Mėnuo mieste, kur upę galima paliesti ranka

Menininkė Gao Yuan iš Taivano pernai Kauno bienalėje „Tekstilė“ pelnė pagrindinį prizą už darbą „12 mėnulių“ ir šįmet visą mėnesį rezidavo galerijoje „Balta“. Per kūrybinę rezidenciją menininkė sukūrė du darbus, kuriuos įkvėpė Kaune patirti įspūdžiai.

Didįjį prizą pelnęs „12 mėnulių“ – tai fotografijų, atspaustų ant audinių ciklas, pasakojantis apie naująją Kiniją, istorija apie 12 motinų ir 12 jų vaikų bei 12 kinų zodiako gyvūnų. Visos 12 motinų su vaikais dabar gyvena Pekine, bet yra kilusios iš 12 skirtingų Kinijos provincijų. Jos visos atvyko į didelį miestą Pekiną su savo vyrais, statybų darbininkais, statančiais naująją Kiniją. Darbe naudojama renesansinė Madonos ir kūdikio simbolika, tuo pat metu atskleidžiamas Renesanso laikų Italijos ir šiuolaikinės Kinijos ryšys.

Šiuo metu Gao Yuan kuria kitą panašios stilistikos ciklą, kuris bus eksponuotas kitų metų tekstilės bienalėje. Jame išvysime ir lietuvius, taip pat Nemuną, Nerį, obuolius ir daug lietuviškų medžių lapų – visa tai, kas Taivano menininkę stulbino ir žavėjo.

– Kaip visada, tradicinis klausimas: kokius įspūdžius išsivežate iš Lietuvos, ar gyvenant Kaune aplankė įkvėpimas?

– Lietuvoje man labai patiko: jos gamta, šviežias oras, nes mano šalyje viskas kitaip – ir oras daug prastesnis, ir upės kitaip matomos. Pas jus daug medžių, upių, daug natūralumo. Pirmąsias dvi savaites stengiausi susipažinti su aplinka, nes tik tada aplanko kūrybinės mintys ar įkvėpimas.

– Ne kartą teko jus sutikti Kaune vykstančiose parodose, taigi koks, jūsų akimis, lietuvių menas?

– Lietuvių kultūra labai skiriasi nuo manosios, tačiau jūsų menas labai stiprus. Ypač man krito į akis tapyba, ji tikrai stipri, nors menininkai gal net pernelyg laikosi tradicijų, yra konservatyvūs – gal todėl apie lietuvių tapybą mažai žino pasaulis, nes jūs gana uždari. Apskritai pasaulyje per mažai žinoma apie lietuvių menininkus, o jų kūryba tikrai yra labai įdomi ir techniškai brandi.

– Daugiau nei dešimtmetį gyvenote ir kūrėte Niujorke, taigi galite palyginti, kaip tame kontekste atrodo lietuvių menas?

– Taip, lietuvių menas gana artimas Niujorko kultūriniam kontekstui ir, lyginant su Niujorko menu, nė kiek ne prastesnis. Žinoma, jis skiriasi nuo kitokios, Taivano, Kinijos, kultūros, nes pas mus tiesiog kitos tradicijos, iš kurių ir gimsta menas.

– Iš tiesų mums buvo nežinoma Mėnulio šventė, į kurią kvietėte. Minėjote, kad kinų kalendoriuje pažymėta Mėnulio, kitaip – rudens arba derliaus, šventė prilygsta Naujiesiems metams ir ta proga prie vieno stalo susitinka šeima ir draugai: išėję į gatves, jie grožisi mėnulio pilnatimi, o miestą nušviečia spalvingos dekoracijos.

– Šią šventę lydi legenda. Labai seniai, prieš kelis tūkstančius metų, Kinijoje gyveno galingas valdovas Hou Yi. Tai buvo laikai kai Žemė tebeturėjo ne vieną, o dešimtį saulių, kurios paeiliui nušviesdavo mūsų planetą. Kartą danguje pasirodė visa dešimtis šviesulių ir ėmė deginti Žemę savo kaitriais spinduliais. Tuomet Hou Yi, išgarsėjęs kaip labai taiklus šaulys, pavyko iš lanko nušauti devynias iš dešimties saulių ir taip jis išgelbėjo Žemę. Nepaisant šio žygdarbio, Hou Yi buvo tironiškas valdovas ir trokšdamas nesibaigiančios valdžios, pavogė stebuklingą nemirtingumo eliksyrą. Jo mylimoji, Chang Er, siekdama išgelbėti žmones nuo Hou Yi tironiško valdymo, išgėrė jį pati. Netrukus Chang Er pajuto, kaip pakilo nuo žemės ir nuskrido į patį Mėnulį, kur gyvena amžinai. Hou Yi taip stipriai mylėjo savo dieviškai gražią žmoną, kad nuolat stebėjo Mėnulį ir niekuomet nepaleido į jį savo strėlės. Kartą per metus, kinams minint Mėnulio šventę, žiūrint į pilnatį danguje, galima pamatyti ten šokančią Chang Er.

Taigi per šią šventę mes išeiname į lauką ir žiūrėdami į pilnatį vaišinamės tradiciškai iškeptu mėnulio pyragu.

– Taip, išties mūsų kultūros labai skiriasi jau kalbant apie šią šventę, nes lietuviai, galima sakyti, yra atgręžę akis į saulę. Artėjančios Kalėdos – taip pat susijusios su saule – po šios šventės dienos ima ilgėti, saulės po truputėli būna daugiau. Ar Kinijoje, Taivane saulė yra antroje vietoje?

– Na, nežinau, taip gal ir nėra, bet išties dabar susimąsčiau ir tenka pripažinti, kad apie saulę mes mažai galvojame, visada pastebime mėnulį ir jo pilnatį – apskrita jo forma mums simbolizuoja šeimą. Per Mėnulio šventę šeima susėda prie apskrito stalo, kuris mūsų kultūroje – sėkmės, laimės simbolis.

– Bet juk ir saulė yra apvali?

– Taip, iš tiesų, bet žiūrėdami į mėnulį mes tikimės išvysti šokančią Chang Er.

– Nėra ir ko klausti, kodėl tekstilės bienalėje jūsų darbas, laimėjęs Didįjį prizą, pavadintas „12 mėnulių“. 12 – atitinka zodiaką, o gal dar ką nors reiškia?

– Tame darbe buvo moteris su kūdikiu, kiekvienas jų simbolizavo zodiako ženklą, kurių yra 12 – tai viena priežastis. Kita – mūsų kultūroje šis skaičius simbolizuoja tam tikrą vienetą, tuziną, jis mums svarbus, reikšmingas.

– Galerijoje „Balta“ matėme naujausio jūsų kūrinio du darbus, koks skaičius lydės jį, ar jis taip pat reikšmingas, ar baigėte jį kurti, ar viešint Kaune gimė idėjos, įkvėpimas?

– Taip, naujausias kūrinys iš aštuonių, tačiau šįkart atsitiktinai susidėliojusio skaičiaus, didelio formato fotografijų bus eksponuojamas 2013 m. bienalėje Kaune; jis jau, galima sakyti, yra, o čia Lietuvoje sukūriau du darbus su Adomo ir Ievos simbolika, man pozavo lietuviai mergina ir vaikinas. Įkvėpimo šiems darbams taip pat pasisėmiau reziduodama čia.

Įsikūrusi Kaune aš negalėjau liautis žavėtis upėmis, pasivaikščioti jų pakrantėmis eidavau praktiškai kiekvieną dieną, nes gimtajame Taivane mes galime matyti upes tik iš tolo, iš aukštai, nes aplink plyti kalnai, o čia galėdavau prie jos prieiti visiškai arti, ne tik prie upės, bet net prie dviejų upių santakos, tai išties – nuostabu. Stebino ir lapų kritimas, pas mus nėra tokios aiškios metų kaitos ir tokio lapų kritimo – buvo labai gražu.

Taigi šešios to ciklo nuotraukos bus su moterimis iš Kinijos ir dvi – su lietuviais, už kurių nugarų – upės, už merginos – Neris, vaikino – Nemunas. Moteris buvo nufotografuota su obuoliais, kurie taip pat naudojami kaip simbolis, o drauge man jie – irgi labai svarbūs, egzotiški, čia jų valgiau tiek daug (juokiasi), Taivane jie labai brangūs. Vyro fotografijoje be upės yra labai daug lapų, nes, kaip minėjau, mane jie, jų kritimas ypač žavėjo.

– Ir vis dėlto ko visą mėnesį reziduodama Kaune negalėtumėte pagirti?

– Kiek stebino, kad jau vakare miestas nurimsta, praktiškai nėra naktinio gyvenimo. Pas mus, Taivane, tarkim, blusų turgus prasideda 18 val. ir tęsiasi iki 3 val. ryto. Kaune visi turgūs vyksta tik ryte, buvau nuvažiavusi į Aleksoto turgų pasižvalgyti, bet keista, kad tik ryte jis dirba. O šiaip viskas labai patiko.