitienė, Aldona Birutavičienė, Marija Nemeikšaitė, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Šiame žurnale moterys rasdavo patarimų, kaip auklėti ir lavinti mažylius ir paaugusius vaikus, kaip sveikai ir sočiai maitinti šeimą, kaip madingai ir nebrangiai aprengti vaikus, kaip įrengti vaikų kambarėlį.

Moterys, nesulaukdamos valstybės dėmesio ir paramos, pačios būrėsi į draugijas, rūpinosi, kaip kovoti su vaikų ligomis ir mirtingumu, rūpintis jų fiziniu lavinimu ir dvasiniu auklėjimu, koordinuoti motinos ir vaiko globojimo darbą visoje šalyje.

Daug motinų ir kūdikių labui nuveikė buvęs prezidentas, gydytojas Kazys Grinius ir jo žmona Kristina Grinienė, kurių vadovaujama „Pieno lašo“ draugija teikė neturtingų motinų kūdikiams pieną ir maistą, išlaikė dieninius lopšelius darbo valandomis mažiems vaikams, dirbo kartu su motinų ir vaikų sveikatos centrais, kuriuos išlaikė Kauno miesto savivaldybė. Moterų sveikatos klausimais rūpinosi žymūs gydytojai: Pranas Mažylis, Vincas Tercijonas, A.Birutavičienė, V.Tumėnienė. Jų nuomone, valstybė, kuriai rūpi normalus gyventojų prieauglis, pirmiausia turi rūpintis gera socialine moterų būkle ir sveikata.

Prisimindamos savo močiučių ir prosenelių rūpesčius, galime pasidžiaugti, jog motinystė šiandieninėje Lietuvoje yra kur kas šviesesnė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tikras

tikras portretas
DZIUMBRYNAS ,JAI NE TARYBU VALDZIA, TAI SU VYZOM IKI SIANDIEN VAIKSCIOTU ,NE VELTUI LENKAI "HAMINE"vadino

a

a portretas
Jei Istorijos mokslų "daktarė" elgtusi kaip dera mokslininkei, tai ji lygintų Smetonos Lietuvos mamų statistinę padėtį su tokio paties likimo kraštais: Estija ir Lietuva. Ir ne tokiais žodelais, kaip - geriau ar blogiau, o - procentais ir konkrečiais skaičiais. Ir dar... Jei autorė būtų bent kiek objektyvi, tai būtų pateikusi skaičius dinamikoje: kokia padėtis buvo 1926 metais ir kokia - 1940 aisiais. Ir šiaip, Jei jau norima parodyti moterų padėties gerėjimą be Smetonos, tai gal nepamirškime ir tarybinio laikotarpio. Kurio palyginimas su nūdiena toli gražu ne dabartinių valdančiųjų ar "teisių gynėjų" naudai.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Dailininkės darbuose atgimsta biblinės istorijos
    Dailininkės darbuose atgimsta biblinės istorijos

    Minint Reformacijos 500 metų sukaktį, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje atidaryta grafikės Daivos Antinytės darbų paroda "Pagal Bibliją". Šeštąją personalinę menininkės parodą sudaro keturi piešinių cikla...

    1
  • Klaipėdos dramos teatras pradėjo naują sezoną
    Klaipėdos dramos teatras pradėjo naują sezoną

    Klaipėdos dramos teatras 82-ąjį sezoną šiemet pradėjo anksčiau, kad spektaklius galėtų pamatyti ir atostogaujantys miesto svečiai. Naujajame sezone – penkios premjeros ir vienas atnaujintas spektaklis vaikams. Sezoną vainikuos tarptautin...

    1
  • L. Kavaliauskas filme įkūnys Vydūną
    L. Kavaliauskas filme įkūnys Vydūną

    Paveldosaugininkui Laisvūnui Kavaliauskui teko neįprastas vaidmuo, žinomas klaipėdietis filmuojasi dokumentinėje juostoje, kurioje įkūnija filosofą Vydūną. Filmą kuria LRT žurnalistė Edita Mildažytė. ...

  • Svarbūs Lietuvos žmonės – LRT projekte „Gimę tą pačią dieną“
    Svarbūs Lietuvos žmonės – LRT projekte „Gimę tą pačią dieną“

    Trys žmonės gimė tais pačiais metais, tą patį mėnesį, tą pačią dieną toje pačioje šalyje, bet jų gyvenimai pasisuko skirtingomis linkmėmis. Vienas iš jų tapo valstybės vadovu, o kiti du kuria savo paprastus gyvenimus, tačiau su ...

  • Didžioji Vilniaus sinagoga sostinėje suburs iškiliausius istorikus
    Didžioji Vilniaus sinagoga sostinėje suburs iškiliausius istorikus

    Vilniaus Didžioji sinagoga, pastatyta XVI amžiaus pabaigoje sostinės senamiestyje, ilgainiui tapo visoje Europoje Vilniaus miestą garsinančiu švietimo centru. ...

    1
  • Bardų sostinėje nusileido „Purpurinis vakaras“
    Bardų sostinėje nusileido „Purpurinis vakaras“

    Vakar Anykščių Vyskupo skvere suskambę gitarų akordai paskelbė Nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ pradžią. Jubiliejinį, 10-ąjį festivalį sveikino Lietuvos Respublikos kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.&nb...

  • Širvintų rajone vyko tryliktasis lenkų kultūros festivalis
    Širvintų rajone vyko tryliktasis lenkų kultūros festivalis

    Širvintų rajone, Šiaulių kaime, vyko XIII-asis lenkų kultūros festivalis „Dainuok su mumis“, kurį tradiciškai organizuoja kolektyvo „Raudonosios aguonos“ („Czerwone Maki“) vadovė Stefanija Tama&sca...

  • Pravėrė Kukuliškių piliakalnio praeitį
    Pravėrė Kukuliškių piliakalnio praeitį

    Pernai pajūryje netoli Klaipėdos beveik atsitiktinai atrasto Kukuliškių piliakalnio tyrimo ėmėsi Klaipėdos universiteto doktorantė, archeologė Miglė Urbonaitė-Ubė. Pirmoji perkasa patvirtino mokslininkų spėjimus. ...

  • Kad pasakų skaitymas vaikams būtų naudingas <span style=color:red;>(patarimai)</span>
    Kad pasakų skaitymas vaikams būtų naudingas (patarimai)

    Skaityti vaikams pasakas naudinga, tačiau šiandien susiduriama su problema – dideliu skubėjimu. Žmonės, skaitydami knygas, ne lavina protą, o vartoja informaciją, LRT RADIJUI sako leidyklos „Nieko rimto“ vadovas Arvydas Vereckis....

  • Tombuktu šventyklas sugriovęs džihadistas padarė 2,7 mln. eurų žalą
    Tombuktu šventyklas sugriovęs džihadistas padarė 2,7 mln. eurų žalą

    Karo nusikaltimų bylas nagrinėjantis Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT) ketvirtadienį nurodė, kad buvęs Malio džihadistas Ahmadas al Faqi al Mahdi (Ahmadas Fakis Mahdis), 2012 metais sunaikinęs garsiąsias Tombuktu šventyklas, padarė 2,7 m...

Daugiau straipsnių