M. Širvinskas-Gailius: viskas priklausys nuo mano antros knygos

Darbas laikraštyje negali pakenkti rašytojui, jeigu šis anksti paliks redakciją ir imsis vien plunksnos. Tokį įspėjimą iš paties Ernesto Hemigvėjaus gavo žurnalistas ir pradedantis rašytojas Marijus Širvinskas-Gailius, šiemet laimėjęs „Pirmosios knygos“ konkursą ir debiutavęs su novelių rinkiniu „Šlapias spalis“.

„Šlapias spalis“ – tai bandymai pasitelkiant natūralizmą ar pseudoistoriją fiksuoti kasdienybę, yrančius artimiausių žmonių santykius. Knygoje sudėtos gyvenimo Lietuvoje ir užsienyje patirtys.

„Esu kryžkelėje ir tai mane gąsdina, bet suteikia galimybę pasirinkti, ką daryti toliau“, – sako pradedantis prozininkas, svarstantis ir apie tolimesnį rašytojo kelią.

Apie tai, kada tekstas pribręsta sugulti į knygą ir ar pirmoji knyga gali tapti rimta kūrybine pretenzija, su M. Širvinsku-Gailiumi kalbėjosi žurnalistė Raminta Jonykaitė.

Knyga, jos materiali išraiška turbūt yra svarbi rašančiajam, nors dabar yra daugybė sklaidos priemonių. Ką tau reiškia tradicinė knyga?

Skaitant lytėjimo pojūtis, apimantis ramumas, susikaupimas – svarbu. Galėčiau tai palyginti su savo, laikraštininko, patirtimi – visuomet norėjau dirbti laikraščiuose, nes patikdavo matyti savo spausdintą tekstą, žodį. Paskui pastebėjau, kad dirbti spaudoje sudėtinga, nes darbas ten specifinis, jie turi pernelyg daug interesų, o internetas gerokai laisvesnis. Tada popieriaus „pojūtį“ išmečiau iš galvos. Tačiau kai leidi knygą, natūralu, kad ji turi būti popierinė.

Ar pirmoji knyga gali būti rimtas žingsnis į literatūrą? Ar veikiau tai bandymas, eksperimentas?

Labai retai pirma knyga gali būti rimta apeliacija. Tai veikiau bandymas, pasitikrinimas. Be abejo, yra tam tikra indulgencija, bet aš jos nesureikšminu. Viskas priklausys nuo antros knygos, jei tokia bus. Dabar noriu kelti kartelę.

Kada galima sakyti, kad tekstas vertas tapti knyga?

Vėl palyginčiau su žurnalisto darbu. Kai rašydavau žinias, tekstai buvo vienadieniai, o knygos tekstų galiojimo laikas ilgesnis. Knygelėje „Šlapias spalis“ kai kurių tekstų nėra, nes jie tiesiog paseno, man pačiam tapo nebeaktualūs, neišbaigti. Tekstas brandinamas kaip ir vynas. Nežinau, ar čia yra tekstų, kurie dar išliktų ir būtų aktualūs kitame šimtmetyje. Abejoju. Tai lemia literatūroje aprašomos universalesnės problemos, gilinimasis į būties klausimus.

Kaip nusprendi, kuris tekstas vertas atsidurti knygoje? Ar esi kritiškas sau ir savo tekstams?

Turiu pripažinti – esu kritiškas. Dabar jau esu nuo knygelės nutolęs, atrodo, kad kai kurie tekstai turėtų būti perrašyti ar atidėti į šalį. Kas tai lemia? Žinoma, literatūrinė savimonė. Kai tarp savęs ir teksto sukuri atstumą, gali atidžiau į jį įsižiūrėti. Kai kurie tekstai, turiu pripažinti, tikrai neblogi, jie man net patinka.

Internete rašai, kad ištverti rašymo procesą nebuvo lengva. Ką turi minty?

Reikėtų atskleisti šiek tiek pačios virtuvės. Ir vėl lyginčiau su žurnalisto darbu, nes prozos rašymas iš dalies išaugo iš šios veiklos. Galima sakyti, kad rašyti knygą ruošiausi nuo 2008 metų – tada pradėjau rašyti tinklaraštį, tarsi ėmiau treniruotis. Man impulsą rašyti sukelia nuostaba, kažkoks įvykis, kuris priverčia nustebti ir kurį nori išplėtoti. Taigi per nuostabius įvykius kūriau publicistinius tekstelius ir lavinau įgūdžius, kol galiausiai supratau, kad nebeišsitenku publicistiniame lauke, norėjosi pasakyti daugiau, o publicistinės formos tiems dalykams pasakyti nėra. Reikėjo imtis prozos. Tuomet ir papuoliau.

Esu šiuolaikinio pasaulio atstovas, kurį veikia įvairios medijos, didžiuliai komunikacijos srautai. Tai blaško, o kad susikauptum, turi nuo to atsiriboti. Vien bandymas susikaupti, atsiriboti nuo kasdienybės ilgai užtrunka, laiko rašyti lieka labai nedaug. Taip ir kankindavausi – sugalvodavau mintį ar siužetą, bet dar turėdavau ilgai kentėti, išnešioti. Vakare dažniausiai nusiramindavau skaitydamas kitų autorių knygas, tuomet ir pats galėdavau imti rašyti. Tada, kai jau parašydavau, palengvėdavo.

Minėjai, kad rašymo pradžia tarsi turi konkrečią datą. Atrodo, kad tam planingai ruošeisi, planavai, o ne rašei pagautas, pavadinkime, įkvėpimo.

Taip, iš tikrųjų taip buvo, nors niekada tokio ketinimo – sąmoningai sėsti ir rašyti knygą – neturėjau. Bet nesąmoningai ruošiausi, juk tinklaraščio rašymas – įgūdžių lavinimas. Kas yra tinklaraštis? Turi periodiškai kažką parašyti. Tai ir yra planavimo dalis. Kai atsiradau Paryžiuje, nebedirbau žurnalistu, buvau paprastas fotografas, atsirado tokia duobė, properša, į kurią viską ir sudėjau. Neplanavau specialiai to daryti, bet aplinkybės sudarė tokias sąlygas.

Skaitant knygą atrodo, kad svarbus autobiografinis kontekstas. Ar tau pačiam jis buvo svarbus?

Be abejo, yra autobiografiškumo. Vienas tekstas (nesakysiu kuris) iš esmės autobiografinis. Man labai įstrigo, kai Andrius Jakučiūnas sakė, kad rašydamas jis visiškai atsiriboja nuo aplinkos ir pabėga kuo toliau nuo tikrovės, kad kurtų tekstą, atsietą nuo tikrovės, bet apie tikrovę. Skirtingai negu A. Jakučiūnui (nežinau, kiek jo tekste autobiografiškumo), man labai įdomus socialinės aplinkos aspektas. Gal dėl to aš dar nebėgu nuo žurnalistikos (gal nenoriu pabėgti). Socialinė aplinka, mano paties patirtys labai svarbios, todėl problemas ar siužetus, kuriuos pamatau aplink, susintetinu su savo patirtimi ir išmone. Žinoma, pripažįstu, kad labai svarbu ir apčiuopiama daiktinė kasdienybė.

Kaip žurnalisto darbas veikia literatūrinę sferą?

Kolegė Audra Čepkauskaitė (be kita ko, jos kaltė, kad ši knyga atsirado, nes ji ne kartą liepė rašyti knygą) man sakė, kad žurnalistiniai tekstai mane išeikvoja. Ir tai tiesa. Dienos limitą, kurį gali skirti žodžiams, išeikvoji pagrindiniam darbui, už kurį gauni atlyginimą. Kai Paryžiuje pabėgau nuo darbo, atsirado properša, kurią galėjau užpildyti proza, todėl ir pabandžiau tai padaryti. Dabar parašyti publicistinį tekstą tapo žvėriškai lengva. Kūrybiškas rašymas, be abejo, sunkesnis, bet gerokai labiau vilioja, niekada nėra gana, vis laviniesi ir nori vis daugiau, kokybiškiau rašyti.

Žurnalistinis diskursas tampa svetimas, bet už tai gaunu honorarus. Esu kryžkelėje ir tai mane gąsdina, bet suteikia galimybę pasirinkti, ką daryti toliau. Viename mėnraščio „Metai“ numeryje publikuojamas senas interviu su Ernestu Hemingvėjumi. Jis pasakė, kad darbas laikraštyje negali pakenkti rašytojui, jeigu šis anksti išeis. Tai klasiko įspėjimas man, pradedančiam prozininkui, ką daryti toliau. Kol kas nesu apsisprendęs.

Norėtum, kad būtų mažiau kasdienio darbo ir daugiau laiko liktų literatūrai?

Būtų smagu, bet dar reikia palaukti, įvertinti tai, ką parašiau, kaip pavyko, tada žiūrėti, ar turiu pakankamai gebėjimų, ar ambicija gali išvesti mane į platesnį prozos lauką. Taip, pašaukimas rašyti yra. Kita vertus, tai prabanga, kurią vargu ar gali sau leisti, jei esi vidutinių gebėjimų rašytojas. Reikės pagalvoti.

Sprendimas leisti knygą reikalauja tam tikros drąsos. O pats susimąstai, kiek tau svarbi drąsa?

Ne pirmą kartą išgirstu – „drąsa išleisti knygą“. Taip, įžūlumo turiu, kas, beje, žurnalistui privaloma. Žurnalistas turi būti įžūlus, geriausia, kai jis yra mandagiai įžūlus.

Tačiau knygoje atrodai šiek tiek nuosaikesnis.

Taip, kurdamas prozą, esu gerokai minkštesnis. Ir mano redaktorė atkreipė dėmesį, kad pritrūko jaunatviško drąsumo, šokiravimo – to, ko būtų galima tikėtis iš jauno rašytojo. Drąsa pirmiausia susijusi su tuo, kad reikia sakyti taip, kaip yra. Tai susiję ir su įgūdžiais. Be abejo, į savo stilių reikėtų pažiūrėti iš šalies, bet norisi ir stengiuosi rašyti nuosekliai, kad tekstas labai nešokinėtų. Man norisi, kad proza būtų ir galimybė atsipalaiduoti. Tai kol kas tarpinis variantas tarp žaižaravimo ir lėto, beveik nuobodaus kalbėjimo.

Kalbant apie knygos stilistiką, prozoje svarbus siužetas. Atrodo, kad Tavo knygoje jis kartais pasimeta. O ką pats pastebi?

Taip, kai kurių novelių siužetai yra gana silpni. Bet noriu pastebėti, kad būtent siužetas yra svarbiausia mano bandymų kurti dalis. Būtent jam skiriu daugiausia dėmesio, pastebiu , kad jaunieji prozininkai turi labai didelę ydą – jie nukrypsta į sentimentalų, abstraktų manieringumą. Specialiai to vengiau, bandžiau atrasti visiškai kitokį kalbėjimą, kur nebūtų sentimentalumo, kuo mažiau daugiažodžiavimo, manieringumo, o pasakojimas būtų kuo grynesnis. Kai kur tai pavyko.

Knygoje daug dėmesio negatyviems žmonių santykiams, kaip esi apibūdinęs – tai „drungnosios gyvensenos graužatys“, „egzistencijos banalumas“. Kodėl nagrinėji tokias negatyvias emocijas?

Knygelės tikslas buvo per detalę, kažkokį jausmą, veikėjų poelgį užčiuopti mūsų visuomenės susvetimėjimą. Neslėpsiu, ir pats esu susidūręs su skaudžiais atsitikimais, pastebiu bendraamžių, jaunesnių žmonių tolsmą ir menkesnę galimybę susikalbėti. Gal tekstuose prasprūsta šiek tiek moralizavimo – čia iš mano paties, kaip jauno autoriaus, naivumo ateina, bet specialiai to nesiekiu. Tik man neramu ir nejauku matyti ir pripažinti, kad visuomenėje kai kas byra.

Bet čia kalbama apie artimiausius žmones...

Mes su artimiausiais žmonėmis ir esame svetimiausi. Nuo to viskas ir prasideda. Pastebiu, kaip gyvena, kaip bendrauja mano draugų poros – atrodo, mūsų kartai tikrai trūksta artumo. Tai bandžiau užčiuopti ir išreikšti per veikėjų poelgius, pastabas, vieną kitą jausmą, detalę. Man atrodo, tai viena rimčiausių mūsų bėdų ir per tai iš dalies prarandame vienas kitą, artimus žmones, nutolstame. Sakykime, mano brolis jau dvejus metus Londone. Jis vienas iš mano artimiausių žmonių, bet jis taip toli. Jeigu bandyčiau tekste reflektuoti šitą būseną, tai būtų artumo ilgesys. Sulendame visi į „facebookus“ ir ten liekame. Bet tai nėra tikras, nuoširdus, atveriantis artimumas.

Tekstuose kalbi apie laiką praleistą Prancūzijoje, Skandinavijoje. Kuo Tau svarbi ši patirtis, laikas, praleistas ten?

Neseniai perskaičiau Gabijos Grušaitės „Neišsipildymą“ (ten veikėjai irgi yra Paryžiuje). Labai nustebau ir susižavėjau, kaip ji atpasakoja Paryžių, dar giliau į jį pažiūri. Būtent mes, jauni žmonės, tyčiniai ar netyčiniai emigrantai (aš buvau ne ekonominis emigrantas), patyrėme tai, perėjome svetimos kultūros poligoną. Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Išvarymas“ labai gerai užfiksuotos aplinkybės svetimoje šalyje, kai patenki į ne itin tau palankią aplinką. Jeigu neturi daugybės pažįstamų, gerai apmokamo darbo ir pats kuri ekonominę gerovę, atsiduri nesvetingoje aplinkoje. Tai eksperimentas su savo likimu. Lieka du dalykai – arba tu ir toliau kabiniesi dantimis, sekini save, eikvoji kultūriškai, arba laiku pabėgi. Matyt, yra riba, kai nebegali pabėgti ir prarandi savo tapatybės dalį. Man taip buvo atsitikę Paryžiuje – tas miestas man niekada nepatiko, nes didelis ir t. t. Bet po metų pastebėjau, kad pradedu prie jo prisitaikyti ir man jis net pradeda patikti. Kai tai užfiksavau, supratau, kad tai pavojinga, vadinasi, aš keičiu savo tapatybę – tampu paryžiečiu. Todėl staigiai susikrovėme daiktus ir išsinešdinome atgal į Lietuvą.

Ar lengva sugrįžti?

Sugrįžti lengviau, negu ten bandyti įsilieti į visuomenę. Be abejo, čia grįžęs susiduri su kitais iššūkiais, varginančia kasdienybe, rūpesčiais dėl darbo. Tokie dalykai vargina ir nėra malonūs, bet įdomūs. Jautiesi gyvenantis čia, galintis kažką veikti, kurti, ir tai labai smagu. Žinoma, Lietuvoje, besivystančiame ir nežinia kiek besivystysiančiame krašte, susiduriu su įtrūkiais, plyšiais. Kol kas dar nenusviro rankos, bet kitą kartą labai erzina mūsų sovietinis palikimas.

Sakai sovietinis palikimas, bet jau ateina tie, kurie sovietmečio ragavo nedaug arba visai neragavo. Tad gal priežastys ne sovietinės?

Gabija Grušaitė arba Karolis Klimas per prozą atskleidžia mano, dvidešimtmečių trisdešimtmečių, kartos portretą. Mes esame labai savotiški hibridai: tarsi užaugome laisvoje Lietuvoje, bet iš tėvų gavome labai sunkų bagažą. Be to, yra didžiulis atotrūkis tarp mano ir mano tėvų kartos.

Ar nebijai, kad kalbant apie tokius dalykus iškyla grėsmė moralizuoti, kalbėti nuvalkiotomis frazėmis?

Žinoma, bijau. Šitoje knygoje kartais taip atsitikdavo. Kita vertus, ką reiškia moralizuoti? Moralizuoti nesinori – norisi užfiksuoti ir perteikti. Ši knygelė – dvidešimtmečio knyga. Joje sudėta ankstesnė, bet jau šiek tiek susigulėjusi patirtis ir pastebėjimai. Man įdomūs pastebėti elgesio modeliai, kurie, mano akimis, kartojasi. Įsivaizduoju, kad knygos adresatas – jaunas skaitytojas. Skaitytojui tarsi noriu pasakyti: „Žiūrėkite, jūs dabar gyvenate taip, kaip aprašiau. Ar jūs pagalvosite, apie ką rašau?“ Auklėjamosios, moralizuojančios funkcijos nėra – aš tik pasakau, kaip yra. O jaunas skaitytojas gal atpažins save ar savo bičiulį.

Vienas iš jūsų personažų kalba apie metaforas ir sako, kokios jos stiprios, pajunta jų galią. Ar pats rašydamas šiuos tekstus pajutai tą žodžio galią?

Kartais pats nustebdavau, kaip netikėtai atsirasdavo, sužibėdavo metafora. Perfrazuodamas profesorę Viktoriją Daujotytę pasakyčiau, kad metafora yra ir būtis. Aš taip pat manau, kad metafora kartais yra didesnė tikrovė už pačią tikrovę. Mechaniškai, kaip matai, konkrečiai gali apibūdinti reiškinį, bet metafora gali pasakyti daug tiksliau. Ji tarsi ir atitolina nuo tikrovės, ir labai pritraukia, sužiba.

Ar neatsitinka priešingai, kad tas metaforos grožis užgožia tikrumą?

Be abejo, tai meistriškumo dalykai. O jei kai kurie palyginimai ar metaforos iškrinta iš teksto, tai brokas. Vis dėlto mano tekstai nėra tiršti metaforų, jie gana natūralistiniai – matyt, aš nelabai sugebu, o gal ir nelabai noriu kalbėti metaforiškai, nes tada tekstas artėja prie poetinio kalbėjimo. Yra proziškų elementų, kiek turėjau išgalių, stengiausi juos sukurti, bet ne perdėtai, kaip kokia (tikiuosi, neįžeisiu) Renata Šerelytė ar Laura Sintija Černiauskaitė. Kai kuriuose jų tekstuose metafora veja metaforą, palyginimas – palyginimą, bet matai, kad jie mechaniški, dirbtini, o aš to vengiu.

Išleista pirma knyga, o kas toliau?

Sau palinkėčiau rašyti, nors dabar daugiau skaitau. Turiu vieną idėją, kurios žurnalistiniame tekste ar dokumentiniame filme niekaip neįgyvendinčiau. Ją galiu įgyvendinti romane. Ta idėja mane pagavo jau seniai, dar prieš šitą knygelę, ir tikiuosi, kad ji privers mane ją įgyvendinti. Vadinasi, jeigu taip atsitiks, rašysiu toliau.

Knygos „Šlapias spalis“ pristatymas įvyks vasario 1 d., penktadienį, 18 val. Vilniaus mokytojų namuose. Dalyvaus autorius, prozininkas M. Gailius, literatūrologas dr. Regimantas Tamošaitis, literatūros kritikas Saulius Vasiliauskas, solistė Kristina Svolkinaitė ir kt.



Komentarai 1 Rašyti komentarą

Informer.

Informer. portretas
Deja, mielasis pirma knyga - yra labai svarbu. Yra tokiu, ir ne vienas, kuriu pirmos knygos buvo labai sekmingos. O taviske, atrodo, briedova. Todel bandyk is trecio karto - kol rankos nenusileis :)))
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių